Ervės ir laiko fenomenai - nepaaiškinami žmonių dingimai

Aralo jūros šiaurės vakarų dalyje yra Barsakelmės sala, kurios pavadinimas išverstus reiškia "eisi - negrįši". Ši sala tarp vietinių gyventojų seniai garsėja bloga reputacija.

Laiko plyšiai

Pagrindinė salos mįslė - nepaaiškinami žmonių dingimai, kurie vyko iki paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio. Taip pat žinomi atvejai, kai saloje pasirodydavo paslaptingi nepažįstami žmonės iš kitų epochų ir nežinomų kultūrų. Pavyzdžiui, 1934-ais metais vietinio NKVD skyriaus darbuotojas sulaikė žmogų, kuris vietinio žvejo valtele bandė išplaukti į salą. Vyras, apsirengęs ryškiais šilkiniais rūbais, kalbėjo nei tai kinų, nei tai japonų kalba. Šiaip taip pavyko rasti žmogų, kuris galėjo išversti tai, ką kalbėjo nepažįstamasis. Vertėjas buvo apstulbintas, nes sulaikytasis laisvai kalbėjo retu dialektu, kuris buvo paplitęs vienoje rytinėje Japonijos provincijoje XVIII amžiuje. Apklausos metu japonas teigė, kad jis gimė 1718-ais metais ir yra imperatoriaus šeimos narys. Jis pasakojo, kad su grupe laivų plaukė į vieną salą Ramiajame vandenyne, tačiau laivas pateko į audrą ir sudužo į uolas. Bangos jį išmetė į krantą, kur ir buvo suimtas.

Sprendžiant iš visko, Žemėje yra nemažai vietų, susijusių su paslaptingais reiškiniais. Pavyzdžiui, kai kurie lakūnai, skridę virš Sibiro taigos numanomo Tunguskos meteorito kritimo rajone, pasakojo, kad apačioje matė keistus vaizdus iš praeities ar nepaaiškinamu būdu besikeičiantį kraštovaizdį. Pavyzdžiui, 1978-ais metais Andrejus S., valdęs lėktuvą An-24, kuriuo skrido geologai, išskridęs iš tirštų debesų zonos, apačioje vietoje taigos pamatė ryškiai žalią savaną, kurioje ganėsi milžiniški gyvūnai. Po poros minučių lėktuvas vėl pateko į audros debesį, kurį praskridus apačioje vėl matėsi įprastinė taiga.

Sovietiniais laikais liudininkai keistus žmones ir gyvūnus sutiko Černobylio atominės elektrinės zonoje (po avarijos), netoli Ostankino televizijos bokšto Maskvoje, prie Okunevo kaimo Omsko srityje, Sajanų, Pamyro ir Altajaus aukštikalnėse.

Velnio spąstai

Tos vietos, kur, kalbant dabartinėmis sąvokomis, vyko erdvės ir laiko fenomenai, viduramžiais Europoje buvo vadinamos „velnio spąstais". Pavyzdžiui, prie kelio, vedančio į Drezdeną, gulėjo didžiulis riedulys su skyle viduryje. Jis priminė akmeninius vartus. Drezdeno kronikose teigiama, kad kiekvienas keliautojas, sugalvojęs pereiti per „pragaro akmenį“, dingdavo be pėdsakų. 1546-ais metais miesto magistrato sprendimu šalia riedulio buvo iškasta didžiulė duobė, į kurią jis buvo nuridentas ir apipiltas žemėmis. Tačiau, jeigu tikėti gandais, ir vėliau šioje vietoje keliautojai paslaptingai dingdavo.

Sicilijos kronikose užsimenama, kad 1753-ais metais Takonos miestelyje apleistos pilies vidiniame kieme tiesiog daugybės liudininkų akivaizdoje ore ištirpo amatininkas Albertas Gordonis.

Praėjus lygiai 29-iems metams jis vėl atsidūrė toje pačioje vietoje. Nustebęs dėl jį pažįstančių žmonių klausinėjimo, amatininkas tvirtino, kad pateko į baltą tunelį, kurio priekyje švietė ryški šviesa, ir jis patraukė link šios šviesos. Kaip teigia Gordonis, vos po kelių minučių jam vėl pavyko išeiti į pilies kiemą. O iš tikrųjų tai užtruko beveik tris dešimtmečius! Gydytojai atidžiai patikrino vyrą ir padarė išvadą, kad jis yra sveikas ir, greičiausiai, nemeluoja. Kai gydytojas ir vietinis šventikas kartu su Gordoniu atėjo į tą pačią vietą, amatininkas, žengęs vos vieną žingsnį, vėl išnyko. Šį kartą visiems laikams. Persigandęs šventikas liepė „velnio vietą“ apmūryti akmenine siena, kurią po to apšlakstė švęstu vandeniu.

