Mičigano senienos

Pasaulyje yra ne vienas archeologinis radinys, kuris, jeigu būtų pripažintas autentišku, sukauktų šiuo metu nusistovėjusias istorijos mokslo tiesas. Vienas iš tokių radinių yra "Mičigano senienos" - įvairūs Viduržemio jūros šalių kilmės artefaktai, kurių daug yra aptikta Mičigano valstijoje (JAV) šalia Didžiųjų ežerų.

Pradžia

Pirmosios Mičigano senienos, panašu, buvo aptiktos dar XIX amžiaus viduryje. 1874-ais metais didelį visuomenės susidomėjimą sukėlė fermerio atrasta poliruoto skalūno plokštė su užrašais nežinomomis kalbomis. Tačiau oficialiai Mičigano senienų pirmuoju atradėju laikomas dailininkas Džeimsas Skotfordas, kuris 1890-ųjų metų spalio mėnesį netoliese Monkalmo apygardos Edmoro miestelio statybvietėje aptiko seną kapavietę, o joje - neįprastą molinę dėžutę. Jis apie radinį papasakojo miestelio gyventojams, kurie labai juo susidomėjo. Edmoro apylinkės buvo tiesiog nusėtos nedidelėmis kalvomis, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo senos kapavietės. Skotfordas ėmė jas kasinėti, ta pačia veikla užsiėmė ir daugiau žmonių.

Kasinėjimai vyko neskubant, beveik du dešimtmečius. Spaudoje buvo spausdinami straipsniai, kurie patvirtino arba paneigė Mičigano senienų autentiškumą. Ši istorija naują postūmį įgavo 1907-sis metais, kai šiais artefaktais susidomėjo du Detroito gyventojai - pastorius Džeimsas Savažas ir Danielius Soperas. Jie abu buvo gerbiamais žmonėmis Detroite. Savažas buvo Vakarų Mičigano vyskupijos dekanas bei Šventosios Trejybės bažnyčios pastorius. Soperas, gana žymus archeologinių radinių kolekcionierius, iki to laiko spėjo užimti Mičigano valstijos valstybinio sekretoriaus postą, tačiau iš šių pareigų buvo atleistas, apkaltinus lėšų iššvaistymu. Nors daugelis manė, kad tai buvo politinis susidorojimas, pats Soperas buvo nekaltas.

Iš pradžių Soperas prisijungė prie Skotfordo ir kartu vykdė kasinėjimus. Jie atkasė kelis šimtus kapaviečių 16-oje Mičigano valstijos apygardų ir aptiko tūkstančius artefaktų. Kai kuriuos radinius ieškotojai pardavė kolekcionieriams. Keletą daiktų nusipirko ir Džeimsas Savažas. Vėliau jis pats įsitraukė į Danieliaus Sopero archeologinę veiklą. Pastorius buvo giliai įsitikinęs Mičigano senienų autentiškumu ir šio požiūrio nepakeitė iki pat savo mirties 1926-ais metais.

Radiniai

Kas yra tos Mičigano senienos? Kaip ir būdinga senosioms kultūroms, daugumą radinių sudaro kasdieniniame gyvenime naudojami daiktai - darbo įrankiai ir ginklai, indai, papuošalai ir pan. Darbo įrankiai labai įvairūs: kirviai, plaktukai, pjautuvai, kastuvai, pjūklai ir kiti įrankiai. Visi jie pagaminti iš vario liejimo būdu arba nukaldinti. Yra daiktų, kurie pagaminti, panaudojant įvairias priemaišas, dėl to jie panašūs į žalvarinius. Visi šie radiniai savo formomis visiškai neprimena indėnų gaminių, o labiau primena bronzos amžiaus ir geležies amžiaus pradžios europiečių tautų įrankius. Galima teigti, kad Mičigano senienoms pagaminti buvo naudojamos kur kas panaudoti pažangesnės metalo apdirbimo technologijos nei buvo žinomos senovės indėnams. Tarp aptiktų radinių yra ir senovės indėnų kultūroms nebūdingų formų akmeniniai kirviai.

