Nevystančios jaunystės siekimas

Mūsų planetos gyventojų supratimu amžina jaunystė visuomet buvo suprantamas kaip labai norimas, tačiau kol kas nepasiekiamas tikslas. Šių neišsipildžiusių norų išraiška yra jaunystę grąžinantys obuoliai, gyvybės ir mirties vanduo ir daug kitokių dalykų, aptinkamų daugelio tautų folklore. Yra ir realūs moksliniai darbai siekiant šio, atrodytų, fantastiško tikslo.

Niekas nenorėjo mirti

Tuo metu, kai dar nebuvo jokio mokslo, tačiau žmonės turėjo troškimą bet kokiomis priemonėmis prailginti savo gyvenimą, alchemikai atkakliai siekė sukurti nemirtingumo eliksyrą. Tam tikslui jie naudojo ingredientus, kurie, jų manymu, geriausiai galėjo padėti pasiekti užsibrėžtą tikslą. Alchemikai naudojo medžiagas, kurios yra ypač atsparios nepalankioms aplinkos sąlygoms (pavyzdžiui, auksą), j jas dėdavo į miltus sutrintus brangakmenius, o po to viską sumaišydavo su kitomis medžiagomis, kurios mums atrodo daugiau nei keistos, pavyzdžiui, džiovintomis rupūžėmis, šikšnosparniais, nekalto jaunuolio sperma ir panašiai. Visa tai būdavo suplakama, ilgai virinama, po to buvo įdedama muskuso ar ambros, kad eliksyras įgautų kvapą. Buvo manoma, kad tokio eliksyro vartojimas tikrai suteiks nevystančią jaunystę ir nemirtingumą.

Naujaisiais laikais žmonės atsisakė nuo tokių egzotiškų ir abejones keliančių procedūrų, paremtų burtais, dabartiniu metu vietoje magijos naudojamas mokslas. Imortologija - mokslas apie nemirtingumą - savo pavadinimą gavo iš lotynų kalbos „im mors“ („be mirties“). Sis mokslas apima amžino gyvenimo ir jaunystės išsaugojimo, mažinant kūno temperatūrą, fizinio sąmonės turėtojo pakeitimo (klonavimas), o taip pat pažeistų ar susidėvėjusių ląstelių ar organų pakeitimo (transplantacija, kamieninių ląstelių ir nanotechnologijų naudojimas) idėjas.

Memento mori

„Prisimink mirtį“ - šį Senovės Romos karvedžių, grįžtančių namo su pergalę, devizą turėtų prisiminti ir imortologai, kurie, nežiūrint į garsų jų mokslo pavadinimą, atsisakė savo galutinio tikslo - nemirtingumo, ir susikoncentravo ties kuklesniais uždaviniais - pratęsti jaunystę ir patį gyvenimą. Reikia pažymėti, kad imortologija yra pernelyg išsiplėtojęs ir išsišakojęs mokslas, apie kurį detaliai papasakoti reiktų ne vieno straipsnio, todėl šiame straipsnyje bus paminėti tik svarbiausi dalykai.

Dabartiniu metu Japonijoje vykdomi darbai, siekiant prailginti gyvenimo trukmę, mažinant kūno temperatūrą ir taip stabdant medžiagų apykaitą. Šis tyrimas remiasi tuo, kad gyvūnai, turintys sulėtintą metabolizmą (dramblys, vėžlys), gyvena kur kas ilgiau už tuos gyvūnus, kurie turi pagreitintą metabolizmą (pavyzdžiui, pelės). Buvo atlikti bandymai su graužikais, kurie parodė, kad gyvūnų kūno temperatūros sumažinimas puse laipsnio jų gyvenimo trukmę prailgina 15-20%. Tampa aišku, kodėl daugiausia ilgaamžių gyventojų yra ne tik Kaukazo kalnuose, bet ir Tolimojoje Šiaurėje,
kur gyvenimo sąlygos ir aplinkos temperatūra yra artimos ekstremalioms.

Kitas kelias į nemirtingumą — tai kamieninės ląstelės. Jomis vadinamos nesubrendusios ar nediferencijuotos ląstelės, esančios kaulų čiulpuose, iš kurių vėliau „statomas“ organizmas. Yra manoma, kad iš šių ląstelių dirbtiniu būdu galima užauginti audinius ir organus ir jais pakeisti pažeistus ar susidėvėjusius.

Tyrinėtojai taip pat nustatė, kad organizme veikia savotiškas „biologinis laikrodis“, kuris sutrumpina ląstelių gyvenimo trukmę po kiekvieno jų pasidalijimo. Galiausiai ląstelių gyvenimo trukmė pasidaro tokia trumpa, kad jos po eilinio pasidalijimo vos ne iš karto miršta. Mokslininkai išsikėlė tikslą priversti ląsteles dalintis neapibrėžtą skaičių kartų ir nemirti. Kol kas tokiomis savybėmis pasižymi tik vėžinės ląstelės, kurios, galima teigti, yra nemirtingos, nes jos žūsta ne nuo senėjimo, o dėl išorinių priežasčių.

