Gorvico pabaisos

„Gorvico pabaisos“, kaip jas pavadino žurnalistai, gyvena Antarktidos žemyno gilumoje, ant ledo kupolo, šalčio poliaus rajone. Vasarą, kai šviečia nenusileidžianti saulė, juos sutinti labai sunku, praktiškai neįmanoma.

Tačiau būtent 1960-ųjų metų vasarą Gorvicas aptiko šių atšiauraus šalčio būtybių pėdsakus. Iš „Amundseno - Skoto“ stoties į hipotetinį „šalčio polių“ (pagal mokslininkų paskaičiavimus jis yra apie 500 km nuo „Vostoko“ stoties) buvo išsiųsta mokslinė ekspedicija. Keliaujama buvo su sustojimais, kurių metu buvo atliekami įvairūs matavimai.

Prieš keliaujant toliau po vieno tokio sustojimo niekur nebuvo matyti magnetinio lauko tyrinėtojo Stopardo. Jis, norėdamas, kad matavimų metu kuo mažesnį poveikį darytų transporto priemonės, su savo kompaktiška laboratorija nutolo kiek galima toliau nuo visureigių.

Pėdsakai nuvedė link plyšio, į kurį mokslininkas ir įkrito. Dideliame gylyje, ant išsikišusio karnizo, matėsi vyro kūnas. J plyšį nusileido Gorvicas. Laikomas tvirtų virvių jis leidosi vis gilyn ir gilyn. Taip nusileido žemyn 20, 40, 70, 100 metrų.

Aplinkui pasidarė tamsu, prožektoriaus spindulys vos pasiekė gilumą. Pasidarė ne tik tamsu, bet ir šalta - paviršiuje buvo tik -40°C (juk buvo vasara), o gilumoje buvo ne mažiau nei -60°C, o gal net visi -70°C: sunkus šaltas oras, žiemą užpildęs plyšį, atsidūrė tarsi natūraliame termose ir negalėjo įšilti. 137 m gylyje Gorvicas pagaliau pasiekė karnizą.

Stopardas, be abejo, turėjo nukristi čia, juo labiau, kad iš viršaus jis ir buvo matomas, gulintis ant karnizo. Ir iš tikro - deformuotas nuo smūgio paviršius, kailinė pirštinė ir, svarbiausias dalykas, sušalusio kraujo pėdsakai rodė, kad mokslininkas turėjo būti šioje vietoje. Gorvicas atidžiai apžiūrėjo karnizą ir pamatė pėdsakus. Tai buvo ne Stopardo pėdsakai.

Jie labiausiai buvo panašus į žiurkių paliktus pėdsakus, tik žiurkės turėjo būti stambaus vilko dydžio. Pėdsakai driekėsi karnizu ir paskui perėjo ant vertikalios sienos - tarsi kažkoks padaras pakilo iš gilumos, sugriebė nelaimingojo mokslininko kūną ir sugrįžo į ledo bedugnę. Gorvicas pašvietė prožektoriumi žemyn. Apačioje, gal 200, o gal 300 metrų atstumu jis pamatė dvi mėlynas švieseles. Tai buvo kažkokios pabaisos, kuri nasruose laikė Stopardą, akys. Padaras iš karto liuoktelėjo į šoną ir pasislėpė, šį kartą jau visam laikui.

Gorvicas pakilo į paviršių ir pasakė, kad Stopardas nebeišsilaikė ant karnizo ir nukrito gilyn į plyšį. Nebuvo jokios tikimybės jį iškelti gyvą. Norint iškelti kūną, reikėjo įrangos, kurios ekspedicija neturėjo. Ši įranga buvo atskraidinta iš stoties ir numesta. Kai vėl buvo nusileista į plyšį, dugne 550 m gylyje kūno nebuvo...

Apie nežinomą padarą Gorvicas tą kartą nieko nesakė, nes jis pats abejojo tuo, ką pamatė. Didžiulė įtampa, deguonies badas, šaltis poliarininkams dažnai sukelia haliucinacijas...

Oras subjuro, ekspedicijai teko grįžti atgal į stotį, taip ir nepasiekus šalčio poliaus. Žiema tais metais buvo labai atšiauri. Temperatūra „Amundseno - Skoto“ stotyje neretai nukrisdavo iki -70°C, o šaltas vėjas dar labiau sustiprindavo šalčio pojūtį. Į lauką išeidavo tik po du žmones ir tik pačiam trumpiausiam terminui. Ir štai liepos 6 d. išėjo ir nesugrįžo Artas Šortas ir Kenetas Milardas. Stoties budėtojas užsnūdo (tai buvo labai grubus taisyklių pažeidimas), pagal dienotvarkę šis paros metas buvo laikomas naktimi, kiti stoties gyventojai irgi miegojo.

