Apie vėžinės ląstelės ir vėžio kilmę?

Ar matė kas nors iš gydytojų ar mokslininkų kaip vėžinės ląstelės keliauja kraujagyslėmis ir audiniais??? To niekas niekada  nematė. Antikūnai prieš vėžines ląsteles kraujyje – tai dar ne pagrindas teigti, kad keliauja pačios vėžinės ląstelės.

Kas matė kepenų vėžinę ląstelę plaučiuose arba atvirkščiai??? Niekas. Tai kodėl ir kuo remiantis tada yra teigiama, kad ląstelės keliauja? Bet kurio organo vėžinė ląstelė gali būti identiška tik to organo sveikai ląstelei, iš kurios ji ir išsigimė. Žinoma, tai verčia abejoti metastazių teorija. Nežino medicina nei vėžio kilmės, nei struktūrų, kurias vadiname metastazėmis, atsiradimo paslapties. Spėjimų daug, o štai realių patvirtinimų iki šiol taip ir nėra. Nėra nei eksperimente, nei po mikroskopu. Taigi ir kategoriškai aiškinti bei naudotis dabartinėmis medicinos išvadomis niekas neturi teisės – nei medikai ortodoksai, nei alternatyvieji. Iki  tol, kol nebus išsiaiškintos tikrosios vėžio priežastys, bus gydoma aklai ir ligoninėse, ir pas kaimo žolininkę ar ekstrasensą.

Onkologinis procesas prasideda daug anksčiau, negu pasirodo ląstelės su nekontroliuojamu dauginimusi. Jos tėra pasekmė proceso, kuris vyko iki joms pasirodant. Tai ar išmintingai atrodo kova su piktžolės sėklomis, nežinant kaip sunaikinti pačią piktžolę ? Kad ją sunaikinti, reikia pirmiausia apie ją viską žinoti. Onkologiniam procesui priskiriamas kancerogenų poveikis. Medikai remiasi kancerogeneze, bet kaip tai vyksta ląstelėje realiai niekas lig šiol ir neparodė - egzistuoja tik eksperimentais nepatvirtintos išvados. Bet kokia medžiagų sąveika visada palieka pėdsakus – kažkokias likusias po proceso medžiagas. Iki šiol mokslininkai negali paaiškinti fakto, kuris stebimas eksperimentuose, - kur ir kaip dingsta kancerogenai susidarant vėžinei ląstelei(augliui)? Šis faktas taip ir neišsiaiškintas ir apie jį paprasčiausiai nutylima. Pirminėse sveikos ląstelės virtimo vėžine stadijose jokių kancerogenų pėdsakų ląstelės DNR nėra. Tai patvirtinta eksperimentiškai. O tai reiškia, kad kancerogenai niekaip negali pažeisti ląstelės DNR.

Iki šiol mokslininkai taip ir neatsakė į klausimą – kodėl normalus ląstelinis genas pradinėje auglio vystymosi stadijoje staiga tampa vėžiniu, bet tuo pačiu niekuo nesiskiria nuo normalios ląstelės geno? Auglys organizme gali atsirasti ne po pirmo, ir ne po antro poveikio kancerogenais – tam reikia daugkartinio poveikio ir tam tikro laiko, o tai reiškia, kad kancerogenai neaktyvuoja onkogenų. Ir tuo labiau, kad pirmose stadijose nėra jokių skirtumų tarp sveiko geno ir onkogeno. Nėra sveikame organizme onkogenų.

Jeigu paanalizuoti jau atliktus onkologinio proceso modeliavimo eksperimentus, tai tampa aišku, kad genai sveikos ląstelės virtimo į vėžinę pirmoje  stadijoje niekaip neįtakoja. Ir tai faktas, kurį galima patvirtinti dar kartą naujais įrodančiais eksperimentais. Tik kažkodėl šio fakto medikai nenori pastebėti. 

Patys kancerogenai negali pažeisti chromatino, nes jokių jų pėdsakų DNR nėra, ir jie apskritai dingsta neaišku kur. Kur dingsta kancerogenai?

Kišimasis į genų mechanizmą nieko gero neduos, nes vėžinė ląstelė – tai tik patologinio proceso pasekmė. Vėžinėje ląstelėje prasideda negrįžtami procesai ir ji  yra prarandama visiems laikams. Vienokiu ar kitokiu būdu kišimasis į genų reikalus gali tik dar labiau sudarkyti sveikas ląsteles.

Nuo pirmosios vėžinės ląstelės atsiradimo momento imuninė sistema puikiai susitvarko su susidarančiomis vėžinėmis ląstelėmis. Bet tai ji atlieka iki tam tikro momento. Tai patvirtina visa eilė eksperimentų. Kodėl imuninė sistema nuo kažkurio tai momento nesugeba apsiginti nuo vėžinių ląstelių ir kas jai trukdo? Atsakymas į šį klausimą ir leis atrasti vėžio prigimtį ir ne tik jo. 

Vėžio paslaptis slepiasi visai ne vėžinėje ląstelėje ir ne auglyje. Šios patologinės ląstelės išstudijuotos kaip niekas kitas, bet vėžio priežastis taip ir neatskleista.