Įspūdinga aptiktų ginklų įvairovė. Dažniausiai tai kovinių ir medžiojimo strėlių antgaliai ir ietys. Kasinėjimų metu taip pat buvo patikta įvairių durklų, kalavijų, kirvių ir sekirų (ilgakočių kirvių). Vietinėms gentims tokie ginklai nebuvo žinomi. Kai kurie ginklai, atrodo, buvo skirti iškilmėms, jie buvo gausiai išgraviruoti.

Metalinių papuošalų buvo aptikta ne tiek jau daug. Tai daugiausia buvo ant krūtinės tvirtinami papuošimai, yra pora ant galvos dedamų vainikų, kuriuos tyrinėtojai pavadino karaliaus karūnomis.

Tarp aptiktų senienų yra daug keramikinių dirbinių. Daug molinių puodukų, tačiau jie išpuošti ornamentais, nebūdingais indėnams. Šių artefaktų kūrėjai iš indėnų perėmė tabako rūkymo paprotį. Aptikta nemažai figūrinių pypkių, kai kurios jų yra vyrų galvos formos, taip pat barzdotų vyrų. O juk indėnams barzda neauga. Indėnams visiškai nebūdingos Mičigano kapavietėse aptiktos keramikinės aliejaus lempos, kurios yra visiškai įprastos senosioms Viduržemio jūros kultūroms.

Amerikos indėnams taip pat nebūdingos kapavietėse aptiktos keraminės dėžutės ir relikvijoriai, t.y. urnos, skirtos mirusiojo pelenams. Tarp Mičigano senienų aptiktos molinės statulėlės, vaizduojančios žmones, bei ant krūtinės nešiojami papuošimai su išgraviruotais piešiniais bei užrašais. įdomu tai, kad ant ne vieno tokio daikto išgraviruotas tradicinis Artimųjų Rytų tautų simbolis -sparnuotas diskas.

Aptikta šimtai lentelių su užrašais, pagamintų iš akmens, skalūno, molio ir vario. Labai skirtingas šių lentelių dydis. Varinės lentelės telpa į suaugusio žmogaus delną, o akmeninės lentelės yra žymiai didesnės. Kelios iš skalūno pagamintos lentelės buvo 1,5 m ilgio ir 20 cm pločio. Lentelėse užrašai padaryti nežinoma kalba, įterpiant dantiraštį ir hieroglifus.

Šie užrašai iki šiol nėra iššifruoti. Ir dar viena keistenybė - šiose lentelėse esantys piešiniai kartais yra iš Biblijos paimti siužetai: istorijos apie Pasaulinį tvaną ir Nojaus arką, Babilono bokštą,

Mozės gautos plokštės su Dievo įsakymais.

Sopero - Savažo kolekcija

Vos tik visuomenei tapo žinoma apie Mičigano senienas, Amerikos spaudoje kilo diskusija dėl šių radinių autentiškumo. Ypač audringa diskusija vyko nuo 1907-ųjų iki 1911-ųjų metų, kai kasinėjama buvo ypač intensyviai. Daugumoje straipsnių buvo išreiškiamas skeptiškas požiūris į radinius ir buvo teigiama, kad tai yra šiuolaikiniai senovinių daiktų falsifikatai. Viename straipsnyje, išspausdintame laikraštyje „Detroit News“, kažkoks V. Benskouteris atvirai pareiškė, kad „senienas“ gamino pats Džeimsas Skotfordas su dviem savo sūnumis ir posūniu. 1911-ųjų metų birželio mėnesį Skotfordo podukra Ela Rilėj raštiškai patvirtino, kad visos „senienos“ yra pagamintos jos įtėvio savo namuose.

