Civilizacijos Paslaptys:

Yra manoma, kad Cheopso piramidė buvo pastatyta maždaug prieš 4500 metų ir ji yra pati didžiausia piramidė Egipte. Šio statinio aukštis yra 139 m. Skirtingai nuo kitų to laikotarpio piramidžių, kurios buvo statomos virš kapaviečių, Cheopso piramidėje yra kelios patalpos. Faraono rūmai, Karalienės rūmai ir Didžioji galerija buvo aptiktos dar IX amžiuje ir detaliai ištirtos XIX amžiuje.

Tinkluose atsiranda vis daugiau informacijos apie tai, kas realiai vyksta su pasauliu. Kartais net nereikia nieko rašyti. Viskas sudėliota. Šiuose filmuose, kurie, gaila, tik rusų kalba, sudėta svarbiausia informacija JAV, Rusijos, Kanados, Anglijos ir kitų šalių aukščiausio rango karininkų, politikų bei tyrinėtojų lūpomis.

Civilizacijos paslaptys. Klausimas yra ganėtinai rimtas, todėl atsakymų į jį taip pat ieško rimti mokslininkai, svarstantys, kokius pėdsakus galėtų palikti žmonijos pirmtakai. Ir tokią ne žmonių civilizacijos teoriją jie vadina Silurianų hipoteze, rašo livescience.com.

Hipotezė, jog priešistoriniais laikais egzistavo išsivysčiusi civilizacija, vos ne kasmet susilaukia naujų patvirtinimų. Žmonija jau ne pirmą šimtmetį kankinasi, mėgindama paaiškinti daugybę kol kas nepaaiškinamų faktų ir reiškinių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina minėtą hipotezę. Egipto piramidžių statybos technologijos, žymiosios Majų skulptūros, nežinomos paskirties granitiniai statiniai, labai panašūs į šiuolaikinius aerouostus ar netgi kosmodromus – visa tai teikia daug peno apmąstymams.

Stebuklingoji dievo lazda pirmą kartą paminėta Penkiaknygėje, kurią parašė pranašas Mozė, ir tai jis padarė patartas ar palieptas paties Dievo („Ir pasakė Dievas Mozei: užrašyk tai atminčiai knygoje“). Religijos tyrinėtojai mano, kad aprašytieji įvykiai vyko XV amžiuje prieš mūsų erą. Mozes lazda, Dievas, Mozė, stebuklinga lazda.

Vienas iš pačių įstabiausių istorinių liudijimų, susijęs su padavimais apie nykštukų čiudų tautą, kuri kažkada gyveno šiaurinėje europinės Rusijos dalyje ir prie Uralo, istorijomis apie sirčių žmones, kurie gyveno tundroje iki ateinant nencams, yra pateikiamas garsiajame Gerardo Merkatoro Arkties žemėiapyje. Kaip manoma, šiame žemėlapyje pavaizduotas legendinis hiperborėjos žemynas.

Sužinoję, kas buvo kaltas dėl jų pralaimėjimo, pergamiečiai pasiskundė savo sąjungininkams romėnams. Roma pareikalavo išduoti karvedį ir pasiuntė į Bitiniją karių būrį jį suimti. Dėkingas Prūsijus, belaukdamas romėnų, karvedžio namą apsupo savo kariais. O pats Hanibalas, nenorėdamas patekti priešui į rankas, išgėrė nuodų. #pergamiečiai, #bitiniečiai, #prūsija, #gyvatės_šuolis, #senovės_pasaulis

Šį straipsnį negalima traktuoti kaip istorinį ar mokslinį faktą, o tik kaip Platono istorijos perpasakojimą. Tikėti ar netikėti legenda apie Atlantidą - tai kiekvieno asmeninis reikalas. Mokslas kol kas negali pateikti tikslių atsakymų apie Atlantidą, tačiau pradingę miestai buvo praeityje surandami, bus surandami ateityje. Kada nors tai gali nutikti ir su legendine sala.

