„Burgonė“ - Prancūzijos gėda

Lainerio „Burgonė“ katastrofa, įvykusi 1898 m. liepos 4d., sukrėtė visą pasaulį ne tik savo dydžiu ir aukų skaičiumi, o žiaurumu, kuris pasireiškė skęstančiame laive. Šioje katastrofoje žuvo 561 žmogus ir tai buvo pati skaudžiausia nelaimė kompanijos istorijoje. Kapitonas Delonklis atsisakė palikti skęstantį laivą ir žuvo kartu su juo. Išsigelbėti pavyko vos 10 procentų keleivių, o iš ekipažo narių - apie 80 procentų. Šie skaičiai buvo aiškiai ne „Burgonės“ ekipažo naudai. žuvo visi laineriu plaukę vaikai ir moterys. Šis laivo katastrofa pasaulinėje jūreivystės istorijoje buvo pavadinta „Baltramiejaus rytu“ arba „Kruvinąja laivo katastrofa“.

Ankstyvą 1898 m. liepos 2 d. rytą laineris „Burgonė“, priklausantis Prancūzijos kompanijai „Compagnie Generale Transatlantique“, išplaukė iš Niujorko į Havrą. Laivu plaukė 725 žmonės, iš kurių 128 buvo ekipažo nariai, likę - keleiviai.

Lainerio registruota talpa buvo 7395 tonos, ilgis - 150 m, plotis - 15,8 m, bortų aukštis - 10,5 m, Sumontuotas garo variklis užtikrino 9800 AG galingumą. Laineris galėjo išvystyti iki 18 mazgų greitį. Keleivių kajutės buvo įrengtos keturiuose deniuose, jose vienu metu galėjo plaukti 1,5 tūkstančio žmonių. „Burgonė“ buvo serijinis paketbotas. Laineris kartu su „Šampane“ ir „Gaskonija“ aptarnavo Siaurės Atlanto liniją. Šiuose laivuose buvo gerai įrengtos kajutės pirmos ir antros klasės keleiviams, jose buvo įrengtas elektros apšvietimas. Taip pat buvo įrengtos kelios sekcijos emigrantams.

Garlaiviui vadovavo kapitonas Delonklis - patyręs ir gerbiamas karinių kompanijų dalyvis, apdovanotas Garbės legiono ordinu. Jis jau ne pirmus metus vadovavo laivui. Dabar labai sunku paaiškinti, kokiu būdu laivas atsidūrė 160 mylių į šiaurę nuo „koridoriaus“, skirto laivams, plaukiantiems iš Amerikos į Europą. Jis faktiškai atsidūrė „priešinio eismo juostoje“ - ruože, skirtame laivams, plaukiantiems iš Europos į Ameriką. Tai ir buvo visų tolimesnių tragiškų įvykių pradžia.

Taigi, „Burgonė“ plaukė į Europą ir taip nukrypo nuo kurso, kad turėjo praplaukti pro liūdnai pagarsėjusias „laivų kapines“ - Seiblo salą.

Auštant liepos 4-ai dieną laivą apsupo tirštas rūkas, toks tirštas, kad stebėtojai matė vos 30 metrų. Garlaivis plaukė visu greičiu pirmyn, įjungęs plaukimo šviesas ir nuolat pranešdamas sirenos garsu. Niekas net neįtarė, kad priešinga kryptimi plaukia britų plieninis barkas „Kromantišyras“.

Dar buvo tamsu, kai anglų garlaivio kapitonas Oskaras Hendersonas užlipo į denį. Laivas artėjo prie Seiblo salos rajono. Išvakarėse Hendersonas įsakė budinčiam šturmanui jį pažadinti, jeigu pablogės matomumas. Taip ir atsitiko - „Kromantišyras“ pateko į rūką, kuris beveik nuolat dengia klastingąją Seiblo salą, kuri dar buvo vadinama „Vaiduoklių sala“. Kapitonas baiminosi ne tik dėl pavojingų smėlėtų seklumų, bet ir tikimybės susidurti su kitu laivu.

