Civilizacijos paslaptys: Velykų salos skulptūros vaikščiojo

200 metų mokslininkai teigė, kad mįslingi Velykų salos akmeninių skulptūrų veidai byloja apie išnykusią civilizaciją. Neseniai du archeologai paneigė ankstesnes spėliones. Anot jų, nebuvo jokios išsivysčiusios civilizacijos ir salos istorija turi būti rašoma iš naujo.

Pasaulyje nedaug vietų, kurios būtų taip atskirtos nuo išorinio pasaulio kaip vieniša Velykų sala Ramiojo vandenyno pietryčiuose. Nuo čia toli iki kitų Polinezijos salų ir dar toliau – iki Pietų Amerikos.

Šis mažas žemės lopinėlis vandenyne taip pavadintas todėl, kad europiečiai jį atrado Velykų sekmadienį, 1722 m. balandžio 5 dieną. Tądien salos pakrantėje išmetė inkarus trys olandų laivai, vadovaujami keliautojo Jacobo Roggeveeno. Atvykėlius iškart apspito smalsūs čiabuviai.

Roggeveenas Velykų saloje išbuvo savaitę ir užrašė savo įspūdžius. Jo užrašai yra seniausias rašytinis salos istorijos šaltinis. Jame olandų keliautojas, be visa ko, paminėjo šimtus akmeninių skulptūrų, stūksančių išilgai pakrantės.

Europiečiai Velykų saloje vėl pasirodė tik praėjus 48 metams, tai buvo olandai. 1770 m. atplaukė ispanų laivas, o po ketverių metų į salą įžengė ir legendinis anglų jūrų vilkas Jamesas Cookas. Jo ekspedicijoje po Ramųjį vandenyną dalyvavo vokiečių kilmės gamtininkas Johannas Reinholdas Forsteris. Saloje Forsterį baisiausiai nustebino reginys, kuris iki šiol glumina mokslininkus. Kaip negausūs ir vargingi salos gyventojai sugebėjo sukurti milžiniškas akmenines skulptūras?

„Akivaizdu, kad ši tauta seniau buvo didelė ir laiminga, – savo užrašuose daro išvadą Forsteris. – Mes negalime išsiaiškinti, kokios nelaimės galėjo taip sumažinti ir nuskurdinti tokią klestinčią tautą.“

Nuo to laiko buvo atlikta daugybė tyrimų siekiant atskleisti Velykų salos paslaptį. Tačiau neseniai du archeologai pareiškė, kad ištisos tyrėjų kartos rėmėsi klaidingomis prielaidomis.

Žlugusi civilizacija

Praėjus vos 12 metų, kai Forsteris apsilankė saloje, kitas keliautojas paskelbė atskleidęs salos paslaptį. 1786 m. Prancūzijos karinio jūrų laivyno karininkas Jeanas Francois de La Perouse’as Velykų saloje praleido vieną dieną ir padarė išvadą, esą joje vietos gyventojų taip mažai todėl, kad saloje iškirsti visi medžiai. Kai nebeliko miškų, žemė buvo nualinta, o gležnų augalų niekas nebesaugojo nuo nuolatinio vėjo.

„Mes nė trupučio neabejojame, kad dėl liūdnos dabartinės šių žmonių padėties kaltas jų protėvių neapgalvotas elgesys“, – savo veikale rašo prancūzas.

Šią teoriją iki pat mūsų dienų plėtojo įvairūs mokslininkai, tarp jų ir norvegas antropologas Thoras Heyerdahlas, išgarsėjęs keliaudamas per Ramųjį vandenyną plaustu „Kon-Tiki“. 1955 m. tyrinėdamas Velykų salos folklorą mokslininkas pateikė ir savo paaiškinimą, kodėl saloje išnyko miškai.

Pasak Heyerdahlo, Velykų sala byloja apie aukštos civilizacijos žlugimą. 400 m. į salą atsikraustė aukštesnės kultūros tauta, vadovaujama stipraus vado, ir sukūrė šimtus skulptūrų. Tačiau negausūs salos gamtos ištekliai pamažu buvo išeikvoti ir maždaug 1680 m., prasidėjus vidaus kovoms dėl išgyvenimo, centralizuota valstybė žlugo – gerokai anksčiau, nei olandai apsilankė saloje.