Tik praėjus penkioms valandoms naujas budintis paskelbė pavojų, tačiau už stoties ribų buvo labai blogas oras, sniegas ir stiprus vėjas dingusiųjų paieškas darė praktiškai neįmanomomis. Paieškoje dalyvaujantys žmonės, tarpusavyje susirišę virvėmis, ėjo numanomu dingusių vyrų maršrutu, tačiau nieko nerado. Juos rado vėliau, trečią parą, už 2,5 km nuo stoties. Dingusieji, o tiksliau - tai, kas iš jų liko, atrodė siaubingai. Buvo likę rūbai ir audiniai, tačiau kaulų nebuvo. Kažkas suėdė vyrų kaulus, o iš audinių liko tik sušalusi masė.

Apie tai buvo sužinota vėliau, kad ekspedicijos gydytojas ištyrė palaikus. Kodėl patyrę poliarininkai atsidūrė taip toli nuo stoties? Kas jiems atsitiko? Gorvicas išsakė prielaidą: vyrai aptiko kažką tokio neįprasto, kad, užmiršę apie atsargumą, nutolo nuo stoties, o dėl blogo oro nebegalėjo sugrįžti atgal. Kai vyrai sušalo, šis padaras su jais susidorojo.

Hipotezė buvo fantastiška, neįtikėtina, tačiau sumaitoti vyrų kūnai parodė, kad tai galėjo būti tiesa. Antarktidoje esančiose stotyse ginklų praktiškai nėra, tik stoties viršininkas ir jo pavaduotojas turėjo po revolverį. Vienas revolveris buvo skirtas budinčiajam, kad jį duotų į išorę išeinantiems vyrams.

Ir Gorvicui teko juo pasinaudoti. Kai jis su porininku dirbo magnetiniame paviljone, Gorvicas mėnulio šviesoje pastebėjo, kad prie jų artėja kažkoks didžiulis baltas padaras, panašus į šikšnosparnį! Iššaudęs visus šovinius, jis nuvijo padarą, netgi, atrodo, sužeidė, nes vėliau sniege buvo aptikti keisto skysčio krešuliai, kurie nesušalo netgi -70°C šaltyje.

Analizė parodė, kad šis skystis turi panašumo į antarktinių visureigių aušinimo skystį. Deja, Gorvico porininkas tuo metu buvo paviljono viduje ir skraidančio padaro nematė.

Gorvicas, palyginęs šiuos ir kitus faktus, padarė išvadą: Antarktidos gelmėse gyvena Kryonis Polaris, poliariniai krionai, ypatingi amoniako-angliarūgšties tipo padarai. Jiems įprasta temperatūra yra -70°C, gal net -100°C, todėl jie dažniausiai jie būna šalčio poliaus rajone.

Vasarą jie pasislepia giliuose plyšiuose arba užmiega, susivynioję į šilumos nepraleidžiantį kokoną. O žiemą, kai yra poliarinė naktis, jie būna aktyvūs. Šie padarai bijo šilumos, todėl vengia žmonių stovyklų ir pačių žmonių, nes žmonės, kol yra gyvi, krionams yra per karšti.

Mirusio žmogaus kūne juos labiausiai domina ne baltymai ir riebalai, nepriimtini Antarktidos monstrų organizmui, o kaulai, kurie yra mineralinių medžiagų šaltinis. Vėlesniais metais Gorvicas ne kartą matė krionų pėdsakus, tačiau daugiau susidurti su šiais padarais jam nebeteko.

Gorvicas vėliau pareiškė, kad neoficialiuose pokalbiuose poliarininkai iš „Vostoko“ stoties pasakojo, kad kažkokie padarai kartais pasirodo stoties apylinkėse, o geriausias ginklas prieš juos yra raketinis pistoletas, užtaisytas karštį skleidžiančiomis signalinėmis raketomis. Tiesa, šios raketos yra labai pavojingos pastatams - vienas „Vostoko“ stoties poliarininkas šovė į krioną, tačiau nepataikė, o viso to rezultatas - garsusis 1982 m. balandžio 12 d. kilęs gaisras.