Procivilizacija mituose: istoriniai faktai, padavimtai, vedos

Yra manoma, kad pirmykštės tautos mitus kūrė, bandydamos suprasti juos supančius gamtinius, kosminius ir socialinius reiškinius. Mūsų protėviai bandė įkūnyti save, nors ir primityviai, į baigtinį pasaulio paveikslą, siekdami protu aprėpti realybę ir turėti apie ją savo supratimą.

Daugybė mūsų planetoje gyvenančių tautų išsaugojo įvairius padavimus ir legendas. Vieni įvairių tautų pasakojimai yra panašūs, kiti skiriasi. Šie pasakojimai dažniausiai yra pasakiškos istorijos. Senovės gyventojų pasaulio samprata ir supančios aplinkybės regėjimas yra panašus į vaikų fantazijas. Būtent dėl to mitus taip mėgsta klausyti vaikai. Protėvių legendose daug palyginimų ir ryškių personažų. Šios istorijos, pateikiančios savotišką informaciją, yra moralinė vertybė ir gali daug ko išmokyti, pasakodamos apie tikrus herojus ir šviesių jėgų kovą su pasauliniu blogiu.

Pavyzdžiui, graikų mituose bebaimis gerasis titanas Prometėjas - žmonijos sukūrėjas, mirtinguosius išmokino daug gerų dalykų. Jis netgi slapta iš Olimpo kalno pavogė didžiulę brangenybę - ugnį, ir perdavė ją žmonėms. Už tai Prometėjas buvo žiauriai dievų nubaustas. Dangaus gyventojai prikaustė titaną prie uolos. Jo nemirtingas ir vis ataugančias kepenis lesė erelis, taip sukeldamas baisias, nesibaigiančias kančias. Herojų, pasiaukojančių žmonijos labui, yra daugelio tautų mituose, o pats garsiausias ir labiausiai garbinamas yra Kristus.

Anot kinų padavimų, mūsų Visata yra kaip didžiulis kiaušinis. Jo viduje yra chaosas - materialusis pagrindas. Pasaulio pradžioje Pangu - viso kas yra protėvis, susidaręs iš to, kas yra lukšte ir jį pralaužęs, išsiveržė į išorę ir išleido į laisvę pirmapradę esmę, kuri pavirto dangumi ir žeme. Jis pats persikūnijo į lygumas, kalnus, vandenį ir augalus: visa tai, kas yra aplinkui mus. O žmones iš molio nulipdė Niuiva - moteriška esybė su žmogaus kūnu ir paukščio kojomis, turinti gyvatės uodegą. Deivė, pasaulio sutvėrėja, nesiskyrė su lankmačiu ir rankose laikė mėnulio diską.

Graži legenda! Tačiau ar tai iš tiesų yra pasaka? Jau labai daug šiame pasakojime įdomių ir ryškių smulkmenų. Argi istorijos paprastumas neliudija apie autoriaus genialumą? Galbūt mitai buvo kuriami ne žmonių, o žmonėms? Jeigu kai kurie vaizdingi palyginimai būtų pakeisti mokslinėmis formuluotėmis, gautųsi visai nebloga teorija apie gyvybės atsiradimą Žemėje. O mitų herojai tikrai galėjo turėti realius prototipus.

Senovės pasaulio atvaizdai indų rankraščiuose

Tačiau yra kultūros, kuriose mitologija yra ne pasakos, o ištisi fantastiniai romanai, kuriuose nuotykių ne , mažiau nei šiuolaikinių autorių knygose. Šių istorijų dalyviai dalyvauja tolimose kelionėse skraidančiais aparatais ir kosminiais laivais, lanko pačius tolimiausius Visatos kampelius. Šiose legendose pasakojama apie tarpplanetinius ryšius, karus su kitų planetų, požemių ir vandenų gyventojais, nepaprastas senovės medicinos ir technikos galimybes.

Vienas iš tokių šaltinių yra indų kultūros palikimas. Šios šalies senoji filosofija, jos slaptoji doktrina, visiškai nesulyginama su mistika ir religija, yra žymiai aukštesniame lygyje. Ji pasakoja, kad gyvi organizmai atsirado iš vandens ir šilumos, palaipsniui perėjo per visas stadijas nuo augalų ir kirminų iki aukščiausiųjų formų: žvėrių, galvijų ir žmogaus. Žymiai anksčiau už branduolinės fizikos atstovus senovės Indijos filosofai cituodavo mokymą apie atomų sandarą, pasakojo apie elektros jėgos panaudojimą ir atominės bombos sukūrimą. Laikas buvo matuojamas vienetais, tiesiogiai susijusiais su atomų judėjimu.

Vimanai - grėsmingi "skraidantys vežimai"

Indų tautos padavimuose pasakojama, kad dievai j mūsų planetą atvyko iš Veneros. Netgi nurodoma tiksli šio įvykio data. Perskaičiavus mums visiems įprastais metais, tai įvyko prieš 180 000 amžių. Senovinėse legendose minimos dabartiniams žmonėms iš kitų šaltinių žinomos Mu ir Atlantidos civilizacijos. Arijų protėviais vadinami ateiviai iš Sirijaus žvaigždės sistemos.

