Operacija „Gyvatės šuolis“

Situacijoje, kai priešininko pajėgos yra žymiai skaitlingesnės, visiškai nėra nieko gėdingo panaudoti kai kurias gudrybes. Jos kartais ne tik išlygina jėgų pusiausvyrą, bet ir padeda pasiekti pergalę.

Dideli neramumai Mažojoje Azijoje

186-ais metais prieš mūsų erą dvi Mažosios Azijos valstybės - Pergamas ir Bitinija - kariavo tarpusavyje, primindama viena kitai senas nuoskaudas.

Pergamo karalius Eumenas II kruopščiai pasirengė šiai kampanijai - armiją sustiprino samdiniais ir surinko didelį laivyną, todėl visiškai pagrįstai tikėjosi sėkmės. Nusilpusios Bitinijos galimybės atsilaikyti prieš žymiai skaitlingesnį priešą buvo gana kuklios, tačiau šalies valdovas karalius Prūsijus I priešui parengė nemalonią staigmeną...

Nelabai seniai pas jį atvyko pats didžiausias ir nesutaikomas Romos priešas, didysis senovės karvedys, o tuo metu visų persekiojamas bėglys Hanibalas Barka.

Taip, tai tas pats karvedys, kuris penkiolika metų triuškindavo romėnus Apeninuose, o išsigandusių Amžinojo miesto gyventojų šūkis „Hanibalas prie vartų!“ įėjo į istoriją. Po daugybės klaidžiojimų ir nesėkmingų bandymų rasti galingus sąjungininkus kovoje su Roma Hanibalas nusprendė kiek laiko pabūti Bitinijoje ir, naudodamasis proga, atsidėkoti svetingajam karaliui. Be to, pergamiečiai buvo Romos sąjungininkai, todėl jų nugalėjimas būtų dar vienas akmuo į romėnų daržą.

Reikia pasakyti, kad buvęs karvedys iš Kartaginos nelabai gerai nusimanė apie jūrų mūšius. Per visą savo gausų kariniais įvykiais gyvenimą jis tik kartą vadovavo sirų karaliaus Antiocho III eskadrai mūšyje prieš Rodoso karinį laivyną prie Sido 190-ais metais prieš mūsų erą. Nors karvedys gana protingai vadovavo mūšiui, tačiau pagrindinės sirų pajėgos patyrė pralaimėjimą ir visas laivynas buvo priverstas atsitraukti. Jeigu jie būtų paklausę Hanibalo, kuris prieš mūšį siūlė padaryti vieną dalyką, rodosiečiams būtų buvę riesta...

Prūsijus pasirodė labiau sukalbamas. Gal dėl to, kad neturėjo ką prarasti, o gal dėl to, kad nebuvo geras karo meno žinovas, jis visiškai pasikliovė garsiojo svečio karine išmone. Karalius Hanibalą paskyrė vadovauti nedideliam Bitinijos laivynui, ir šis žingsnis pasirodė besąs labai teisingas...

Karvedys instruktavo laivų vadus, atliko būtinus parengiamuosius darbus ir nusprendė ne laukti priešo, o pats išplaukė prie Pergamo krantų.

Ofidiofobija - pergalės raktas

Savaime suprantama, kad Eumenas labai nustebo, horizonte pamatęs savo žymiai silpnesnio priešininko laivus. Tačiau jis nieko nelaukė ir išplaukė pasitikti artėjantį Hanibalo vadovaujamą laivyną. Bitiniečiai netikėtai sustojo ir pasiuntė valtį su pasiuntiniu, kuris rankose laikė derybų lazdą. Į priekį išplaukęs pergamiečių laivyno flagmanas paėmė pasiuntinio atplukdytą laišką ir jį perdavė karaliui.

Ritinys buvo tuščias - jame nebuvo nė vieno žodžio. Persiutęs Eumenas liepė atakuoti priešo laivus. Jo toli nuo kitų laivų atitolęs flagmanas iš karto pajuto trijų pačių stipriausių bitiniečių laivų smūgį. Tai buvo pirmoji Hanibalo gudrybė - išsiaiškinti pagrindinį priešo laivyno laivą ir nužudyti Pergamo karalių. Tačiau Eumenui pavyko išsiveržti iš spąstų ir pasislėpti gimtojo miesto prieplaukoje.

Nors ir liko be karaliaus, pergamiečių laivynas sutartinai puolė priešą. Bitiniečiai puolančiuosius apšaudė iš katapultų. Pergamiečiai jūreiviai nieko nesuprasdami žiūrėjo į molinius ąsočius, kurie krito ant jų laivų denių ir nesprogo. Kai kas netgi ėmė juoktis...

Tačiau netrukus pasigirdo siaubo apimtų žmonių klyksmai, jūreiviai ėmė šokinėti iš laivų į jūrą. Dar siaubingesni riksmai girdėjosi iš patalpų po deniais, kur buvo irkluotojai. Jie negalėjo iššokti iš laivo, nes buvo prikaustyti prie suoliukų... Pergamiečių laivai tapo nevaldomi, jie susidūrė tarpusavyje. Prasidėjo panika, pergamiečių laivynas bėgo, palikdamas priešui nemažai laivų, kuriuose praktiškai neliko jokio ekipažo.

Nežinomo ginklo paslaptis labai paprasta - ąsočiai, kuriuos vifiniečiai mėtė į priešo laivus, buvo pilni nuodingųjų gyvačių ir skorpionų. Kai ąsočiai suduždavo, suirzę nuodingieji gyviai puolė tai, kas pasitaikė jų kelyje. Tai buvo pergamiečių jūrininkai...

Sužinoję, kas buvo kaltas dėl jų pralaimėjimo, pergamiečiai pasiskundė savo sąjungininkams romėnams. Roma pareikalavo išduoti karvedį ir pasiuntė į Bitiniją karių būrį jį suimti. Dėkingas Prūsijus, belaukdamas romėnų, karvedžio namą apsupo savo kariais. O pats Hanibalas, nenorėdamas patekti priešui į rankas, išgėrė nuodų.