Civilizacijų kaita - galimybė ar neišvengiamybė?

Jau ne vieną dešimtmetį įvairūs filosofai, sociologai, ezoterikai ir futurologai tvirtina, kad artimiausiu metu žmonija turi pasikeisti, o jei to nepadarys - žus. Šie pranašautojai teigia, kad mes labai greitai pasieksime kažkokį išsivystymo lygį, po kurio ankstesnis gyvenimas bus nebeįmanomas. Ar tai tiesa? Jei tiesa, kuo remiasi šios pranašystės?

Pradėkime nuo to, kad civilizacijos istorijoje tokie lygiai buvo ne kartą. Tam tikras sankaupų (žinių, materialinių gėrybių, technologijų ir t. t.) kiekis visada reikalauja perėjimo į naują kokybinį lygį, o jeigu toks perėjimas dėl kažkokių priežasčių neįvyksta, šios sankaupos pražūsta. Pirmasis rimtas lygis, apie kurį galima gana pagrįstai kalbėti, - taip vadinama neolito revoliucija. (paranormal.lt)

Žmonijai kilo būtinybė nuo akmeninių darbo įrankių, medžioklės, maisto produktų rinkimo, klajojimo primityviai organizuotose gentyse pereiti prie visai kitokio gyvenimo būdo: pradėti dirbti žemę, apsigyventi vienoje vietoje, išmokti lydyti metalą ir iš jo pasigaminti darbo įrankius ir ginklus. Taip pat turėjo būti pradėta kaupti nuosavybė, atsirado raštas, pradėti statyti miestai, atsirado valstybingumo užuomazgos, darbo pasidalijimas.

Istoriniu požiūriu neolito revoliucija įvyko praktiškai akimirksniu, maždaug prieš 12 tūkstančių metų prasidėjusi Tarpupyje (Tigro ir Eufrato upių slėnyje) ir per keletą tūkstančių metų išplitusi po visą pasaulį. Kas tie 5-7 tūkstančiai metų, palyginus su šimtais tūkstančių metų, kuriuos truko akmens amžius? Akimirka ir tiek.

Reikia paminėti, kad šią akimirką ne visiems pavyko išgyventi - buvo tokių, kurie nesugebėjo pasikeisti ir peržengti evoliucinio slenksčio. Neandertaliečiai - visiškai protinga, stipri ir sumani žmonių atšaka išnyko nuo žemės paviršiaus, palikdama tik silpną pėdsaką mūsų genuose, kaulus ir akmeninius darbo įrankius tose vietose, kur senovėje buvo apsistoję.

Po neolito revoliucijos įvyko dar keletas perėjimų, tik ne tokio didelio masto, dėl kurių atsirado, o vėliau išnyko ankstyvoji klasinė, antikinė, viduramžių, ankstyvoji pramoninė ir pramoninė pasaulinės civilizacijos.

Apie tai, kad Žemėje netrukus prasidės ar jau prasidėjo Vandenio era, negirdėjo, tikriausiai, tik vienetai. Ši era turi pakeisti Žuvų erą, kuri prasidėjo netrukus prieš Kristaus gimimą ir kuri baigėsi arba visiškai netrukus baigsis (astrologų nuomonė šiuo klausimu skiriasi).

Astrologinių epochų pasikeitimas susijęs su laipsnišku Žemės ašies poslinkiu žvaigždžių atžvilgiu. Pavyzdžiui, senovės Babilono laikais žmonija gyveno Avino epochoje. Po to perėjo į Žuvų erą, o dabar eilėje - Vandenio era. Su šiuo Zodiako ženklu siejama daugybė vilčių.

Yra manoma, kad Vandenis paskatins žmoniją intensyviai dvasiškai vystytis, padės į naują lygį pakelti kultūrą, mokslą ir techniką, įveiks daugelį šiuo metu nepagydomų ligų. Vandenio era žada karų ir beprotiško Žemės resursų eksploatavimo nutraukimą, žmonių apsigyvenimą Saulės sistemoje ir netgi Galaktikoje, begalines galimybes.

Kaip matyti, astrologinis požiūris džiugina, įkvepia vilties geresnei ateičiai, tačiau tradiciškai neįvertina objektyvių faktorių, charakterizuojančių žmonijos vystymąsi: demografijos, civilizacijos energijos kiekio, klimato pokyčių ir daug kitų faktorių. Tačiau astrologų požiūris šiuo atveju įdomus tuo, kad jų prognozės daug kuo sutampa su mokslininkų išvadomis.

Vienas pirmųjų, kuris ėmė kalbėti apie nepertraukiamą mokslo žinių ir technologijų greitėjimą, buvo Frydrichas Engelsas. Dar XIX amžiaus viduryje jis rašė, jog mokslo vystymosi greitis tiesiogiai priklauso nuo žinių sumos, kurias sukaupė ankstesnės kartos. Vėliau panašias mintis išreiškė rusų mokslininkas Vladimiras Vemadskis.