Internete jaučiamas netikėtas susidomėjimo Nojaus arkos paieškomis padidėjimas: populiarus Didžiosios Britanijos laikraštis „Express“ pranešė, kad Nojaus arka pagaliau surasta. taip, tai ta pati arka, kuria nuo Pasaulio tvano išsigelbėjo biblinis veikėjas Nojus, jo šeima, ir visi pasaulio gyvūnai, kurių buvo į laivą paimta po vieną porą.

Įprasta manyti, kad Biblijoje aprašytas pasakojimas apie Pasaulini tvaną atvaizduoja stichinę nelaimę, įvykusią Mesopotamijos teritorijoje. Požiūris į šį potvynį, kaip globalią visos planetos katastrofą, – ne daugiau kaip hiperbolė. Atseit, savaime suprantama, kad šio regiono gyventojams Mesopotamija ir buvo „visu pasauliu“. Prisiminimai apie kataklizmą įtraukti i Gilgamešo epą, kuris, kaip manoma, ir tapo biblinio teksto prototipu.

Kad ir kiek šiuolaikiniai mokslininkai laužytų galvas, bandydami įminti piramidžių statybos mįslę, įtikinamų versijų iki šiol nėra. Vieni specialistai mano, kad piramidės buvo statomos iš gatavų luitų, iškaltų iš akmens, kiti teigia, kad blokai buvo gaminami statybos vietoje iš akmens skaldos ir „geopolimerinio betono“ mišinio. Kadangi tokie procesai reikalauja nepaprastai daug darbo, visos šios hipotezės kelia abejonių. Neaišku ir kas piramides statė, vergai ar laisvai samdomi darbininkai, ir kiek jų buvo.

Yra manoma, kad pirmykštės tautos mitus kūrė, bandydamos suprasti juos supančius gamtinius, kosminius ir socialinius reiškinius. Mūsų protėviai bandė įkūnyti save, nors ir primityviai, į baigtinį pasaulio paveikslą, siekdami protu aprėpti realybę ir turėti apie ją savo supratimą.

Kaip jau minėta, akmenį aptiko archeologas mėgėjas Pavelas Sitnikovas. Jis ne vieną dešimtmetį dirbo tolimojoje šiaurėje ir rimtai susidomėjo retų akmenų kolekcionavimu, juo labiau, kad šiose vietose jie pasitaiko gana neretai. Šį akmenį, apie kurį kalbama, Pavelas aptiko 1995-ais metais.

Pirmosios Mičigano senienos, panašu, buvo aptiktos dar XIX amžiaus viduryje. 1874-ais metais didelį visuomenės susidomėjimą sukėlė fermerio atrasta poliruoto skalūno plokštė su užrašais nežinomomis kalbomis. Tačiau oficialiai Mičigano senienų pirmuoju atradėju laikomas dailininkas Džeimsas Skotfordas, kuris 1890-ųjų metų spalio mėnesį netoliese Monkalmo apygardos Edmoro miestelio statybvietėje aptiko seną kapavietę, o joje - neįprastą molinę dėžutę. Jis apie radinį papasakojo miestelio gyventojams, kurie labai juo susidomėjo. Edmoro apylinkės buvo tiesiog nusėtos nedidelėmis kalvomis, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo senos kapavietės. Skotfordas ėmė jas kasinėti, ta pačia veikla užsiėmė ir daugiau žmonių.

Sandoros skrynia - vienas iš paslaptingiausių žmonijos senovės artefaktų. Niekas tiksliai negali pasakyti, kas tai yra, kokios jos funkcijos ir kur ji gali būti. Tačiau ne viena archeologų, lobių ieškotojų, įvairiausių avantiūristų ir nuotykių mėgėjų karta bandė surasti Sandoros skrynią. Dabartiniu metu atkakliai sklinda gandai, kad trokštamas artefaktas yra surastas, ir tai nutiko ne bet kur, o pačioje Šventosios žemės širdyje - Jeruzalėje. Tačiau Izraelio valdžia nedelsiant įslaptino šį radinį.