Anglų laivas plaukė 5-6 mazgų greičiu. Kas dvi minutės iš laivo priekio pasigirsdavo truputį rūko prislopintas rago garsas. Tuo metu budėjo jaunas trečiasis šturmanas Aleksandras Stiuartas.

Pradėjo po truputį švisti, rūkas pasidarė vos vos retesnis. Stiuartas išgirdo atsklidusį žemą garlaivio sirenos garsą. Po minutės šis garsas jau buvo aiškiau girdėti, dar po minutės - visiškai aiškiai. Pagal galingą sirenos garsą buvo galima numanyti, kad tai buvo didelis garlaivis. Staiga pasigirdo priekį stebinčiojo pirmos klasės jūreivio Helio riksmas: „Priekyje kairiau laivas!'

Kapitonas Hendersonas prieš savo laivo bušpritą pastebėjo iš rūko išnirusį ilgą juodą laivo su keturiais stiebais be burių korpusą. Jis judėjo iš kairės pusės aštriu kampu iš kairės į dešinę pagal „Kromantišyro“ kursą. Kapitonas puolė prie šturvalo ir iš visų jėgų ėmė jį greitai sukti.

Tuo metu priekyje pasigirdo dūžtančio stiklo skambesys, lūžtančio medžio traškesys, nutrūkusių plieninių štagų švilpesys. Pakrypusi „Kromantišyro“ dalis, išsikišusi 15 metrų už forštevenio, pradūrė nežinomo laivo valtį, pritvirtintą priekyje, sulaužė tiltelį ir pati sulūžo viduriniame antstate. Likusia dalimi buvo į gabalus sudaužytos dar dvi valtys. Kai nulūžo ir ši dalis, anglų laivo plieninis bušpritas tarsi koks taranas nubraukė bortą maždaug pusę šimto metrų.

Laivų susidūrimo metu smūgis buvo slystantis, kiekvienas laivas tuo metu judėjo į priekį: „Kromantišyras“ plaukė 6 mazgų greičiu, o „Burgonė“, kaip vėliau paaiškėjo, plaukė 17 mazgų greičiu.

Dešinysis „Kromantišyro“ inkaras, sveriantis 4 tonas, buvo paruoštas nuleidimui ir kabėjo virš kliuzo. Būtent tai ir pražudė priešais anglų garlaivį pasirodžiusį laivą. Slysdamas dešiniuoju nežinomo laivo bortu link laivagalio, inkaras užsikabino už prancūzų laivo korpuso dangos ir ją keliose vietose nuplėšė prie pat vaterlinijos. Be to, inkaras, išmušęs apie porą dešimčių žemutinio denio iliuminatorių ir padaręs didelę skylę laivo korpuse už mašinų skyriaus, savo plokšte užkabino vieną špangautą. Inkaro grandinė nutrūko, pats inkaras liko kyšoti iš sudraskyto borto žemiau vaterlinijos.

Aštrus „Kromantišyro“ forštevenis pramušė kito laivo bortą žemiau vandens lygio ir įlindo pro korpusą 5 m už antrojo grotstiebio. Skylės dydis buvo keli kvadratiniai metrai. Girgždėdami susidūrę laivai dar kartą susidaužė bortais, dėl didelės savo masių inercijos atsikabino, nežinomas keturių stiebų laivas nuplaukė tolyn į rūką.

Taip prasidėjo viena iš didžiausių dramų laivybos istorijoje. Veiksmas vyko 1898 m. liepos 4 d. ryte apie 5 valandą, maždaug už 60 mylių į pietus nuo Seiblo salos.

