Mirę santykiai: kada suprasti, kad santykiams galas?

Tikriausiai visi girdėjo išsireiškimą “Jeigu arklys nudvėsė – nulipk”. Visa tai teisinga, dauguma linkčioja galvas. Tačiau kaip suprasti, kad arklys jau tiksliai, galutinai nudvėsė, kad nebėra jokių šansų reanimuoti? Kada santykius dar galima atgaivinti, išpainioti problemų raizgalynę, o kada jau viskas, finalas, taškas?

Siūlau pamąstymui kelis mirusių santykių kriterijus, kurie gali patvirtinti diagnozę tam nelaimingam arkliui.

Pirma. Jums jau neįdomu įrodinėti savo teisumą, neįdomu ginčytis, bartis, jau nesvarbu, ką pagalvos partneris ir kaip jis supras vienus ar kitus žodžius, vienokį ar kitokį elgesį. Kol žmonės pykstasi, santykiuose dar esama energijos, du žmones dar kažkas užkabina vienas kitame, jeigu jiems vis dar svarbu išsakyti vienas kitam savo požiūrį, paaiškinti savo mintis, papasakoti pergyvenimus, jausmus. Kai visa tai dingsta, kai jau nebejaudina, jog partneris jūsų nesupranta, kai nejaudina jo pasipriešinimas, priešprieša, jo pritarimas ar nepritarimas, tada greičiausiai taip ir atsitiko – “arklys nudvėsė”.

Antra. Santykiai pavirto vienatve dviese. Taip nutinka, kai pradingsta emocinis ryšys tarp sąjungos narių. Kai kiekvienas gyvena savame pasaulyje, savoje erdvėje, į kurią partneriui įeiti jau nebeleidžiama. Kai jaučiama dvasinė atskirtis. Kai partneriai nebevertina vienas kito idėjų, vertybių, idealų, pasaulėžiūros. Dažnai tokie partneriai apibūdina savo santykius žodžiais “gyvename kaip kaimynai”. Vienas kito interesai ir veikla partnerių nebejaudina, nebeužkliudo.

Trečia. Buitis, rutina. Laikui bėgant, pirmykštė santykių ugnis priblėsta. Pirminę aistrą, įsimylėjimą užgožia buitis. Ir tada santykiuose partneriai tarsi ir negyvena, o tiesiog egzistuoja, tempia santykius kaip privalomą naštą. Nebėra daugiau tų pokalbių iki paryčių, daugiau nesinori dalintis svajonėmis ir planais, nėra noro dalintis mintimis ir žvelgti giliau vienas į kitą, susipažinti su vienas kito erdve. Pradingo seksualinė trauka. Santykiai tampa labai paviršutiniški.

Ketvirta. Santykiams ateina galas, kai vienas ar abu partneriai daugiau nebejaučia atsakomybės už poros gerovę. Kai apskritai dingsta suinteresuotumas pora. Kai jau nebeaiškūs nei šios sąjungos tikslai, nei motyvai ją išsaugoti. Kai darosi neaišku, o kurių galų mes apskritai turime būti drauge? Ką aš gaunu iš šių santykių? Kam jie man reikalingi?

Penkta. Santykiai daugiau išsiurbia, nei maitina energija. Paprastai toks gavimo ir davimo disbalansas pastebimas tada, kai jau visai išsenka energijos ir jėgų šaltiniai. Pirmuosius pavojaus signalus partneris dažniausiai gauna iš savo aplinkos: draugai ir pažįstami pradeda pastebėti išblėsusį žvilgsnį, nuovargį, vangumą, iniciatyvos stoką. Artimieji ima tvirtinti, kad jūs jau ne toks besidžiaugiantis gyvenimu, kupinas jėgų ir energijos žmogus. Jūs jau ne “motoriukas”. Nustojote šypsotis ir domėtis aplinkiniu pasauliu. Taip atsitinka, kai vienas iš partnerių ima elgtis su kitu grynai vartotojiškai, ima laikyti jį resursus (pinigus, emocijas) tiekiančiu donoru, bet nepasirengęs įdėti į santykius lygiaverčio indėlio. Kai santykių pagrindu ir pamatais tampa neurozė, o ne meilė ir ne abipusis suinteresuotumas.

Šešta. Pradingsta asmeninė erdvė. Kažkuriuo momentu, o galbūt palaipsniui suprantate, kad šiuose santykiuose praradote save, kad jau neprisimenate, kas jus džiugino ir kas paguosdavo iki susitinkant su savo partneriu. Jus visiškai prarijo ir užvaldė šie santykiai, liko vien tik “mes” ir nežinia kur pradingo “aš”. Nebeliko nieko asmeniško, savo, intymaus, atskiro nuo santykių. Ne santykiai tapo jūsų gyvenimo dalimi, o jūs tapote santykių dalimi. Jūs palaidojote save santykiuose, praradote savo asmenybe, tapote gyvu numirėliu.

Septinta. Kardinaliai pasikeitė prioritetai ir vertybės. Pavyzdžiui, santykiai prasidėjo studentavimo laikais. Susiėjo pora, kur jis puikiai grojo gitara, o ji – puikiai dainavo. Bėgo metai, dabar jis jau susikūrė savo verslą, valdo stambią kompaniją, pastovios komandiruotės, nesibaigiantys planai, projektai. O ji užstrigo savo raidoje tame momente, kai gražiai dainavo, grojant gitara. Arba priešingai – padarė karjerą, pagimdė vaiką, planuoja labdaros vakarą našlaičiams, o jis iki šiol brazgina gitara. Tik dabar jau kaimynei. Kai vienas iš partnerių savo išsivystymu išsiveržia toli į priekį ar kai abu pradeda gyventi lygiagrečiuose, kiekvienas savame pasauliuose, savo realybėse, išnyksta kažkas bendro, o tai, kas juos vienijo anksčiau – jau neaktualu.

Kiekvienas atskiras punktas tikriausiai negali liudyti, jog santykiai nebeturi perspektyvos. Labai daug kas susišaukia su priklausomybe nuo santykių ir vienas kito, su susiliejimu. Ir visgi kiekvienas punktas atskirai – išsprendžiamas. Bet jeigu atradote save kiekviename punkte, atradote juose kažką sau pažįstamo, labai tikėtina, kad arklys, vis dėlto, jau nudvėsė.

Mes dažnai įsikimbame į viltį, bijome pasitraukti iš santykių dėl vienatvės ar netekties baimės. Ir pats pirmasis žingsnis link mirusių santykių paleidimo – tai suvokimas, jog jūs dabar ir taip vieniši, jūs jau ir taip praradote, jūs su kitu daugiau nebeturite kontakto.

Santykiuose yra dvi didžiausios nuodėmės – nutraukti gyvus santykius ir laikytis įsikibus į mirusius.

Šaltinis