Jeigu patyrinėti vėžines ląsteles pilnai susiformavusiame ir subrendusiame auglyje, tai jame aiškiai matosi skirtingos vėžinių ląstelių rūšys. Jame yra vėžinės ląstelės, virtę iš sveikų ląstelių, o yra ir vėžinės ląstelės, susidarę ne tik iš sveikų ląstelių, bet iš skirtingų kartų vėžinių. Tai ir yra pagrindas abejoti tuo, kas dabar yra teigiama. Jeigu vėžys yra atsitiktinė ląstelės mutacija, tai susidariusiame auglyje turi būti vėžinės ląstelės – palikuonys vėžinių ląstelių, bet ne sveikų. Esant onkologiniam procesui, išsigimsta ne tik sveikos ląstelės, bet ir pačios vėžinės, ir tai yra pagrindas teigti, kad priežastis yra ne pačioje ląstelėje, o jos išorėje.

Teigiama, kad vėžinės ląstelės labiau naudojasi gliukozės, negu riebalų paslaugomis, tačiau eksperimentiškai įrodyta, kad, esant ekstremaliom sąlygom, ląstelės suteikia pirmenybę riebalams, nes energijos atžvilgiu jie yra vertingesnis produktas, negu gliukozė. 

Klaidinga manyti, kad „rūgimas – tai gyvenimas be deguonies“, kaip teigė Pasteras. Gyvulinė gyvybė negalima be deguonies. Ir nesvarbu kokia tos gyvybės ląstelė – normali ar vėžinė. Abiems joms reikalingas deguonis. Be jo, jos žūsta abi – tiek sveika, tiek vėžinė. Rūgimo ląstelėje nėra ir negali būti. Tai patvirtina eksperimentai. 

Teisus buvo Otto Varburgas, kad vėžinė ląstelė naudoja deguonį, tik žymiai mažiau, negu sveika. Vėžinė ląstelė, kaip ir raumens ląstelė esant apkrovai, patiria deguonies stygių, ko pasekoje susidaro tokie iki galo neoksiduoti junginiai, kaip pieno rūgštis. Taip pat vystosi ir embrioninės ląstelės.
Vėžinė ląstelė prasideda sveikuose audiniuose, kuriuose yra pakankama kraujagyslių sistema, bet kai tik sveikos ląstelės virsta vėžinėmis ir ima augti auglys, kraujagyslių sistema paprasčiausiai nebespėja plėstis į naujo darinio audinius. Todėl ir gimsta klaidinga nuomonė, kad vėžys vystosi ten, kur nėra kraujagyslių. Nereikia pamiršti, kad ten, kur nespėjo susiformuoti kraujagyslių sistema, ten irgi yra deguonis ir jis pakliūna per kvėpavimo oda mechanizmą. Šiuo požiūriu vėžinės ląstelės yra tapačios su embrioninėmis.

Dar niekam nepavyko anaerobinėje aplinkoje išauginti, o tuo labiau išsaugoti gyvybišką tiek sveiką, tiek patologinę, tai yra vėžinę ląstelę. Visi pamiršo, kad L.Pasteras atliko eksperimentus, kuriuose vienu metu buvo ir augalinės ląstelės produktai, ir mikroorganizmai, o ne atskirai. Gyvoms ląstelėms būdinga tik oksidacija – aerobinis kvėpavimas.

Kodėl vėžinė ląstelė priversta naudoti mažiau deguonies? Raumenims atliekant didesnį darbą, paprasčiausiai neužtenka kraujagyslėmis pristatomo deguonies. Tai yra padidintas raumenų darbas dirbtinai sukelia deguonies badą, skirtingai, negu dirbant raumenims normaliai. Nespėjant kraujagyslėms augti, vėžinis darinys priverstas tenkintis mažesniu deguonies kiekiu. Tai ir yra priežastis, kodėl auglys naudoja mažiau deguonies. Šiandien yra pakankamai eksperimentų, kurių metu augliui lėtai augant, kraujagyslės spėja augti ir vėžinės ląstelės nepatiria deguonies bado. Niekada deguonis nebuvo gyvos ląstelės priešu – nei sveikos, nei vėžinės.

Svarbu atrasti kas pagreitina procesus sveikoje ląstelėje, analogiškai ir vėžinėje ląstelėje. Jeigu pavyks suprasti onkologinio proceso mechanizmą, tai pavyks ir suprasti kas tai yra vėžys. 

Apie šiuo metu naudojamus tiek oficialios, tiek liaudiškos medicinos metodus gerai išsireiškęs yra du kart Nobelio premijos laureatas Pollingas –  šiandien onkologinius ligonius gydome metodais, kurie juos pribaigia anksčiau, negu pati liga. Nuodydami vėžines ląsteles, tiek tradicinės, tiek netradicinės medicinos atstovai žudo ir sveikąsias. 

Būtų pats laikas veiksnius, sukeliančius onkologinius pakitimus, pradėti ieškoti ne vien ląstelėje ar auglyje ir žvelgti į problemą plačiau. 
Ir ieškoti daug anksčiau, negu ji pasirodys. Šiandien viena aišku – laikas trauktis nuo metodų, kurie veikia tik patologinę ląstelę, nes tai tik kelias į recidyvus, o jų finalas visada tas pats – organizmo egzistencijos pabaiga.