Kas tuo metu vyko laineryje? Auštant liepos 4-ajai rūkas pasidarė labai tirštas, tarsi pienas, stebėtojai bake ir marše toliau 30-ies metrų nieko nebematė. Tačiau „Burgonė“, apsupta rūko, plaukė 17-os mazgų greičiu į pražūtį. Kas dvi minutes iš laivo pasigirsdavo pratįsi sirenos garsai.

Apie 5 valandą ryte stebėtojas išgirdo garlaivio rago garsą, sklindantį kažkur rūke. Jūreivis apie tai iš karto pranešė į tiltelį, budinčiajam šturmanui. Toliau viskas vyko taip greitai, kad šturmanas Delinžas nespėjo netgi ką nors pabandyti padaryti, kad prasilenktų su laivu, kurio duodamas signalas buvo išgirstas netoliese tiesiai pagal kursą. Pamatęs iš rūko išnirusias bures, jis pasuko „Burgonės“ vairą į kairę ir davė signalą sustabdyti mašiną. Tačiau laivai susidūrė greičiau, nei laineris spėjo pasukti šalin ar sustojo variklis. Buvo spėta tik duoti sirenos garsą.

„Kromantišyro" bušpritu buvo užmušti šturmanas Diuronas, stebėtojas tiltelio krašte ir vairininkas. Budintysis šturmanas Delinžas sugebėjo per tiltelio nuolaužų krūvą pasiekti išlikusią mašinų skyriaus telegrafo dėžę ir perstūmė rankenėlę į padėtį „Stop“.

Į „Burgonės“ vidų per skyles ėmė plūsti vanduo.

Jis didžiuliu srautu bėgo į garlaivio katilų skyrių. Vienas kūrikas nubėgo į viršų pranešti apie tai kapitonui, o kai grįžo atgal, skyrius jau buvo užtvindytas. Dalis garo sistemos vamzdžių buvo pažeisti, keli kūrikai nusiplikė garais.

Po smūgio su „Burgone“ ant „Kromantišyro“ denio nukrito forštagas ir bakštagas. Krisdami jie nusitempė dvi rėjas ir sudraskė dalį takelažo. B arkas tapo nebevaldomas. Žmonės, plaukę anglų garlaiviu, visiškai nenukentėjo, niekas net neįsibrėžė. Nors laivo priekyje ėmė sunktis vanduo, jis užtvindė tik forpiką. Laive buvo įrengtos vandeniui nelaidžios pertvaros, todėl garlaivis išliko vandens paviršiuje.

Iki „Kromantišyro“ atsklido iš pradžių ilgi, po to trumpi (dėl pažeistų garo vamzdžių) žemi prancūzų laivo sirenos signalai. Pasigirdo keletas raketinių pistoletų šūvių, pro prasisklaidžiusį rūką buvo matomos raudonos signalinės raketos. Anglų laivas taip pat keletą kartų davė signalą sirena ir iššovė į dangų keletą signalinių raketų. Tačiau iš prancūzų laivo atskrieję garsai buvo vis silpnesni, juos nešė šonan. „Burgonė“ tolo...

Praėjus maždaug trims minutėms po laivų susidūrimo sulaužytame „Burgonės“ tiltelyje pasirodė kapitonas Delonklis, o visa denio komanda iš kubrikų atskubėjo aukštyn. Jūreiviams buvo duotas įsakymas rankinėmis pompomis pumpuoti į korpusą plūstantį vandenį. Tačiau laineris jau buvo pasviręs ant dešiniojo borto, ir kapitonas Delonklis, žinodamas pažeidimo mastus, suprato, kad laivo išgelbėti nebepavyks. Tačiau jis nusprendė pabandyti užplaukti ant smėlio seklumų prie Seiblo salos, iki kurios buvo dar apie 60 mylių.

Kapitonas įsakė nustatyti kursą „Nordas 10 laipsnių į ostą“ ir visu greičiu plaukti pirmyn. Nors korpusas buvo stipriai pažeistas, sugadinti garo padavimo vamzdžiai, katilų skyriuje kilo panika, lainerio variklis ėmė veikti, „Burgonė“ šoko pirmyn. Mechanikai į tiltelį pranešė, kad antrojo katilų skyriaus pakuros bus užsemtos po 10-ies minučių.