Dar viena tyrimų kryptis - nanotechnologijos. Pasinaudojant nanotechnologijų pasiekimais galima sukurti mikroskopinius robotus, kurie, patekę į kapiliarus, audinius ar ląsteles, pašalina bet kokius pažeidimus. Gamtoje jau yra tokios rūšies „robotų“ - tai virusai, kurių žmonės kol kas nesugeba valdyti, tačiau viskas dar prieš akis.

Atjauninimas kaip liga

Nors tai skamba paradoksaliai, tačiau ne kiekvienas atjauninimas yra senėjimui priešingas procesas, be to, manipuliacijos ne visuomet atneša naudą. Kalbant paprasčiau, kai kuriais atvejais kalbama tik apie atjauninimo regimybę, taip pat apie tai, kad kai kuriais atvejais siekis išsaugoti jaunystę įgauna patologinį pobūdį.

Pirmiausia reikia paminėti tokias nekaltas gudrybes, kurias dažniausiai naudoja pagyvenusios moterys, - savo amžiaus nuslėpimas, dekoratyvinė kosmetika ar grimas, žilų plaukų dažymas ir, galiausiai, plastinė chirurgija. Dažniausiai pati moteris nusprendžia atlikti šias procedūras, ir tai nėra laikoma amoraliu dalyku, kuriuo visuomenė piktinasi. Pavyzdžiui, yra labai paplitęs silikonų implantų įdėjimas į krūtis, kad jos atrodytų didesnės ir standesnės, taip pat silikono injekcijos į lūpas. Tačiau visi šie veiksmai transformuoja tik „fasadą“, „iškabą“, tačiau vidinė organizmo būsena visiškai dėl to nepagerėja. Niekur neišnyksta aterosklerozė, širdies ir kraujagyslių susidėvėjimas, taip pat kitos ligos ir negalavimai, būdingi pagyvenusiems žmonėms. Labai keista, kai tokioms operacijoms ryžtasi jau garbaus amžiaus moteriškės, kurių reprodukcinis amžius liko jau toli praeityje. Jų styrančios krūtys ir putnios lūpos - kaip jaunos moters ovuliacijos metu, kai moteris atrodo labiausiai geidžiama -atrodo tiesiog groteskiškai.

Mada būti jaunam, deja, neretai virsta tikra manija. Kartais tai vadinama Doriano Grėjaus sindromu - pagal garsų Oskaro Vaildo kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“. Šis jaunas vyras svajojo apie amžiną jaunystę, ir šis jo noras išsipildė. Tie, kas skaitė knygą, žino, kuo visa tai baigėsi. Kaip sakoma, nieko gero.

Dismorfofobija - tai tam tikras psichinis negalavimas, kuriam esant žmogus pernelyg pergyvena dėl kažkokio kūno defekto ar jo ypatybės. Tai yra ne paprasčiausiai banalus nepasitenkinimas savo išore ar figūra, o tiesiog sekinantis, atimantis laiką, jėgas ir lėšas jaunystės kultas.

Yra manoma, kad šio psichinio sutrikimo priežastimi yra baimė pasenti ir aplinkinių akyse tapti mažiau patraukliu. Tačiau tuo atveju, kai senėjimas yra pernelyg pastebimas, siekis atrodyti jaunam sukelia tik pašaipas. Kaip pavyzdį galima pateikti kunigaikščio K. aprašymą iš F. Dostojevskio apysakos „Senelio sapnas“. Kaip rašo autorius, šis jau toli graži nejaunas vyras buvo surinktas „iš gabaliukų“: stiklinė akis, įstatomi dirbtiniai dantys, perukas ant galvos, protezas vietoje vienos kojos, spyruoklės raukšlių ištiesinimui ir t. t. Daugiausia laiko kunigaikštis praleisdavo, tvarkydamas savo išorę, visuomet rengdavosi, kaip jaunuolis, visus pokalbius nukreipdavo į meilės pasiekimus. Jau būdamas visiškai sukriošęs jis išlaikė įprotį meilikauti, žavėdamasis moteriškos lyties atstovių formomis.

Dažniausiai šis sindromas pasireiškia žmonėms, kurių profesija susijusi su buvimu tarp žmonių: kino aktoriams, dainininkams ir panašiai. Būdingas pavyzdys - Maiklas Džeksonas, kuris ne tik šimtus kartu gulė po skalpeliu, bet ir visiškai pakeitė savo įgimtą išorę, t. y. iš juodaodžio tapo baltaodžiu.

Ar reikalingas amžinas gyvenimas?

Filosofijos požiūriu toks gyvenimas neturi prasmės ir jis yra neįmanomas, nes fiziniame pasaulyje viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Netgi jeigu padarius prielaidą, kad kažkas gyvens amžinai, anksčiau ar vėliau tai nusibos - asmenybė paprasčiausiai nustos domėtis savo egzistavimu. Tragedija būtų tai, kad amžinasis žmogus negalėtų nusižudyti, taip nutraukdamas jam nusibodusių gyvenimiškų pojūčių srautą. Apie tai rašė Džonatanas Sviftas savo romane „Guliverio kelionės“, kuriame aprašė nelaimingus ir bjaurius nemirtingus senius. Be to, didžiulis kiekis, papildantis ilgaamžių gretas, sukeltų planetos perpildymą. Žmonės tiesiog vienas kitam liptų ant galvos, kaip tai buvo, pavyzdžiui, Kinijoje, kol vyriausybė įstatymais neapribojo gimstamumo.