Visa tai, kas jau paminėta, yra tik pradžia paslapčių, kurias saugo indų kultūra. Šventųjų rankraščių, parašytų sanskrito kalba, rinkinyje, vadinamame vedomis, yra informacijos apie prarastas senovės dievų žinias. Ypatingą susidomėjimą kelia „Vimanika Šastra“ - traktatas, pasakojantis apie skraidančius aparatus, pagamintus pagal unikalias, šiuolaikiniam žmogui dar nežinomas technologijas. Tai nėra legendos, o praktinis vadovėlis apie nepaprastų įrenginių, savo techninėmis savybėmis prilygstančių šiuolaikiniams NSO, statybą ir eksploataciją. Sis mokslinis veikalas parašytas IV amžiuje prieš mūsų erą, o aptiktas buvo 1875-ais metais viename Indijos vienuolyne.

Skraidantys aparatai buvo vadinami vimanais. Galima daryti išvadą, kad tai buvo grėsmingas ginklas kovoje su priešais. Senuosiuose padavimuose jie apibūdinami kaip „ugniniai savaime judantys dangaus vežimai“, mirtinu ginklu naikinantys viską, kas gyva, ir sudeginantys viską aplinkui.

Vimanai buvo gaminami iš tokios medžiagos, kad jų nebuvo įmanoma sudeginti ir sulaužyti. Šie skraidantys aparatai galėjo keisti savo dydį, padidėti ar sumažėti, taip pat keisti formą. Jų galimybės skrydžio metu buvo kur kas didesnės nei šiuolaikiniams žmonėms žinomų skraidančių aparatų. Vimanai, judėdami zigzagais ar šuoliais, sukdamiesi aplink savo ašį, buvo naudojami kelionėms ne tik ore, bet ir vandenyje - jie galėjo plaukti ir panirti į didelį gylį. Galingi skraidantys aparatai, leisdami ypatingus spindulius, kaip teigė senovės žmonės, nematomą padarydavo matomu. Esant reikalui galėjo sunaikinti viską gyvybę tam tikru spinduliu aplinkui.

Gal visa tai yra prasimanymas, atsiradęs dėl turtingos primityvių žmonių fantazijos? Tačiau kam iš pusiau laukinių žmonių giminės atstovų (jeigu juos tokiais galima laikyti) galėjo į galvą ateiti tokios mintys? Senoviniame „Vimanika Šastra“ rankraštyje detaliai nurodomi šių konstrukcijų pakilimo ir nusileidimo būdai, netgi užsimenama apie saugumo technikos taisykles. Yra pasakojama, kaip turi elgtis vimano ekipažas, esant lietingam ir audringam orui, susidūrus su kitais skraidančiais objektais ir paukščiais. Detaliai aprašyti vimanų laikymo specialiuose angaruose būdai.

Senovės dievų skraidantys aparatai turėjo sumontuotus antigravitacinius variklius. Vietoje kuro buvo naudojami kai kurie gyvsidabrio junginiai arba mokslui nežinoma baltos ir geltonos spalvos medžiaga. Ypatingais atvejais skraidantys aparatai naudojo Saulės energiją. Kaip ir šiuolaikiniai malūnsparniai, vimanai galėjo kilti vertikaliai, pakibti ore. Buvo ir kitokios konstrukcijos aparatų, veikiančių panašiai kaip šiuolaikinės raketos.

Ar visu tuo galima tikėti?

Visiškai logiškai kyla klausimas: jeigu tobulų skraidančių aparatų aprašymas su detalia jų eksploatavimo instrukcija buvo surastas beveik prieš pusantro amžiaus, kodėl iki šiol visa tai netapo realybe? Atsakymai visiškai akivaizdūs.

Pirma, dabartinis mokslo lygis to dar nesugeba padaryti. Skraidantys aparatai buvo pagaminti iš ypatingos medžiagos. Tai buvo juodos spalvos lydinys, turintis magnetinių savybių. Iki šių dienų mokslininkams nepavyko nieko panašaus išgauti, taip pat nepavyko išsiaiškinti tikslios aprašytųjų kuro rūšių sudėties. Kai kas teigia, kad vimanai buvo valdomi specialiomis mantromis - savotiškais užkalbėjimais, sukuriančiais tam tikrus energetinius virpesius. Tačiau oficialiajam mokslui apie tai nieko nežinoma.

Antra, norint būti visiškai tiksliems reikia pasakyti, kad panašūs skraidantys aparatai buvo bandomi sukurti ir Indijoje, ir kitose šalyse. Sukurtos konstrukcijos pakildavo į orą, tačiau juos tobulai valdyti ar užtikrinti skrydžio saugumą nepavyko. Daugiausia, įsisavinant vimanų paslaptis, pasiekė Vokietija Trečiojo reicho metais. Buvo kuriami ne tik skraidantys aparatai, bet ir jūrų laivai, kosminiai aparatai, kuriuose panaudoti analogiški veikimo principai. Ypač įdomios žinios apie SS 4-ąjį konstruktorių centrą, kuris pasiekė neblogų rezultatų, tačiau nespėjo pabaigti tai, kas buvo pradėta. Ypatingai buvo įslaptinti darbai, kuriant kompaktiškus skraidančius aparatus, kuriems buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Haunebu 2“. Tačiau tai visiškai kita istorija...