Iš tikrųjų tai įvyko po 5 minučių. Kiekvieną minutę laivas vis labiau krypo ant dešiniojo borto ir grimzdo giliau. Vanduo ėmė užlieti garlaivį per skyles, kurios dar neseniai buvo aukščiau vaterlinijos. Kai vanduo užliejo pakuras, katilų skyrius užsipildė aitriais anglių dūmais.

„Burgonėsu variklis sustojo, sraigtas nustojo suktis. Susidariusioje tyloje, kurią pertraukė tik iš variklio besiveržiančio garo šnypštimas, laivo deniuose pasigirdo riksmai...

Kai „Burgonės“ variklis sustojo, kapitonas Delonklis įsakė visiems karininkams susirinkti tiltelyje. Jis davė įsakymą nuleisti gelbėjimo valtis, pirmiausia į jas susodinus moteris ir vaikus. Po to Delonklis visiems karininkams paspaudė ranką, atsisveikino su jais ir liko vienas tiltelyje tarp lūženų.

Jūreiviai nuo gelbėjimo valčių pradėjo nuimti brezentą, o keleiviai puolė užimti vietas valtyse. Laineryje buvo iŠ viso 10 irklinių valčių, iš kurių trys buvo sulaužytos laivų susidūrimo metu. Likusiose septyniose valtyse visi keleiviai ir lainerio ekipažas negalėjo tilpti.

Nuo susidūrimo praėjo vos 5-7 minutės, o garlaivio denyje jau ėmė dėtis kažkas neįsivaizduojamo. Ne be pagrindo ši laivo katastrofa buvo pavadinta „Baltramiejaus rytu“.

To meto dokumentuose rašoma, kad „Burgonės“ laivu tarp keleivių buvo dalis austrų garlaivio, nuskendusio prie Amerikos krantų, komandos. Išgyvenę vieną laivo katastrofą ir tiesiog stebuklingai išsigelbėję, šie žmonės atsidūrė prieš neišvengiamą žūtį. Juose prabudęs žvėriškasis instinktas nubraukė bet kokius jų žmoniškumo likučius. Tuo metu, kai vieni padėjo moterims ir vaikams bei senyvo amžiaus keleiviams susėsti į gelbėjimo valtis, austrų jūreiviai revolveriais ir peiliais ėmė skintis sau kelią prie gelbėjimo valčių. Jų pavyzdžiu pasekė italų emigrantai, kurie sudarė didžiąją trečios klasės keleivių dalį. Denyje sužibėjo peilių geležtės...

Antrasis šturmanas vadovavo vienos kairiojo borto valties nuleidimui. Jis sugebėjo susodinti į ją moteris ir vaikus. Valtis dar buvo prie borto, nuleidimo mechanizmas dar nebuvo atjungtas, kai nuo denio trosais žemyn ėmė leistis italai. Nepaisydami moterų riksmų ir prašymų bei vaikų verksmo, emigrantai italai, stengdamiesi išsaugoti savo gyvybę, nuskandino valtį: nedidelis laivelis neišlaikė žmonių svorio ir prisipildė vandeniu. Moterys su vaikais atsidūrė jūroje. Tas pats atsitiko ir su antra gelbėjimo valtimi.

Austrai pro paklaikusią minią brovėsi link didelio katerio, kuris buvo pritvirtintas laivo priekyje prie kairiojo borto.

Nežinodami, kaip jį nuleisti į vandenį, austrai katerį paprasčiausiai nustūmė, o patys ėmė šokinėti per bortą.

