Stebuklingas karaliaus Saliamono instrumentas

Net ir patys aštriausi skeptikai pamažu pradeda sutikti su tuo, kad nuo neatmenamų laikų mūsų planetoje egzistavo itin išsivysčiusios civilizacijos. Sunku tai neigti, žvelgiant į statinius, sukurtus naudojant nežinomas technologijas, iki kurių mums dar labai toli. Šių neįtikėtinų technologijų ir paslaptingų instrumentų aprašymų galima rasti daugybėje senovinių šaltinių.

Stebuklingas kirminas šamiras

Biblijoje minima, kad pranašas Mozė ant brangakmenių išpjaustė visų dvylikos žydų tautos pradininkų vardus. Tam jis naudojo kirminą šamirą. Šis turėjo neįsivaizduojamų jėgų - galėjo pjaustyti deimantus, uolienų bazaltą, marmurą ir geležį.

(Beje, tai ne vienintelis paslaptingas daiktas, kurį turėjo Mozė. Pavyzdžiui, jis turėjo ir nuostabią lazdą, galėjusią daryti įvairius stebuklus. Kirminas šamiras Biblijoje minimas ne tik kalbant apie Mozę. Karalius Saliamonas taip pat buvo su juo susijęs. Sis karalius nėra išgalvota figūra. Tai reali istorinė asmenybė, valdžiusi suvienytą Izraelio karalystę 965-928 metais prieš mūsų erą. Be viso kito, jis išgarsėjo ir tuo, kad pastatė svarbiausią judaizmo šventovę - nuostabią Jeruzalės šventyklą.

Aprašymai, kaip Saliamonas statė Jeruzalės šventovę, pateko į daugybę senovinių judėjų šaltinių. Juose nurodoma, kad Dievas uždraudė
Saliamonui naudoti geležinius instrumentus, statant šventovę: “Ir kai buvo statomas šis Namas, tai statė jį iš atvežtų vientisų akmenų; jokio plaktuko, jokio kirvio, jokio geležinio įrankio nebuvo girdėti Name, kai jį statė”. (Mlachimas, 1:6, 7).

Naudoti geležinius instrumentus Dievas uždraudė dėl to, kad įrankiai, kurie gali sukelti kraujo praliejimą ir mirtį, netinka naudoti statant taikingą šventovę.

Saliamonas ketino statyti šventovę iš kieto marmuro ir akmenų -kaip gi juos apdirbti be stiprių instrumentų? Ir išeitis iš padėties atsirado - štai kas apie tai kalbama Talmude: “Pasakė Šliomas (Saliamonas) Toros išminčiams, kaip pastatyti Šventovę, nenaudojant akmenų pjovimui ir tašymui jokių geležinių įrankių? Atsakė jam: yra kirminas šamiras, kurį atsinešė Moišė (Mozė) efodo akmenims. Jis paklausė jų: kaip mes rasim jį? Jie pasakė jam: paimk šedą ir šedę, velnią ir velnienę, ir priversk juos tau parodyti”.

Asmodėjaus apgavystė

Senoviniuose apokrifuose yra išsamių aprašymų, kaip Saliamonas gavo tą šamirą. Ten rašoma, kad stebuklingą kirminą tais laikais turėjo biblinis demonas Asmodėjus. Senųjų paslapčių aiškintojai papasakojo Saliamonui, kur yra kalnas, ant kurio gyvena Asmodėjus:

“Ant pačios viršukalnės yra šaltinis. Ten, grįždamas iš kasdienių pasivaikščiojimų, Asmodėjus sustoja atsigerti. Atsigėręs jis visada pridengia šaltinį akmeniu ir deda ant jo antspaudą. Ir kaskart tikrina, ar antspaudas dar yra”.

Bet Saliamonas sugalvojo, kaip apgauti Asmodėjų. Jis pasiuntė prie kalno savo karvedį, liepė jam pasiimti grandinę leopardams, kuokštą vilnos ir vynmaišį su vynu. Dar davė jam savo žiedą su Dievo vardu, kuris kėlė baimę nelabajam.

Atėjęs į vietą, karvedys pragręžė uoloje skylę žemiau šaltinio. Kai visas vanduo išbėgo, skylę užkišo vilnos kuokštu; paskui pragręžė kitą skylę, aukščiau, ir į akmens įščias pripylė vyno.