Plėtodami Heyerdahlo teoriją mokslininkai iškėlė prielaidą, kad Velykų salos civilizacijai suklestėjus joje gyveno 10.000 ar net 30.000 žmonių. Tie 2–3.000 gyventojų, kuriuos Roggeveenas rado saloje 1722 m., buvo menkas likutis, kovojantis dėl išgyvenimo nualintoje žemėje. Jie jau seniai nekalė ir nebestatė milžiniškų akmens skulptūrų.

Ši mokslininkų plėtojama teorija apie katastrofišką Velykų salos istoriją turėjo vieną trūkumą – jos nepatvirtino jokie archeologiniai radiniai.

Nauji tyrimai sukėlė abejonių

2001 m. į Velykų salą vykdyti archeologinių kasinėjimų su grupe studentų atvyko archeologai Terry Huntas ir Carlas Lipo.

„Mes vylėmės, kad archeologiniai kasinėjimai padės atkurti kai kurias salos istorijos detales“, – taip savo pradinius tikslus nusakė amerikiečiai. Tačiau netrukus jie ėmė smarkiai abejoti teorijos, kad vietos gyventojai nualino salos gamtą, pagrįstumu.

Pirmiausia juos nustebino, kad žemės mėginiuose rasta nedaug medžio anglies. Kitose Ramiojo vandenyno salose Polinezijos gyventojai degindavo miškus, kad turėtų dirbamos žemės, ir ši veikla paliko aiškų pėdsaką. O Velykų saloje nebuvo aptikta įrodymų, kad saloje augančias palmes galėjo išnaikinti žmonės.

Huntas ir Lipo ieškojo galimo paaiškinimo ir rado jį gilindamiesi į Havajų istoriją. Ten taip pat išnyko miškai, ir kai kuriose vietose anksčiau, nei jose apsigyveno žmonės. Paaiškėjo, kad mišką sunaikino žiurkės, kurias polineziečiai, keliaudami po Ramųjį vandenyną, veždavosi kaip gyvas maisto atsargas. Havajuose šių graužikų prisiveisė labai daug, jie ėdė palmių sėklas ir taip sustabdė miškų atsinaujinimą. Iš vakarų į Velykų salą atvykę polineziečiai taip pat atsivežė žiurkių, – seniausi gyvūnų ir žmonių kaulų radiniai yra to paties amžiaus. Jie datuojami maždaug 1 200–1 800 metais vėliau, nei Thoro Heyerdahlo nustatyta salos kolonizavimo pradžia. Kaip tik nuo tada Velykų saloje ėmė nykti palmės.

„Miškų išnykimas nebuvo katastrofa“, – daro išvadą Huntas ir Lipo, nes daugybė saloje esančių akmeninių skulptūrų įrodo, kad vietos gyventojai kasdien kovodami dėl išgyvenimo sugebėjo kurti ir meną.

Autoritarinio vado nereikėjo

Tęsdami tyrimus šie du archeologai nustatė, kad Velykų salos žemė niekada nebuvo derlinga. Čiabuviai išmoko joje užsiauginti menką derlių, tačiau visiškai neįmanoma, kad jis galėjo išmaitinti 30.000 žmonių, kaip manė Heyerdahlas. Taigi tie keli tūkstančiai čiabuvių, kuriuos 1722 m. sutiko olandas Roggeveenas, buvo ne išlikusieji po didelės katastrofos, o įprastas Velykų salos gyventojų skaičius. Ir vis dėlto jie pajėgė saloje pastatyti beveik 900 didžiulių akmeninių skulptūrų.

XX a. devintame dešimtmetyje čekų inžinierius Pavelas Pavelas iškėlė mintį, kad galbūt skulptūros buvo gabenamos stačios, verčiamos krypuoti nuo šono ant šono. Jis bandė įrodyti, kad naudojant šį metodą reikia visai nedaug darbininkų, tačiau tuomet tik nedaugelis rimtai žiūrėjo į šią teoriją.

2011 m. Huntas ir Lipo patys išbandė Pavelo techniką ir įsitikino, kad ji veiksminga. Tačiau šis eksperimentas negalėjo įrodyti, kad salos gyventojai skulptūras gabeno būtent taip, todėl archeologai ėmė tirti fizinius skulptūrų gabenimo pėdsakus.