Paslaptingi eksperimentai

Daugelį šimtmečių žmonės stengėsi įminti didžiąją laiko paslaptį. Senovės Egipto žiniuoniai, graikų magai, viduramžių alchemikai ir fizikai nuolat ieškojo būdo, kaip valdyti laiką. Ir kartais - sėkmingai.

Senoviniame nedidelio Vokietijos miestelio Liuneno vienuolyne saugomas dokumentas, kuris parašytas XVII amžiaus pabaigoje. Jame minimas alchemikas Albrechtas, kuris, atseit, filosofinio akmens pagalba sugebėjo nusikelti į didžiojo Frydricho Barbarosos laikus ir po to parašyti išsamų traktatą apie šią epochą. Egzistuoja netiesioginiai įrodymai, kad garsusis fizikas Nikola Tesla vykdė eksperimentus, bandydamas paveikti laiką.

Pirmuoju mokslininku, kurio sėkmingas bandymas perkelti materialų objektą laike buvo patvirtintas dokumentais, tapo didysis Albertas Einšteinas. 1943-iais metais jo paties sukonstruoto elektromagnetinio prietaiso pagalba jam pavyko kelioms minutėms iš esamos „erdvės ir laiko matricos" pašalinti amerikiečių esminininką „Eldridge“. Eksperimento pasekmės laivo ekipažui buvo gana liūdnos. Dėl šios priežasties mokslininkas sunaikino patį prietaisą ir visus jo brėžinius.

Pirmojoje XX amžiaus pusėje dabartiniame Volgograde (Rusija) klaidžiojo legendos apie turtingą pirklį Eugrafą Goldobiną, gyvenusį dideliame name. Jis buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje senų kapinių vietoje. Sklido gandai, kad Goldobinas vykdė eksperimentus, norėdamas surasti laiko portalą. Žinantys žmonės tvirtino, kad po savo namu jis išrausė požeminius praėjimus, kurie sudarė ištisą tinklą ir kuriais buvo galima nukeliauti į praeitį. Įdomu tai, kad pirklys kartais savo svečiams demonstruodavo senovinius daiktus, apie kurių kilmę nutylėdavo. Kai pilietinio karo metais valdžią Volgograde (tuometiniame Carycine) užėmė bolševikai, Goldobinas su šeima iš visomis brangenybėmis dingo, nepalikdamas jokių pėdsakų. Teigiama, kad slaptais požeminiais praėjimais jis išėjo į kitą laiką.

Atsiveriantys vartai

Dažniausiai „laiko vartai“ atsiveria nuo galingų gamtos jėgų poveikio -žemės drebėjimo, audrų, cunamių. Vienas seniausių tokių šio fenomeno rašytinių paminėjimų yra manuskripte „Panteonas", parašytame XII amžiuje. Jį parašė italų vyskupas Gotfrydas Viterbietis. Savo veikale šventikas aprašė istoriją, kuri nutiko Sen Matjė abatijos vienuoliams, kurie laivu plaukė link taip vadinamų Heraklio stulpų ir pateko į baisią audrą. Kai audra baigėsi, ekipažas ir keleiviai pamatė, kad jų laivas buvo išplukdytas prie kažkokios salos. Joje buvo matoma iš gryno aukso pastatyta tvirtovė, o visos krantinės grįstos aukso plokštėmis. Vakare du jūreiviai vienuoliai sutiko du senolius, kurie, išgirdę svečių pasakojimą apie jų nuotykius, liepė jiems nedelsiant plaukti šalin, nes viena saloje praleista diena prilygsta trims šimtams Žemės metų. Vienuoliai nedelsdami susėdo į laivą ir, genami palankaus vėjo, pasuko namo.

Po trijų savaičių jie sugrįžo į gimtąją prieplauką, kuri dabar žymiai skyrėsi nuo to, kurią paliko prieš du mėnesius. Be to, ant žmonių esantys rūbai atrodė labai neįprastai. Netrukus keliautojai sugrįžo į savo vienuolyną, kurio vyresnysis ir gyventojai buvo jiems visiškai nepažįstami. Išklausęs atvykusiųjų istoriją, vyresnysis pažvelgė į vienuolyno archyvą ir jame rado svečių vardus. Pasirodo, kad įrašas apie jų išplaukimą buvo padarytas prieš tris šimtus metų. Dienos pabaigoje, per kelias valandas nugyvenę savo gyvenimo likutį, vienuoliai numirė.

Kai kurie šiuolaikiniai fizikai laikosi nuomonės, kad nepaprastų kelionių laike priežastis yra, greičiausiai, ne iki galo išstudijuotas magnetinis spinduliavimas, kurio šaltiniais yra dideli objektai kosmose. Gali būti, kad prognozuojamas artimiausiais metais Saulės magnetinio aktyvumo padidėjimas, kokio dar nėra buvę, ir Žemės magnetinio lauko svyravimai vis dažniau ir dažniau prieš apstulbusius žmones atvers „laiko vartus".