Sandoros skrynia -slaptas artefaktas

Sandoros skrynia - vienas iš paslaptingiausių žmonijos senovės artefaktų. Niekas tiksliai negali pasakyti, kas tai yra, kokios jos funkcijos ir kur ji gali būti. Tačiau ne viena archeologų, lobių ieškotojų, įvairiausių avantiūristų ir nuotykių mėgėjų karta bandė surasti Sandoros skrynią.

Dabartiniu metu atkakliai sklinda gandai, kad trokštamas artefaktas yra surastas, ir tai nutiko ne bet kur, o pačioje Šventosios žemės širdyje - Jeruzalėje. Tačiau Izraelio valdžia nedelsiant įslaptino šį radinį.

Kristaus kraujas

1978-ais metais į Jeruzalę atvyko amerikiečių archeologas Ronas Vajetas. Oficialiai jis atkeliavo kaip turistas, tačiau iš tiesų jis, atseit, buvo girdėjęs balsą iš aukščiau, kuris pranešė, kad Sandoros skrynios reikia ieškoti būtent šioje vietoje ir ši svarbi misija skiriama atlikti būtent jam.

Vieną gražią dieną ponas Vajetas apžiūrinėjo įžymybes prie Damasko vartų. Jį lydėjo Izraelio Senienų departamento darbuotojas. Kai pašnekovai priėjo Golgotą, Ronas netikėtai parodė į kažkokią krūvą ir pasakė:

- Štai ten yra Jeremijaus grotas, kuriame guli Sandoros skrynia.

Vėliau jis pats negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Ne mažiau įdomi valstybės tarnautojo reakcija į šį drąsų pareiškimą. Jis šūktelėjo:

- Puiku! Mes norime, kad jūs pradėtumėt kasinėjimus, o mes iš savo pusės pateiksime visus leidimus, aprūpinsime pragyvenimą ir maitinimą bei visais būdais padėsime atlikti šiuos darbus.

Netrukus Vajetas pradėjo kasinėjimus toje vietoje, kurią pats nurodė. Ir jis padarė nepaprastą atradimą. Kasinėdamas šalia Golgotos kalvos uolėto šlaito, archeologas aptiko įdubas, iškaltas uoloje. Vaitas pagalvojo, kad būtent šioje vietoje buvo nukryžiuotas Kristus kartu su dviem plėšikais, o į šias įdubas buvo įstatyti kryžiai. Viršutinė įduba, į kurią, Rono nuomone, buvo įstatytas kryžius su nukryžiuotu Kristumi, buvo išraižyta įtrūkimais, panašiais į tokius, kurie atsiranda žemės drebėjimo metu.

Vėliau Vajetui pavyko prasiskverbti į kalno vidų, kur jis aptiko plačią išsišakojusią urvų, angų ir tunelių sistemą. Įdomiausias buvo urvas, į kurį archeologas pateko 1982 m. sausio 6 d. Jis iki paties viršaus buvo užverstas akmenimis, gyvūnų supuvusių kailių liekanomis ir kaulais, medinėmis lentomis. Išvalius visas šias šiukšles urvo kampe buvo aptikta akmeninė dėžė, uždengta akmenine plokšte, suskilusia į dvi nevienodo dydžio dalis.

Lubose virš šio radinio buvo matomas plyšys, iš kurio tiesiai ant dėžės lašėjo kažkoks juodas skystis. Vajetas suprato, kad šis plyšys - tai tas pats, kuris kirto įdubą kryžiui įstatyti, o juodas tirštas skystis, kaip vėliau parodė tyrimai, yra sudžiūvęs žmogaus kraujas. Tačiau šis kraujas skiriasi nuo mums įprasto: kiekvienoje ląstelėje buvo tik 24 chromosomos, o ne 46, kaip įprasta žmogaus kraujui. Mokslininkai padarė prielaidą, jeigu tai Kristaus kraujas, tai 23 X chromosomas jis gavo iš Mergelės Marijos, o vienintelę Y chromosomą, lemiančią būsimą vaiko lytį, - iš Šventosios Dvasios.

Šio nepaprasto atradimo esmė buvo tai, kad ant Sandoros skrynios, paslėptos Jeremijaus grote, dangčio buvo užlašėjęs Kristaus kraujas.

Levitų žūtis

Nėra žinoma, ar Ronas Vajetas atidarė akmeninę dėžę ir matė tai, kas joje buvo. Jis pats apie tai niekam nieko nepasakojo: panašu, kad jam teko pasirašyti susitarimą neskelbti šios informacijos. Jis pasakojo, kad keletą kartų bandė nufotografuoti ar nufilmuoti vaizdo kamera skrynią, tačiau kiekvieną kartą juostelė būdavo apšviesta, ko gero, dėl kažkokio galingo spinduliavimo.

Vajetas kasinėjimus atliko, glaudžiai bendradarbiaudamas su Izraelio valdžia. Kartą, paskutinio dešimtmečio viduryje archeologas buvo iškviestas apklausai į Senienų departamentą. Vakare, jau sutemus, archeologas kartu su valdininkais patraukė link Sedekijos urvo, kuriame prasideda tunelis, vedantis į Jeremijaus grotą, kuriame buvo aptikta Sandoros skrynia. Ronui paaiškino, kad j tunelį nuėjo šeši vyrai iš levitų giminės klano, apsirengę šventikų rūbais, norėdami paimti skrynią ir ją pernešti į kitą vietą.