Vienas „Burgonės“ karininkas vargais negalais į vieną kairiojo borto gelbėjimo valtį susodino moterų ir vaikų grupę. Jis tikėjosi, kad jūreiviai pasirūpins nuleisti šią valtį į vandenį, todėl ėmė sodinti moteris į kitą valtį. Tačiau užstrigo valties, kurioje sėdėjo moterys ir vaikai, nuleidimo mechanizmas, valtis smarkiai palinko į priekį ir taip liko kyboti, siūbuodama ant trosų.

Laineris vis labiau virto ant dešiniojo borto, vanduo jau artėjo prie pagrindinio denio. Iš trečiosios klasės patalpų ant gelbėjimo valčių denio lipo siaubo apimti pusiau apsirengę emigrantai. Lainerio karininkų bandymas sulaikyti šį srautą buvo nesėkmingas. Karininkų niekas neklausė, visur viešpatavo anarchija ir betvarkė. Priekinėje garlaivio dalyje, kur jūreiviai iš didelės dėžės dalijo gelbėjimo liemenes, nuolat kildavo muštynės, žmonės vieni kitiems iš rankų plėšė šiuos aukso vertę įgijusius daiktus ir skubėdami dėjosi ant savęs. „Burgonės" jūreiviai neturėjo laiko aiškinti, kaip teisingai užsidėti ir užsirišti gelbėjimo liemenes. Vėliau paaiškėjo, kad tai ne vienam keleiviui kainavo gyvybę. Jie liemenes užsidėjo pernelyg žemai - aplink juosmenį, vietoje to, kad pritvirtintų diržais krūtinės lygyje. Vėliau rajone, kuriame nuskendo „Burgonė", buvo aptikta dešimtys mirusių žmonių, kurie plaukiojo aukštyn kojomis...

Kova už gyvybę vyko iki pačios paskutinės minutės ir dažniausiai baigdavosi būtent mirtimi. Jūreiviai bandė nuleisti vieną gelbėjimo valtį, kurioje jau buvo prisigrūdę žmonių. Tačiau nuleidimo mechanizmas užstrigo. Norint sutvarkyti, reikėjo visiems išlipti iš valties ant denio. Tačiau jokie įkalbinėjimai ir argumentai neveikė: nė vienas žmogus šioje valtyje net nepajudėjo iš vietos - šalia stovėjo minia, pasiryžusi bet kuriuo momentu užimti jo vietą. Taip niekas iš gelbėjimo valties neišlipo į denį, o valtis kartu su garlaiviu nugrimzdo į dugną...

Kova dėl vietų valtyse ir plaustuose vyko dar kelias valandas po to, kai „Burgonė" nuskendo. Vandenyje atsidūrę žmonės plaukė prie gelbėjimo valčių ir plaustų, tačiau pagalbos nesulaukė. Netgi priešingai - vandenyje buvusius žmones negailestingai mušė irklais per galvas ir rankas, jeigu žmogus vis tik sugebėdavo įsikibti valties krašto. Vienam keleiviui, italui vardu Mechelinis Sekondo, vis tik pavyko iš vandens įsiropšti į perpildytą gelbėjimo valtį. Joje buvę keleiviai įtūžę puolė ant jo. Italas gavo keletą stiprių smūgių, kraujas iš galvos užpylė jo veidą. Viskas būtų baigęsi tragiškai, jei po ranka nebūtu pasitaikiusi irklo nuolauža. Mechelinis pagriebė nuolaužą ir ėmė atsimušinėti nuo puolančių žmonių. Viskas baigėsi tuo, kad šia irklo nuolauža jis užmušė penkis žmones...

Dramos finalas buvo visai arti -per artimiausias minutes „Burgonė" turėjo apvirsti ant dešiniojo borto. Laivo nuo žūties neišgelbėjo nei vandeniui nepralaidus skyriai, į kuriuos dauguma durų buvo uždarytos, nei pailgos katilų skyrių pertvaros, dalijančios juos į dvi dalis. Laivas neturėjo jokių galimybių išsilaikyti vandens paviršiuje...

