Civilizacijos Paslaptys:

Šį straipsnį negalima traktuoti kaip istorinį ar mokslinį faktą, o tik kaip Platono istorijos perpasakojimą. Tikėti ar netikėti legenda apie Atlantidą - tai kiekvieno asmeninis reikalas. Mokslas kol kas negali pateikti tikslių atsakymų apie Atlantidą, tačiau pradingę miestai buvo praeityje surandami, bus surandami ateityje. Kada nors tai gali nutikti ir su legendine sala.

Internete jaučiamas netikėtas susidomėjimo Nojaus arkos paieškomis padidėjimas: populiarus Didžiosios Britanijos laikraštis „Express“ pranešė, kad Nojaus arka pagaliau surasta. taip, tai ta pati arka, kuria nuo Pasaulio tvano išsigelbėjo biblinis veikėjas Nojus, jo šeima, ir visi pasaulio gyvūnai, kurių buvo į laivą paimta po vieną porą.

Įprasta manyti, kad Biblijoje aprašytas pasakojimas apie Pasaulini tvaną atvaizduoja stichinę nelaimę, įvykusią Mesopotamijos teritorijoje. Požiūris į šį potvynį, kaip globalią visos planetos katastrofą, – ne daugiau kaip hiperbolė. Atseit, savaime suprantama, kad šio regiono gyventojams Mesopotamija ir buvo „visu pasauliu“. Prisiminimai apie kataklizmą įtraukti i Gilgamešo epą, kuris, kaip manoma, ir tapo biblinio teksto prototipu.

Kad ir kiek šiuolaikiniai mokslininkai laužytų galvas, bandydami įminti piramidžių statybos mįslę, įtikinamų versijų iki šiol nėra. Vieni specialistai mano, kad piramidės buvo statomos iš gatavų luitų, iškaltų iš akmens, kiti teigia, kad blokai buvo gaminami statybos vietoje iš akmens skaldos ir „geopolimerinio betono“ mišinio. Kadangi tokie procesai reikalauja nepaprastai daug darbo, visos šios hipotezės kelia abejonių. Neaišku ir kas piramides statė, vergai ar laisvai samdomi darbininkai, ir kiek jų buvo.

Yra manoma, kad pirmykštės tautos mitus kūrė, bandydamos suprasti juos supančius gamtinius, kosminius ir socialinius reiškinius. Mūsų protėviai bandė įkūnyti save, nors ir primityviai, į baigtinį pasaulio paveikslą, siekdami protu aprėpti realybę ir turėti apie ją savo supratimą.

Kaip jau minėta, akmenį aptiko archeologas mėgėjas Pavelas Sitnikovas. Jis ne vieną dešimtmetį dirbo tolimojoje šiaurėje ir rimtai susidomėjo retų akmenų kolekcionavimu, juo labiau, kad šiose vietose jie pasitaiko gana neretai. Šį akmenį, apie kurį kalbama, Pavelas aptiko 1995-ais metais.

Pirmosios Mičigano senienos, panašu, buvo aptiktos dar XIX amžiaus viduryje. 1874-ais metais didelį visuomenės susidomėjimą sukėlė fermerio atrasta poliruoto skalūno plokštė su užrašais nežinomomis kalbomis. Tačiau oficialiai Mičigano senienų pirmuoju atradėju laikomas dailininkas Džeimsas Skotfordas, kuris 1890-ųjų metų spalio mėnesį netoliese Monkalmo apygardos Edmoro miestelio statybvietėje aptiko seną kapavietę, o joje - neįprastą molinę dėžutę. Jis apie radinį papasakojo miestelio gyventojams, kurie labai juo susidomėjo. Edmoro apylinkės buvo tiesiog nusėtos nedidelėmis kalvomis, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo senos kapavietės. Skotfordas ėmė jas kasinėti, ta pačia veikla užsiėmė ir daugiau žmonių.

Sandoros skrynia - vienas iš paslaptingiausių žmonijos senovės artefaktų. Niekas tiksliai negali pasakyti, kas tai yra, kokios jos funkcijos ir kur ji gali būti. Tačiau ne viena archeologų, lobių ieškotojų, įvairiausių avantiūristų ir nuotykių mėgėjų karta bandė surasti Sandoros skrynią. Dabartiniu metu atkakliai sklinda gandai, kad trokštamas artefaktas yra surastas, ir tai nutiko ne bet kur, o pačioje Šventosios žemės širdyje - Jeruzalėje. Tačiau Izraelio valdžia nedelsiant įslaptino šį radinį.

200 metų mokslininkai teigė, kad mįslingi Velykų salos akmeninių skulptūrų veidai byloja apie išnykusią civilizaciją. Neseniai du archeologai paneigė ankstesnes spėliones. Anot jų, nebuvo jokios išsivysčiusios civilizacijos ir salos istorija turi būti rašoma iš naujo.

Anglas Džeimsas Čerčvardas (James Churchward) buvo nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo. Tačiau tai jam nesutrukdė dar jaunystėje parašyti knygą „Stambiu gyvūnu medžioklės ir žvejybos Rytu Meine vadovas“. Pulkininkas Čerčvardas plunksną į rankas vėl paėmė, kai jau buvo nugyvenęs daugiau nei 70 metu. Jis parašė visą seriją knygų apie neatmenamais laikais Ramiajame vandenyne nuskendusį MU žemyną. Būtent šios knygos, o ypač 1926 metais išleista knyga „Prarastasis Mu žemynas“, išgarsino autorių.

Atlantida, Hiperborėja, Lemūrija - pačios garsiausios mitinės salos ir žemynai, kurie dingo kartą ir visiems laikams. Tačiau egzistuoja duomenys ir apie kitas nuskendusias ir dingusias žemes. Daugelyje Šiaurės Atlanto žemėlapių, nubraižytų tarp 1560-ųjų ir 1660-ųjų metų, galima matyti didelę salą, pavadintą Frislandu. Šia salą matė ir užfiksavo jūrų keliautojai, tačiau vėliau ši sala keistu būdu dingo. Nuo to laiko tyrinėtojai patys sau užduoda klausymą - ar ši sala iš tiesų egzistavo? O gal visa tai tik prasimanymas?