Civilizacijos Paslaptys:

Anglas Džeimsas Čerčvardas (James Churchward) buvo nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo. Tačiau tai jam nesutrukdė dar jaunystėje parašyti knygą „Stambiu gyvūnu medžioklės ir žvejybos Rytu Meine vadovas“. Pulkininkas Čerčvardas plunksną į rankas vėl paėmė, kai jau buvo nugyvenęs daugiau nei 70 metu. Jis parašė visą seriją knygų apie neatmenamais laikais Ramiajame vandenyne nuskendusį MU žemyną. Būtent šios knygos, o ypač 1926 metais išleista knyga „Prarastasis Mu žemynas“, išgarsino autorių.

Atlantida, Hiperborėja, Lemūrija - pačios garsiausios mitinės salos ir žemynai, kurie dingo kartą ir visiems laikams. Tačiau egzistuoja duomenys ir apie kitas nuskendusias ir dingusias žemes. Daugelyje Šiaurės Atlanto žemėlapių, nubraižytų tarp 1560-ųjų ir 1660-ųjų metų, galima matyti didelę salą, pavadintą Frislandu. Šia salą matė ir užfiksavo jūrų keliautojai, tačiau vėliau ši sala keistu būdu dingo. Nuo to laiko tyrinėtojai patys sau užduoda klausymą - ar ši sala iš tiesų egzistavo? O gal visa tai tik prasimanymas?

2003-iais metais Pamaskvėje, Solnečnogorsko mieto apylink4se nutiko keistas dalykas. Bezvodnoje ežere Verešensko kaimo administracijos vairuotojas Vladimiras Saičenko pastebėjo JAV KJL gelbėjimo liemenę su identifikaciniu užrašu, rodančiu, kad ji priklausė esminininko "Kovelas" ("Cowell") jūreiviui Semui Belovskiui. Laivą 2000 m. spalio 12 d. Adeno (Jemenas) uoste susprogdino teroristai. Tragiškai žuvo 4 jūreiviai, 10 dingo, tarp pastarųjų buvo ir Semas Belovskis. Gal informacija klaidinga ir nėra jokios paslapties?

Apibendrinant visas teorijas, teigiančias, kad civilizacijos vystosi cikliškai, galima išsireikšti vienu sakiniu: „Bet kuri civilizacija, taip pat ir žmogus, savo vystymosi metu praeina šias stadijas – užgimimo, suklestėjimo, nuosmukio ir mirties dėl demografinės krizės, ekologinės katastrofos, globalaus karo“. Šių teorijų šalininkai yra įsitikinę, kad tolimoje praeityje Žemėje egzistavo kelios išsivysčiusios civilizacijos, tačiau jos visos žuvo dėl kažkokios katastrofos būtent tada, kai pasiekė, atrodo, savo suklestėjimo viršūnę ir buvo arti tolimojo kosmoso įsisavinimo.

1929-ais metais turkų archeologas Chililas Edemas buvusių imperatoriaus rūmų Topkanyje (dabartiniu metu ten įrengtas muziejus) bibliotekoje aptiko pasaulio žemėlapį, kurį 1513-ais metais sudarė Piris Reisas. Žemėlapio analizė prasidėjo tik 1957-ais metais, kai vienas specialistas, dirbęs šioje srityje, amerikietis Arlingtonas Maloris pareiškė, kad pietinėje Pirio Reiso žemėlapio dalyje pavaizduoti Antarktidos kontūrai, kurie stebina savo tikslumu.

Praėjusio amžiaus 3-io dešimtmečio pradžioje pagyvenęs anglų verslininkas, o laisvalaikiu archeologas-mėgėjas Alfredas Votkinsas vaikštinėjo gimtojo Herdforšyro apylinkėse. Užlipęs ant vienos kalvos, apsižvalgęs aplinkui, jis gerai pažįstamą landšaftą pamatė tarsi visai kitomis akimis. Vyras pamatė, kad visa jam prieš akis matoma apylinkė tarsi tiesiomis linijomis padalinta į kvadratus, o linijos eina per bažnyčias, pastatus, kitus paminklus.

Tai ištrauka iš Idų epo "Ramajama". Ir tai toli gražu ne vienintelis skraidančio aparato paminėjimas indų epuose. Juose yra detaliai aprašyta, kaip dievai tarpusavyje kovojo debesyse, panaudodami ginkluotus skraidančius aparatus.

Žodis "nanotechnologija" mūsų dienomis yra labai populiarus. Visų išsivysčiusių šalių vyriausybės priiminėja programas, kuriomis siekiama vystyti nanopramonę. Kas tai yra? "Nano" - tai kažkokio dydžio milijardinė dalis, pavyzdžiui, nanometras - milijardinė metro dalis. Nanotechnologijos - tai galimybė iš smulkiausių elementų - atomų - kurti naujas medžiagas su numatytomis savybėmis. tačiau ne be pagrindo sakoma, kad viskas, kas yra nauja, - tai seniai užmiršta sena. pasirodo, apie nanotechnologijas žinojo dar mūsų tolimi protėviai, sukūrę tokį nepaprastą gaminį, kokiu yra Likurgo taurė. Mokslas kol kas negali paaiškinti, kaip jiems tai pavyko.

Pasak įvairių šaltinių, pirmoji civilizacija susikūrė prieš 78 tūkst. metų milžiniškame žemyne, vadinamame Mu arba Lemurija. Ji egzistavo net 52 tūkst. metų. Šią žmonijos protėvynę sunaikino žemės drebėjimai, vykę maždaug prieš 26 tūkst. metų.

Jau nuo seno Egiptas europiečiams atrodė kaip mirties šalis, kurios gyventojai visą gyvenimą garbino mirtį ir rengėsi ją sutikti. Bet Egipto „Mirusiųjų knyga“ – ne apie mirtį, o apie gyvenimą, įveikusį mirtį!

Chara Chotas - taip vadinosi legendinis senovinis miestas, apie kurio žūtį pasakoja dar viena mongolų legenda. Joje pasakojama, kad paskutinysis miesto valdovas bajus Chara Czian Cziunas, norėdamas atimti sostą iš Kinijos imperatoriaus, paskelbė pastarajam karą. Tačiau, pralaimėjęs keletą mūšių, bajus buvo priverstas pasislėpti už neprieinamo miesto sienų. Negalėdamas paimti miesto šturmu, kinų imperatorius liepė nukreipti Edzin Golo upės vagą nuo Chara Choto ir taip palikti miesto gynėjus be vandens.