Iki pačios paskutinės minutės laineryje vyko nuožmi kova už gyvybę... Tie, kuriems neužteko vietos gelbėjimo valtyse, stovėjo denyje tiltelyje, apsupę kapitoną. Delonklis šiems nelaimingiesiems davė patarimus, kaip reikia šokti už borto, jeigu laivas ims virsti. Tačiau šioje betvarkėje ir siaube jis buvo bejėgis ką nors pakeisti. Šis žmogus, kurio krante laukė žmona ir penki vaikai, neturėdamas jokių iliuzijų išsigelbėti, išliko vyriškas ir ramus. Šalia kapitono stovėjo keleivis, kurio žmona žuvo grūstyje prie gelbėjimo valties, ir rankose laikė du nuogus rėkiančius kūdikius. Ant pamėlusių nuo šalčio mažylių kažkas uždėjo nuo savo pečių nuimtą antklodę.

Praėjus dviems dienoms po „Burgonės“ žūties laikraštyje „The New York Times" išspausdino straipsnį su antrašte: „Tai buvo prancūzų laivas, iš jo išsigelbėjo tik viena moteris". Didžiulei Prancūzijos gėdai, tai buvo nepaneigiamas faktas. Iš 200 moterų, 50 kūdikių ir 3 vyresnio amžiaus vaikų pavyko išsigelbėti vienintelei moteriai. Iš viso išsigelbėjo 59 keleiviai (vos dešimtadalis) ir 105 (iš 128) ekipažo nariai.

Vienintelis dalykas, kuris nors kiek galėjo reabilituoti prancūzų laivo savininkus pasaulio visuomenės akyse, buvo tai, kad, vykdydami pareigą, žuvo visi, išskyrus vieną, laivo karininkai. Išgyvenęs karininkas buvo laivo šturmanas. Tačiau jo išsigelbėjimas buvo visiškai atsitiktinis - jo adresu nebuvo nė vieno priekaišto iš katastrofos liudininkų pusės.

Keletą mėnesių ir net metų prie Seiblo salos įvykusi drama buvo analizuojama beveik visuose pasaulio spaudos leidiniuose. Amerikiečių laikraštis „New York mail and express“, praėjus dviems dienoms po „Burgonės" žūties, konstatavo: „Kad ir koks būtų teismo nuosprendis dėl lainerio valdymo iki susidūrimo, tiek po jo, faktas lieka faktu: žmonijos atmintyje nebuvo kitos tokios katastrofos jūroje".

Prieš apvirsiant laineriui kapitonas Delonklis, antrasis šturmanas Diuponas ir vairininkas Devalis užlipo į sugriautą tiltelį. Vanduo jau buvo pakilęs prie pat jų kojų. Laivui gyventi buvo likusios tik sekundės.
Delonklis pagriebė mažosios avarinės sirenos virvutę ir ją patraukė: virš garlaivio pasigirdo šaižus sirenos garsas, kuris nuskriejo virš rūku padengto vandenyno tarsi agonijos šūksmas. Bangos užliejo kapitono tiltelį.

Štai kaip paskutines „Burgonės" minutes aprašo šveicaras Naifeleris, kuriam pavyko išsigelbėti iš skęstančio laivo: „Pasigirdo kažkoks garsus triokštelėjimas, laivas, apvirtęs ant dešinio šono, staigiai nėrė galine dalimi į dugną. Dešimtys žmonių, likusių denyje, ėmė šokinėti per bortą, o garlaivis vis šnypšdamas nėrė gilyn, apsuptas garų. Vandenyje atsidūrę žmonės plaukė prie gelbėjimo valčių ir bandydami įlipti, jas skandino..."