Tie, kurie tikėjo Mičigano senienų autentiškumu, jas siejo su pasakojimais apie dingusias 10 izraeliečių genčių ir tuo labai piktino akademinio mokslo atstovus. Kasinėjimai vyko iki XX amžiaus 3-io dešimtmečio vidurio ir jie baigėsi po to, kai mirė pastorius Savažas. Tiesa, kiek vėliau, taip pat XX amžiaus antroje pusėje dar buvo aptikti keli artefaktai. Netrukus mirė ir Danielius Soperas, kurio kolekciją paveldėjo jo sūnus Elis. Džeimso Savažo kolekcija perėjo kitam pastoriui, kuris tarnavo toje pačioje parapijoje, o pastarasis kolekciją 1930-ais metais padovanojo Notr Damo universitetui, Indianos valstija.

Praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pradžioje apie Savažo kolekciją išgirdo Viltonas Hanteris - Naujojo Pasaulio archeologijos fondo prezidentas ir mormonų bažnyčios pastorius. Netrukus Notr Damo universitetas neskelbiamomis sąlygomis perleido visą kolekciją šiam pastoriui, o 1963-iais metais Hanteris iš Elio Sopero įsigijo jo tėvo sukauptą kolekciją. Bendra kolekcija pradėta vadinti Sopero-Savažo rinkiniu, ji tapo gana žinoma įvairių istorinių paradoksų mėgėjų tarpe.

Susidomėjimas kolekcija smarkiai išaugo 1986-ais metais, kai buvo išleista Henrietos Merc knyga „Mistinis simbolis: Mičigano maundų statytojų ženklas“. Merc (1898-1985 metai) buvo akademinė mokslininkė, įgijusį specialų pasirengimą senovės artefaktų autentiškumo ekspertizės srityje. Moteris Antrojo pasaulinio karo metais dirbo dešifruotoja vyriausybės kriptologijos departamente. Jos parašyta knyga - tai 30-ies metų, skirtų Mičigano senienų tyrimams, darbo rezultatas. Po knygos pasirodymo spaudoje pasirodė keli straipsniai, kuriuose buvo įrodinėjamas Mičigano senienų autentiškumas. Merc šalininkai mano, kad persikėlėliai iš Viduržemio jūros pakrantės Didžiųjų ežerų rajone pasirodė iki V mūsų eros amžiaus. Kalbama apie kažkokią ankstyvąją krikščioniškąją maišytos etninės sudėties sektą.

2003-iais metais mormonų bažnyčia Mičigano istorijos muziejui laikinam naudojimui perdavė 797 daiktus iš Sopero-Savažo kolekcijos. Po metų muziejuje buvo organizuota šių artefaktų paroda „Mičigano senienos: kasinėjant prieštaravimus“. Parodoje buvo panaudota daugybė lentelių su tekstais, išdėstančiais oficialiąją Mičigano senienų istorijos versiją, bei įrodymai apie radinių falsifikavimą. Po šios parodos rimtuose moksliniuose leidiniuose apie Sopero-Savažo kolekciją daugiau nebediskutuojama. Ar tai reiškia, kad Mičigano senienų istorijoje tikrai viskas aišku?

Labai dideles abejones kelia kaltinimai, kad „pagrindinis falsifikuotojas“ Džeimsas Skotfordas savo bute mieste galėjo įrengti dirbtuves, kuriose su sūnumis ir posūniu pjaustė, šlifavo ir graviravo gaminius iš akmens, užsiėmė keraminių dirbinių gamyba, juos degino krosnyje, o taip pat lydė, kalė ir graviravo gaminius iš vario ir bronzos. Be to, kaip paskaičiavo Henrieta Merc, įvairiose kolekcijose surinkta nuo 3 tūkstančių iki 10 tūkstančių Mičigano senienų. Ar apgavikai galėjo pagaminti tokį didžiulį kiekį suklastotų gaminių? Juk juos reikėjo ne tik pagaminti, bet ir išslapstyti visoje Mičigano valstijoje. Skamba neįtikinamai...