Britų matematikas Irvinas Džonas Gudas (Irving John Good) 1965 metais panaudojo sąvoką „intelekto sprogimas“, kuris, jo nuomone, turį įvykti tuomet, kai vienas kompiuteris sukurs kitą, pralenkiantį žmogaus protą. Apie „vertikalų progresą“, kurio metu atsiras nauja žmonių rasė - liudenai, pasižymintys nepaprastomis galimybėmis, rašė fantastai broliai Strugackiai. Jų manymu, liudenai taip skirsis nuo žmonių, kaip dabartinis žmogus savo intelektu ir techninėmis galimybėmis skiriasi nuo kokio australopiteko.

1993 metais amerikiečių informatikos profesorius bei rašytojas fantastas Vernoras Vindžas (Vernor Vinge) pasiūlė terminą „technologinis singuliarumas“, kuris dabartiniu metu paplitęs visame pasaulyje ir reiškiantis, kad bus sukurtas superintelektas ir per trumpą laiko tarpą įvyks beprecedentis technologinis progresas visose žmonių veiklos sferose. Kada jis ateis ir kokiomis sąlygomis? Vindžas rašo: „Kai progresą valdys intelektas, pranokstantis žmogiškąjį, jis taps žymiai spartesnis. Faktiškai, nėra pagrindo manyti, kad progresas nepagimdys vis protingesnių būtybių ir vis greitesniu tempu... Mes įeisime į režimą, kuris skiriasi nuo žmonių praeities ne mažiau radikaliai, kaip mes, žmonės, skiriamės nuo žemiausios grandies gyvūnų.

Nevaldoma grandininė reakcija ims vyksti eksponente be jokios vilties, kad pavyks atkurti situacijos kontrolę. Pokyčiai, kuriems, kaip buvo manoma, reikia tūkstančių metų (jeigu jie iš viso kada nors įvyks), greičiausiai, įvyks per artimiausius šimtą metų“.

Vindžo ir kitų technologinio singuliarumo teorijos šalininkų nuomone, ji betarpiškai susijusi su vienokios ar kitokios formos dirbtinio intelekto, kuris daug kartų pranoksta žmogaus intelektą, pasirodymu. Ir visa tai gali įvykti jau 4-ame šio amžiaus dešimtmetyje.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši teorija turi ir daugybę priešininkų, teigiančių, jog žmogus niekada neleis, kad dirbtinis intelektas valdytų jo gyvenimą, netgi vardan žmogiškosios laimės. Tačiau jie neginčija dėl to, kad žmonija artimiausiu metu vienaip ar kitaip pasikeis.

Kaip rašo garsus rusų mokslininkas Sergejus Kapica, „iš visų globalių problemų pati svarbiausia yra žmonių, gyvenančių Žemėje, skaičius. Kiek jų, kas juos veja. Tai centrinė problema visų kitų atžvilgiu, tačiau ją mes mažiausiai sprendėme“.

Pats Kapica prieš savo mirtį iškėlė gana įdomią teoriją. Visi mes žinome, kad progresas vyksta su pagreičiu. Per pastaruosius šimtą metų pasikeitimų, įvykusių su mumis, skaičius viršijo pasikeitimų, įvykusių per prieš tai buvusį tūkstantmetį, skaičių. O pastarųjų skaičius, savo ruožtu, didesnis už pasikeitimų, įvykusių per prieš tai buvusius milijoną metų, skaičių.

Kapica pažymėjo įdomų faktą: tuo metu, kai įvykdavo eilinis proveržis žmonių civilizacijos vystymesi, kada nors Žemėje gyvenusių žmonių skaičius prilygsta 10 milijardų. Tai reiškia, kad iki neolito revoliucijos pradžios planetoje gyveno ir mirė 10 milijardų žmonių per milijoną metų.

Kai įvykdavo eilinis proveržis žmonių civilizacijos vystymesi, kada nors Žemėje gyvenusių žmonių skaičius prilygsta 10 milijardų.

Kiti 10 milijardų gimė ir mirė ankstyvojoje klasinėje epochoje, dar kiti - antikos. Dar kiti 10 milijardų Žemės gyventojų savo gyvenimą nugyveno per tūkstantį Viduramžių metų. Ir taip toliau, iki pat dabartinių laikų. Dabartiniu metu Žemėje gyvena apie 7,5 milijardo žmonių, o tai reiškia, kad sekantys 10 milijardų gims ir mirs per vieną žmonių kartą.

Tai reiškia, kad eilinis žmonijos progreso šuolis jau prasidėjo ir vyksta mūsų akyse, tik mes paprasčiausiai dėl grynai psichologinių priežasčių to nenorime pastebėti. Mokslininkas Kapica rašo: „Daugeliui kažkodėl šiame reiškinyje patinka matyti artėjančios katastrofos požymius. Tačiau katastrofa greičiau yra žmonių smegenyse, o ne realybėje. Tai, kas vyksta, fizikas pavadintų faziniu perėjimu: jūs statote puodą su vandeniu ant viryklės, ir ilgai niekas nevyksta, tik iškyla pavieniai burbuliukai. O po tuo vanduo pradeda virti. Taip ir žmonijos atveju: vyksta lėtas vidinės energijos kaupimas, o po to viskas įgauna naują išvaizdą“.

Kokia bus ta nauja išvaizda, kol kas niekas negali tiksliai pasakyti. Tačiau ji būtinai bus, o tai įkvepia optimizmo, nors ir atsargaus.