Ar žmogus turi „akis pakaušyje“?

Ne vienas mūsų kartais jaučiamės taip, tarsi kažkas, esantis už mūsų, žiūri į mus. Kyla noras apsisukti ir pasižiūrėti, ar taip iš tiesų yra. Daugelis taip ir padaro - tikrųjų į juos kažkas žiūri.

Yra netgi posakis „akys pakaušyje“. Kokiu būdu mes tai pajaučiame, neaišku. Mokslininkai į šį klausimą nusprendė pažvelgti iš kitos pusės...

Tyrimo, kurio rezultatai buvo išspausdinti žurnale „Scientific Reports“, autoriai netvirtina, kad mes galime kažkokiu būdu realiu laiku tiesiogiai matyti tai, kas vyksta už mūsų regėjimo lauko. Tyrėjai atskiria sąvokas „regėjimas“ ir „vizualios informacijos apdorojimas“. Pastarasis mums padeda nesąmoningai „sužinoti“ apie tai, kas mus supa, ir tokiu būdu sukuria 360 laipsnių apimantį vaizdą bet kuriuo metu (paranormal.lt).

„Kitaip tariant, mūsų smegenys kuria 360 laipsnių vaizdą, nors vizualiai mes galime gauti informaciją tik iš tos zonos, kuri yra priešais mus“, - teigiama Tohoku universiteto (Japonija) pranešime spaudai.

Ankstesni tyrimai parodė, kad mūsų smegenys, panaudodami vizualinę (ir ne tik vizualinę, pavyzdžiui, garsinę) informaciją, sugeba sukurti supančios aplinkos trimatį atvaizdą, netgi jei matome tik jos dalį. Kartais mes prisimename, kaip viena ar kita sritis atrodė, žvelgiant įvairiu kampu; kitais atvejais mes naudojame greitą šuoliuojantį akių judėjimą, kuris vadinamas sakada, kai greitai kinta žiūrėjimo kampas ir taip sukuriamas integruotas supančios aplinkos vaizdas.

Mokslininkai savo ataskaitos pradžioje pažymi, kad šis gebėjimas prognozuoti ar kitokiu būdu vizualizuoti tai, kas vyksta aplink mus, yra nepaprastai svarbus. Ankštoje ir perkrautoje erdvėje tai mums leidžia neužkliūti už daiktų ir tolygiai judėti. Bet kuris, kuris kada nors žaidė vaizdo žaidimus „pirmuoju asmeniu“ ar dalyvavo dažasvydžio kovose, žino, jog vizuali-zacija to, ką priešininkas veikia už jo nugaros, yra nepaprastai svarbi.

Mokslininkai stengėsi suprasti, kokios yra mūsų galimybės apdoroti vizualinę informaciją, kurios iš mūsų nereikalauja jokių sąmoningų pastangų. Siekiant tai išsiaiškinti, savanoris eksperimento dalyvis būdavo patalpinamas zonoje, kuri iš visų pusių apsupta šešiais ekranais. Šiuose ekranuose atsirasdavo raidės, o viena jų buvo „tikslas“, kurią jis turėjo identifikuoti.

Einant laikui, įvairiuose ekranuose rodant skirtingas raides, paaiškėjo, kad savanoris vis greičiau ir sėkmingiau aptinka tikslinį objektą, netgi jei jis pasirodydavo už jo, t. y. už regėjimo lauko ribų.

Įvairūs šio eksperimento variantai, susiję su besikartojančiais ir netvarkingais raidiniais vaizdais, pademonstravo, kad šis efektas yra realus, o ne atsitiktinis žmogaus individualių sugebėjimų pasireiškimas, ir jis nėra paremtas kokio nors besikartojančio šablono sąmoningu atpažinimu. Jis yra visiškai numanoma ir automatinė mūsų smegenų savybė.

Tai primena taip vadinamą turinio replikacijos efektą, kurio esmė yra tai, jog daugkartinis vizualus ar kitos aplinkos suvokimas, panašu, greitai pagerina mūsų sugebėjimą rasti vienus ar kitus daiktus.

Mokslininkų, kurie, atrodo, pirmieji tiesiogiai tyrė šį reiškinį, ataskaita yra papildomi koncepcijos, kuri susijusi su „akių pakaušyje“ egzistavimu, įrodymai. Kaip labai dažnai būna, reikės atlikti dar labai daug darbo, kol ši koncepcija sulauks dar labiau pagrįstu įrodymų.

Be to, kol kas nėra aišku kuri smegenų dalis yra atsakinga už šį numanomą sugebėjimą, nors tyrimo autoriai mano, kad tai gali būti medialinė prefrontalinė žievė, kuri paprastai susijusi su aiškiąja (sąmoningąja) atmintimi, tačiau tuo pačiu metu gali atlikti ir kitokią, kol kas ne tokią aiškią funkciją.