Vakarop iš dangaus pasirodė ištroškęs Asmodėjus, apžvelgė šaltinį, pamatė, kad vietoje antspaudas, nurito akmenį. Pajutęs vyno kvapą, Asmodėjus nustebo, bet troškulys nugalėjo. Kai jis kiek apsvaigo, toliau buvo naudojamas nelabąjį tramdantis žiedas ir grandinė leopardams. Taip kirminas šamiras ir atsirado Saliamono rankose.

Lazeris iš praeities

Štai kaip aprašomas šamiras Senojo Testamento apokrife “Agada apie Saliamoną”: “Turėjo Saliamonas stebuklingą kirminą, kuris vadinosi šamiras. Kirminas tas turėjo vedegos ir rimto įrankio savybių. Su tuo šamiru tašė statybinius akmenis šventovei ir Saliamono namui, apipjaustinėjo brangakmenius. Kirminas buvo miežio grūdo dydžio, patys tvirčiausi daiktai negalėjo atsilaikyti prieš jo stebuklingas savybes. Saugomas jis buvo suvyniotas į vilnonį audeklą švino inde, pripiltame miežių sėlenų”.

Mūsų dienomis Izraelyje daug kas žino rabiną Zamirą Koeną, kuris tyrinėja Torą šiuolaikinio mokslo požiūriu. Jo nuomone, šamiras - tai kažkoks instrumentas, panašus į lazerį. Štai ką jis rašo:

“Pastaruoju metu vis plačiau naudojami spinduliai įvairioms medžiagoms pjaustyti, tai leidžia viską atlikti labai tiksliai ir švariai.

Šiandien lazeriai naudojami įvairiose srityse, nuo deimantų pjaustymo iki medicininių operacijų.

Nors spinduliavimas, kaip ir elektra, paplitęs gamtoje, mokslas apie šiuos reiškinius sužinojo palyginti neseniai, o naudotis išmoko tik visiškai mūsų laikais. Lazerius pradėjo gaminti ir naudoti tik prieš kelis dešimtmečius. Ir štai pasirodo, kad prieš beveik tris tūkstančius metų, kai karalius Saliamonas statė Pirmąją šventovę, Toros išminčiai žinojo apie galimybę pjaustyti tvirtas medžiagas su spinduliais”.

Koenas pabrėžia, kad šamiras akmenis pjaustė ne savo skleidžiama šiluma, o nuo jo sklindančiu spinduliavimu: reikėjo šamirą tik laikyti prieš reikiamą vietą, o iš jo sklindantis spinduliavimas pjaustė akmenis.

Prisiminkite frazę iš “Agados apie Saliamoną” apie šamirą: “Saugomas jis buvo suvyniotas į vilnonį audeklą švino inde, pripiltame miežių sėlenų”.

Čia įdomu viskas - žinome, kad būtent švinas mūsų laikais naudojamas kaip apsauginė medžiaga nuo kenksmingo radioaktyvaus spinduliavimo. Be to, neseniai atlikti tyrimai parodė, kad kai kurie augalai, tarp jų ir miežiai, irgi gali sugerti radioaktyvų spinduliavimą. Vilna taip pat turi tokių savybių. Vadinasi, šamiro kūrėjas žinojo, kaip apsaugoti jo naudotojus nuo spindulinės ligos?

Saliamono šventovę VI amžiuje prieš mūsų erą sugriovė babiloniečiai. Tačiau ant Šventyklos kalno, kur ji stovėjo, išliko labai senos sienos griuvėsiai. Dalį šios sienos žino praktiškai visi. Tai garsioji Raudų siena, prie kurios atvyksta maldininkai iš viso pasaulio.

Bet mažai kas žino, kad Raudos sienų pagrindas yra giliai po žeme, tuneliuose, kurių didžioji dalis uždaryta lankytojams. Kaip tik čia yra viena iš paslaptingiausių pasaulio įžymybių - Vakarinis akmuo. Tai milžiniškas monolitinis blokas, sveriantis maždaug 517 tonų. Jo ilgis - 13,6 metro, aukštis - 3 metrai, plotis - maždaug 3,3 metro.

Mokslo pasaulis iki šiol nerado atsakymo į klausimą, su kokiomis technologijomis ir instrumentais buvo apdirbtas ir į vietą pristatytas šis milžiniškas monolitas.

Jei pažiūrėsite į Vakarinio akmens nuotraukas, pamatysite didelį kontrastą tarp šio kruopščiai apdirbto milžiniško monolitinio bloko ir vėlesnio mūro, atlikto rankomis. Kas žino, gal tą monolitą apdirbant, betarpiškai dalyvavo šamiras, stebuklingas karaliaus Saliamono kirminas...