Neseniai viena jauna mergina paklausė manęs, koks jausmas būti sena. Aš šiek tiek pasimečiau…

Neseniai viena jauna mergina paklausė manęs, koks jausmas būti sena. Aš šiek tiek pasimečiau, nes nelaikau savęs sena. Pamačiusi mano reakciją, mergina labai sutriko, bet aš pasakiau, kad klausimas įdomus, kad aš jį apgalvosiu ir išdėstysiu vėliau savo išvadas.

Senatvė – tai dovana. Šiandien aš, turbūt, pirmą kartą tapau tuo žmogumi, kuriuo visada norėjau būti. Ne, kalbam ne apie mano kūną, žinoma! Kartais kūnas kelia nusivylimą – raukšlės, paakiai, dėmės ant odos, nukarę sėdmenys. Kartais mane šokiruoja ta sena moteris, kuri apsigyveno mano veidrodyje, – bet nuogąstauju aš neilgai.

Aš niekada nesutikčiau iškeisti savo nuostabių draugų ir savo nuostabaus gyvenimo į mažesnį kiekį žilų plaukų ir patemptą, plokščią pilvą.

Sendama, aš tapau sau geresnė, mažiau kritiška. Aš tapau sau drauge. Aš nekaltinu savęs už tai, kad suvalgiau vienu sausainiu per daug, už tai, kad nepasiklojau lovos, už tai, kad nusipirkau idiotišką cementinį driežą, kurio man visai nereikia, bet kuris suteikia mano sodui avangardizmo.

Aš turiu teisę persivalgyti, nesitvarkyti, būti ekstravagantiška. Aš buvau liudininke, kad daugelis – tikrai per daug – iš mano mielų draugų labai anksti paliko šį pasaulį nespėję suprasti, nepatyrę didžios laisvės, kurią suteikia senatvė.

Koks kieno reikalas, kad aš skaitau iki keturių ryto ir miegu iki pusiaudienio? Aš patisu savimi šoku, klausydamasi melodijų iš penkiasdešimtųjų, ir, jei man kada nors norisi paverkti dėl praėjusios meilės, ką gi, paverksiu.

Aš eisiu per pliažą, apsirengusi maudymosi kostiumėlį, kuris vos išlaikys mano išstorėjusį kūną, ir, jei norėsiu, pulsiu į vandenyno bangas, nežiūrint į pasigailėjimo pilnus jaunų merginų, apsivilkusių (nusivilkusių ?) bikinius, žvilgsnius. Jos taip pat pasens.

Kartais aš kai ką pamirštu, tai tiesa. Beje, ne viską gyvenime verta prisiminti. Tai kas svarbu, aš prisimenu.
Žinoma, per tiek metų mano širdis buvo sudaužyta ne kartą. Kaip gali neplyšti širdis, kai prarandi mylimąjį, ar kai kenčia vaikas, ar net kai mylimą šunį suvažinėja automobilis?

Bet sudaužytos širdys ir yra mūsų stiprybės, mūsų supratimo, mūsų atjautos šaltinis. Niekada nedužusi širdis yra sterili ir švari, ji niekada nepažins netobulumo džiaugsmo.

Likimas palaimino mane, leidęs man sulaukti žilų plaukų, iki to laiko, kai mano jaunatviškas juokas visiems laikams atsispaudė giliomis vagomis mano veide. Juk kiek žmonių niekada nesijuokė, kiek mirė anksčiau, nei spėjo apsigaubti plaukų šerkšnu?

Aš visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti „ne“.

Ir galiu pasakyti „taip“ visiškai nuoširdžiai. Kuo senesnis daraisi, tuo lengviau būti nuoširdžiu. Tu mažiau rūpiniesi tuo, ką kiti apie tave galvoja. Aš daugiau savimi neabejoju. Aš netgi užsidirbau teisę klysti.

Taigi, atsakydama į klausimą, galiu pasakyti: man patinka būti sena. Senatvė mane išlaisvino. Man patinka tas žmogus, kuriuo aš tapau.

Aš negyvensiu amžinai, bet, kol aš čia, aš negaišiu laiko pergyvendama, kas galėjo nutikti, bet nenutiko, ar kas dar gali nutikti.

Aš valgysiu saldumynus desertui kiekvieną Dievo dovanotą dieną