Netrukus kalno gilumoje pasigirdo garsūs riksmai, tokie siaubingi, kad niekas nedrįso žengti į vidų ir išsiaiškinti, kas nutiko. Tik Vajetas ryžosi šiam žingsniui. Jis pamatė, kad levitai sugebėjo įveikti tik 21 m, kai tunelio ilgis buvo 112,8 m. Visi jie gulėjo negyvi ant grindų, plačiai atmerkę išsprogusias akis. Ronas žinojo, kad tai klasikinis paralyžiaus, insulto ar gausaus kraujo išsiliejimo į smegenis požymis. Vajetas grįžo į išorę ir valdžios atstovams paaiškino, kas nutiko. Tuomet archeologui davė specialų gelbėjimo krepšį su virve ir jis visus negyvus vyrus vieną po kito ištraukė iš tunelio. Po to jam primygtinai buvo patarta niekam nieko nepasakoti apie šį incidentą.

Po šio įvykio įėjimas į tunelį buvo užmūrytas, o visa informacija apie Sandoros skrynios buvimo vietą buvo griežtai įslaptinta. Ronas Vajetas, kuris galėjo atverti pasauliui paslapties skraistę, mirė 1999-ųjų metų rugpjūčio mėnesį.

Aukščiausiojo proto dovana

Šešių levitų žūtis parodė, kad Sandoros skrynia yra gana pavojingas įrenginys. Kas tai yra iš tikrųjų? Kaip rašoma Senajame Testamente, skrynią pagamino Mozė paties Dievo nurodymu, kai žydai buvo išėję iš Egipto. Skrynia pagaminta iš sitimo medžio (akacijos), išorėje ir viduje padengta
auksu. Ši skrynia atrodė kaip papuošalų dėžė, kurios dydis apie 67 x 67 x 112 cm (I x P x A). Ant skrynios dangčio pavaizduoti du cherubinai, išskleidę sparnus. Skrynia buvo pernešama, panaudojant kartis, įstatomas į specialius lizdus, pritvirtintus prie šoninių skrynios sienelių. Skrynios viduje buvo dvi akmeninės plokštelės su 10 Dievo įsakymų, pražydusi Aarono lazda ir ąsotis su dangiškąja mana.

Kai šių laikų mokslininkai pagal Biblijoje esantį aprašymą pagamino skrynios kopiją, jie gavo labai galingą energijos akumuliatorių. Gal dėl to netgi mažiausias prisilietimas prie skrynios žmogui buvo mirtinas? Pavyzdžiui, kartą skrynia buvo vežama vežimu, jaučiai labai stipriai palenkė vežimą, Oza pabandė prilaikyti skrynią ir iš karto krito negyvas, apdegintas dangiškos ugnies. Šiuolaikine kalba kalbant, jis gavo maždaug 50-60 tūkstančių voltų elektros išlydį.

Be to, Biblijoje dar pasakojama apie tai, kaip šventikai, nešę Sandoros skrynią, buvo pakelti į orą; kaip du Mozės sūnėnai, prasibrovę į tą vietą, kur buvo saugoma skrynia, žuvo vietoje; kaip ant skrynios dangčio esantys cherubinai švietė ir sunaikindavo šalia esančius daiktus...

Yra žinoma, kad Sandoros skrynios pagalba Mozė kalbėdavo su pačiu Dievu. Panašu, kad skrynia buvo daugiafunkcinis įrenginys, kurį žydų vedliui perdavė kažkokia aukštesnė jėga (gal tai buvo ateiviai).
Tyrinėtojai mano, kad viena iš skrynios funkcijų buvo dangiškosios manos gamyba, kai žydai 40 metų klaidžiojo po Sinajaus dykumą. Pagal šią versiją dangiškoji mana - tai ne kas kita, o sintetinis maistas. Įrenginio veikimo principas nėra sudėtingas. Viršutinė dėžės dalis - tai distiliatorius su iš išorės gaunamo oro aušinimu. Kondensacijos metu susidaro vanduo. Jis patenka į indą su vienaląsčių, pavyzdžiui, chlorelės, biologine kultūra. Tuomet į indą nukreipiamas ryškus šviesos šaltinis, dėl kurio poveikio skrynioje pradėdavo gamintis maistinė masė. Šią masę reikdavo tik perdirbti ir padaryti ją tinkamą vartojimui. Kiekvieną dieną buvo pagaminama po litrą dangiškosios manos vienam žmogui, kurios visiškai pakako gyventi nebadaujant.

Mokslininkai mano, kad tokiu būdu kažkokia ateivių civilizacija atliko eksperimentą su žmonėmis, norėdama išsiaiškinti, kaip juos paveiks ilgalaikis dirbtinio maisto vartojimas, faktiškai visą žmogaus gyvenimo trukmę, kuri toje epochoje siekė apie 40 metų.

Sandoros skrynia turi ir kitų paranormalių savybių. Akivaizdu, kad žmonija dar nėra pasirengusi sužinoti apie jas, o juo labiau jomis pasinaudoti. Ar tik ne dėl to dabartiniai Mozės palikuonys įslaptino Sandoros skrynios buvimo vietą? Juk nėra jokių garantijų, kad stebuklinga galia nebus panaudota tam, kad pakenktų žmonijai ir visai planetai. Reiškia, laikas „atrasti" Sandoros skrynią dar neatėjo.