Ar egzistavo civilizacijos Šiaurės ir Pietų ašigaliuose?

Mūsų planeta išgyveno keletą labai rimtų kataklizmų - potvynių, žemės drebėjimų, kurie, kaip manoma, sunaikino Lemūriją, Mu ir Atlantidą. Pasikeitė ir Žemės ašigalių padėtis. Ten, kur labai gilioje senovėje augo tropiniai miškai, dabar stūkso kilometrai ledo. Kalba eina apie senąsias Arktikos ir Antarktidos civilizacijas.

Daug tautų, ypač indoarijai, mena legendas apie savo protėvynę, kuri buvo kažkur šiaurėje, dabartinės Arktikos rajone. Senovės Graikijoje šios žemės buvo vadinamos Hiperborėja, išvertus tai reiškia “tolimiausioje šiaurėje”. Germanų tautose tos vietos buvo vadinamos “Thule”. Ten plytėjo didelės salos, išsidėstę ratu apie Šiaurės ašigalį.

Senovėje Siaurės ašigalyje karščio, žinoma, nebuvo, bet klimatas buvo nuosaikus. Kai čia pasidarė nepakeliamai šalta, Arktidos gyventojai patraukė pietų kryptimi: iš pradžių į Naujosios Žemės salą, o iš ten - į Jamalo pusiasalį ir palei Uralo kalnus į Pietų Uralo stepes. Čia buvo pastatytas šventasis miestas Arkaimas, kurį neseniai atrado mokslininkai. “Ar-ka” galima iššifruoti kaip dangų, o „im“ - kaip žemę. Taigi, miesto pavadinimas, išvertus pažodžiui, reiškia „dangų, liečiantį žemę“. Vien iš pavadinimo aišku, kad šiam miestui buvo skirta ypatinga misija. Arkaimas - dangaus ir žemės sandūroje esantis miestas.

Prancūzų mokslininkas Eduardas Schurė knygoje “Didieji išrinktieji” rašė: “...Baltosios rasės klestėjimas baigėsi po lediniu Siaurės ašigalio dvelksmu.

Graikų mitologija kalba apie baltuosius hiperboriečius. Tai žmonės su raudonais plaukais, mėlynomis akimis, ėję iš šiaurės per miškus, nušviestus šiaurės pašvaistės, lydimi šunų ir elnių...” Kas iš Arktidos liko šiandien?

Į šiaurę nuo Kanados yra didžiausia mūsų planetos sala Grenlandija. Jos plotas - daugiau kaip 2 milijonai kvadratinių kilometrų. Jos pavadinimas išvertus reiškia “žalia šalis”. Šiandien praktiškai visa sala padengta ledu ir sniegu. Kai kuriuose vietose ledo storis sieki daugiau kaip 3 kilometrus, o žmonės gyvena tik pietinėje salos pakrantėje. Vasarą čia iš tikrųjų daug žalumos. Būtų galima ištirpdyti gana storą Grenlandijos ledą ir atlikti archeologinius kasinėjimus, bet, ištirpinus ledus, gerokai pakiltų Arkties vandenyno lygis, tai sukeltų didelius potvynius ir masinę žmonių žūtį.

Rytiniame pusrutulyje yra smulkesni Arktidos likučiai - Špicbergeno sala ir Franco Josifo Žemės salos.

Priešingoje mūsų planetos dalyje plyti kelių kilometrų ledo sluoksniu padengtas septintasis žemynas Antarktida.

Įvairių šalių mokslininkų tyrinėjimai nustatė, kad labai seniai ledinės Antarktidos vietoje buvo tropinių miškų karalystė. Šis žemiškas rojus buvo negyvenamas. Netiesiogiai tai patvirtina geografinis žemėlapis, kurį admirolas Piris Reisas 1513 metais (likus 300 metų iki ledinio žemyno atradimo!) įsigijo Konstantinopolyje.

Jame pavaizduota šiaurinė Antarktidos dalis - Karalienės Mod Žemė, taip kaip ji atrodė tarp XIII ir IV tūkstantmečio prieš mūsų erą. Vadovybės pavedimu Amerikos poliarinis lakūnas Haroldas Olmejeris patikrino atvaizduotų vietų tikslumą ir padarė išvadą, kad “geografinės detalės, pavaizduotos apatinėje žemėlapio dalyje, puikiai dera su seiminės žvalgybos, atliktos per ledo dangalo storį, duomenimis... Tai reiškia, kad kartografinis pakrantės linijos atvaizdavimas atliktas iki apledėjimo...”