Tarp plaukiojančių laivo nuolaužų žmonės kovojo už gyvybę. Dauguma tokių kovų baigėsi mirties naudai: virš rūku padengto vandens pasigirsdavo paskutinis riksmas, ir žmogus išnykdavo bangose. Taip žuvo žinomas to meto rusų imtynininkas Jusupovas, kuris nemokėjo plaukti. Vairininkas Devalis pateko į vandens sūkurį, susidariusį laivui panėrus po vandeniu. Jį įtraukė gal į 20-ies metrų gylį. Vyras jau galvojo, kad jam tikrai nepavyks išsigelbėti, tačiau kažkokiu stebuklu pavyko išnirti į paviršių ir užsiropšti ant perverstos valties dugno.

Pirmieji žmonėms į pagalbą atskubėjo „Kromantišyro" laivo komanda. Apie 6 valandą ryte, kai rūkas buvo beveik išsisklaidęs, jiems pavyko išgelbėti dvi „Burgonės" gelbėjimo valtis, kurioms vadovavo jūreiviai Žandro ir Le Koras.

Kai „Kromantišyro" denis ėmė pilnėti sužeistais, suluošintais išsigelbėjusiais žmonėmis, ėmė ryškėti siaubingas garlaivio žūties paveikslas. Hendersonas turėjo per bortą išmesti apie 30 tonų krovinio, kad galėtų laive priimti išsigelbėjusiuosius. Vidurdienį prie „Kromantišyro" priplaukė garlaivis „Grešianas", kuris iš Glazgo plaukė į Niujorką. „Kromantišyrą" teko buksyruoti, nes be priekinių burių jis buvo nevaldomas, o pirmajame triume vandens lygis pasiekė 2,5 m.

Kai kapitonas Hendersonas suskaičiavo išsigelbėjusius iš „Burgonės" žmones, gavo tokius skaičius: 59 keleiviai (tarp jų ir vienintelė išsigelbėjusi moteris) ir 105 ekipažo nariai. Iš viso 164 žmonės. Priminsime, kad laineriu iš Niujorko išplaukė 725 žmonės: 597 keleiviai ir 128 ekipažo nariai. Tai reiškia, kad katastrofos metu žuvo 561 žmogus: 538 keleiviai ir 23 ekipažo nariai. Tiesa, įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingas žuvusiųjų skaičius: 597, 565 ar 546 žmonės.

Iš karto po to, kai „Grešianas" atplaukė į Halifaksą, buvo pradėtas katastrofos tyrimas. Likusių gyvų liudininkų parodymai patvirtino faktą, kad daug žmonių buvo nužudyta laineryje iki jam nugrimztant bei vėliau - plaustuose ir gelbėjimo valtyse. Kalti dėl žudynių austrų jūreiviai ir italų emigrantai buvo su apsauga išsiųsti į Prancūziją. Iš blogosios pusės pasirodė ir „Burgonės" komandos nariai. Žuvusių laivo keleivių ir komandos narių skaičių - 538 ir 23 - palyginimas bylojo ne pastarųjų naudai. Tik kapitono Delonklio pasiaukojimas šiek tiek sušvelnino šią nemalonią tiesą.

Liudininkų apklausa leido identifikuoti ir tuos „Burgonės“ komandos narius, kurie taip pat žudė žmones laineryje.

Vienintelis faktas, šiek tiek reabilitavęs prancūzus laivo savininkus pasaulio visuomenės akyse, buvo faktas, kad, atlikdami tarnybines pareigas, žuvo visi karininkai, išskyrus šturmaną Delinžą. Tačiau liudininkai jam neturėjo absoliučiai jokių priekaištų.

Delinžas pripažino faktą, kad „Burgonė" visą naktį plaukė rūke visu greičiu, įjungusi laivo žibintus ir laiku paduodama garsinius signalus. Tačiau už tai visiškai buvo atsakingas kapitonas Delonklis, kuris žuvo kartu su savo laivu. 1989 m. rugsėjo 25 d. Halifakse „Kromantišyro“ kapitonui buvo atšaukti visi kaltinimai.

Į Europą grįžę išsigelbėję jūreiviai buvo teisiami.