Daugelis akmeninių moajų nepasiekė kelionės tikslo ir liko gulėti neužbaigti šalia kelių, vedančių iš akmenų kirtyklos, kur buvo nukalti. Įkalnėse jie paprastai guli ant nugaros, o nuokalnėse dažniausiai – veidu į žemę. „Tai patvirtina teoriją, kad skulptūros buvo gabenamos stačios“, – teigia Huntas ir Lipo.

Parvirtusių moajų apatinė dalis yra platesnė nei stovinčiųjų pakrantėje. Žemėje rastos akmens nuolaužos įrodo, kad skulptūros būdavo užbaigiamos atgabentos į vietą. Transportuojamų skulptūrų apatinė dalis buvo sunkesnė, tad svorio centras buvo žemai – tai palengvindavo gabenimą. „Moajų „vedliai“ turėjo bendradarbiauti tarpusavyje, tačiau moajams gabenti nereikėjo stipraus vado, kuris galėtų vadovauti kelioms darbininkų grupėms“, – remdamiesi savo atradimais ir eksperimentais teigia Huntas ir Lipo.

Katastrofą sukėlė europiečiai

Archeologiniai duomenys rodo, kad 400 metų polineziečiai Velykų saloje gyveno ramiai ir, nors turėjo tenkintis negausiais gamtos ištekliais, sukūrė įspūdingų meno kūrinių. Telieka atskleisti paslaptį, kodėl europiečiai XVIII a. rašė apie čiabuvių skurdą.

Studijuodami senuosius veikalus Huntas ir Lipo atkreipė dėmesį, kad seniausiame rašytiniame šaltinyje, kuriame aprašomas olandų apsilankymas Velykų saloje 1722 m., apie salą atsiliepiama teigiamai: „Dėl derlingos žemės ir palankaus klimato šią salą galima paversti rojumi žemėje.“

Vėliau paaiškėjo, kad šis vertinimas yra netikroviškas, tačiau parodo, kad čiabuviai olandams nepadarė užguitos tautos įspūdžio.

Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad daugelis Velykų salos gyvenviečių buvo apleistos po to, kai olandai buvo apsilankę. Nebuvo nukalta naujų moajų, o daugelis senųjų buvo nuversti.

Huntas ir Lipo įžvelgia aiškią paralelę su Amerikos indėnų kultūros nuosmukiu, kai XVI a. pasirodė europiečiai. Kartu su svetimšaliais atsirado bakterijų, kurioms indėnų gentys buvo neatsparios. Polineziečiai nuo pat atvykimo į Velykų salą gyveno atsiskyrę nuo viso pasaulio, galbūt taip pat buvo neatsparūs, pavyzdžiui, raupams ar tymams.

Tyrimai rodo, kad svetimšaliai į salą atvežė ir daug kitų negandų. 1877 m. dėl sifilio, čiabuvių išvarymo iš savo žemių ir pardavimo vergijon Velykų salos gyventojų skaičius sumažėjo net iki 110.

Kaip moajai atsirado pakrantėje

Velykų saloje yra beveik 900 akmeninių skulptūrų, kurios, pasak legendų, pačios atėjusios į sau skirtas vietas. Nauji eksperimentai rodo, kad jas iš tiesų galima priversti eiti ir tai gali padaryti vos keli žmonės.

Velykų saloje stūksančios milžiniškos akmeninės skulptūros jau daugiau kaip 200 metų stebina mokslininkus. 94% moajų (taip vietos kalba vadinamos skulptūros) yra nukaltos iš akmens Rano Raraku kirtykloje, kai kurios iš ten į savo pastatymo vietą buvo gabenamos net 16 kilometrų.

2000 m. mokslininkai pradėjo tirti kelius, kuriais skulptūros galėjo būti vežamos iš kirtyklos. Sala išvagota griovių, išilgai jų guli nebaigti moajai, kurių veikiausiai nepavyko pertempti. Tačiau iki šiol atkasta tik nedidelė kelių tinklo dalis.

Kai kurie mokslininkai spėjo, kad skulptūros iš karjero buvo tempiamos horizontalios padėties, tačiau šiai technikai reikia daug žmonių ir stiprių virvių, o to saloje nebuvo. 2011 m. Havajų universiteto mokslininkai ir studentai pabandė specialiai tam tikslui nukaltą moajų gabenti stačią, pasitelkdami vadinamąjį šaldytuvo metodą. Eksperimentas parodė, kad naudojant šią techniką 18 darbininkų grupė galėjo priversti skulptūrą „eiti“ tolygiu tempu.