Katastrofiški anomalūs atmosferos reiškiniai

Denverio (JAV) ir Tomsko (Rusija) universitetuose kadaise buvo aptiktas labai įdomus efektas - granito kubas, veikiamas slėgiu, būdingu Žemės plutos giluminiams sluoksniams, skleidžia elektromagnetines bangas. Nustatyta, kad didėjant slėgiui tų bangų galingumas didėja, ypač staigiai - prieš mėginio suirimo akimirką. Šio efekto pagrindu vėliau buvo sukurti prietaisai katastrofiškiems smūgiams šachtose prognozuoti.

Elektromagnetinės bangos, atsirandančios vykstant seisminiams procesams, pasižymi didžiule energija. Dalį tų bangų sugeria ir išsklaido Žemės plutos storymė, bet vis tiek paviršių pasiekia gana galinga spinduliuotė. Jei aktyvus lūžio taškas pasislenka, elektromagnetinės spinduliuotės sraute gali atsirasti sūkurių. O kai srauto kelyje pasitaiko vadinamųjų geologinių linzių su skirtingu nuo aplinkinių uolienų dielektrinės sklaidos koeficientu, spinduliai fokusuojasi ir atmosferoje gali sukurti įvairius efektus, gimdančius anomalius reiškinius - nuo kamuolinių žaibų ir ratų laukuose iki iš dangaus krintančių ledo luitų ir NSO.

Atsargiai, lediniai meteoritai!

Atrodytų, neįtikėtina, bet kartais tai atsitinka: esant visiškai giedrai, iš dangaus krinta masyvūs ledo luitai, dydžiu gerokai pranokstantys didžiausius krušos ledėkus. Kai kurie luitai sveria dešimtis kilogramų, o kartais ir dar daugiau. Tokių reiškinių pasitaiko įvairiose Žemės vietose. Portugalijoje 20 kg ledo gabalas pramušė namo stogą, Floridoje sudaužė automobilį, o Indijoje užmušė dramblį. Diuseldorfe (Vokietija) 2 m ilgio ledo „ietis“ kiaurai pervėrė žmogų, dirbusį ant stogo. 1981 m. balandžio 6 d. po ilgus mėnesius trukusios sausros Gvanduno provincijoje (Kinija), kai nuseko upės ir perdžiūvo laukai, staiga pradėjo lyti. Tūkstančiai žmonių išėjo į lauką pasidžiaugti ilgai lauktu lietumi. Bet greitai vietoj lašų iš dangaus pasipylė kruša - iš pradžių įprasto, paskui vištos kiaušinio dydžio ir galop ledo rutuliai iki 7 kg. Buvo sužeista tūkstančiai žmonių, 5 žuvo.

Ištyrus tokius ledus aiškėja, kad jų kilmė yra visiškai žemiška. bet dėl jų susidarymo mechanizmo bendros nuomonės dar nėra. Tik visai aišku, kad lėktuvai čia niekuo dėti - toks reiškinys pastebėtas jau prieš pirmąjį brolių Raitų lėktuvo skrydį 1903 m.

Fizinė staigaus krušos susidarymo priežastis gali būti kompaktiškas besiplečiantis elektromagnetinis sūkurys iš Žemės gelmių, jonizuojantis oro molekules, nusitempiantis kas su savimi ir taip sudarantis oro sūkurį. Šis besiplečiantis oro sūkurys sukelia staigų oro išretėjimą ir greitą atšalimą - atmosferoje esantis vanduo kondensuojasi, susidaro labai šalto vandens lašai. Paskui tie lašai dėl bet kokio postūmio beveik akimirksniu sušąla ir iškrinta ant Žemės paviršiaus kaip „nežinia iš kur atsiradusi“ kruša. Suprantama, kad didelei vandens masei kondensuoti ir užšaldyti reikia daug energijos. Jokių kitų galingų jos šaltinių mūsų planetoje nėra, tik Žemės gelmės. O gelmėse nėra ramu: dėl lūžių ir judėjimo slėgis ten nuolat kinta, pažeidžiamas Žemės plutos kristalinio karkaso vientisumas ir dėl to keičiasi skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės galingumas. Būtent dėl to per žemės drebėjimus dažnai sušyla vanduo, apdega augalai, švyti dangus ir išjungtos liuminescencinės lempos. Siaučiant vos 3-4 magnitudžių seisminei audrai (tokią audrą mažai kas pastebės), į Žemės paviršių išmetamos energijos kiekis prilygsta tam, kurio reikia kondensuoti ir užšaldyti 100 tonų vandens. Ledo „bombų“ susiformavimo sąsają su gelmėse vykstančiais procesais iliustruoja keistas faktas, kad jos gali susidaryti bet kuriuo metų laiku. Ir dar - kai kada ledo gabalai krinta toje pačioje vietoje kelias dienas. Tai vyko Japonijoje, kur vienos mokyklos moksleiviams kurį laiką teko vaikščioti į mokyklą su statybininkų šalmais.

Susidūrimas su ledo „bomba“, sveriančia dešimtis, o kartais ir šimtus kilogramų, gali tapti lemtingas lėktuvams, skrendantiems 800-900 km/val. greičiu. 2008 m. liepos 25 d. didžiulis „Boeing 747-400“ su 346 keleiviais ir 19 įgulos narių išskrido iš Londono į Australiją. Kai jau buvo įveikęs pusę kelio, staiga pasigirdo garsus pokštelėjimas ir nuo korpuso ties bagažo skyriumi atitrūko 3 m dydžio apdangos gabalas. Rankinės ir lagaminai neišlėkė laukan tik dėl apsauginio tinklo. Oro slėgis salone pradėjo sparčiai kristi. Pilotai skubiai sumažino aukštį, nuo 9 iki 3 km, ir avariniu būdu ėmė leistis Filipinuose. Kadangi keleiviai ir ekipažo nariai užsidėjo deguonies kaukes, niekas nenukentėjo. Sėkmingai nusileidus lipantys iš lėktuvo žmonės patyrė stiprų šoką žiūrėdami į korpuse žiojinčią 9 kvadratinių metrų skylę.

NSO gimsta po žeme

Esant tektoninei dinamikai, litosferos struktūros ir ją sudarančių uolienų irimo procesų įvairovė sukuria didžiulę elektromagnetinių srautų ir sūkurių, vykstant požeminėms audroms patenkančių į atmosferą, formų įvairovę. Galingas sūkurys gali sukelti oro jonizaciją ir sukurti sukinio pavidalo plazmoidą, kurio forma visiškai priklauso nuo sūkurio struktūros. Elektromagnetiniam sūkuriui sukūrus plazminį kūną atsiranda aplinkos nelinijiškumas ir dispersija, o tai yra sąlyga didelės apimties solitono formos sūkuriui egzistuoti. Tipiškas tokio sūkurio pavyzdys yra kamuolinis žaibas, kurio gyvavimas baigiasi sprogimu arba dingimu - tai įvyksta pasikeitus sąlygoms, kuriomis jis gali egzistuoti. Plazma dengti sūkuriai dažniausiai pasirodo kaip ugnies kamuoliai, diskai, cilindrai ir pan. Bet kai kada pasitaiko kelių kūnų kompleksų, sudarančių keistas formas. Keičiantis išorinėms sąlygoms arba pakitus kūno energinei būsenai objekto forma ir jo padėtis erdvėje gali greitai ir su dideliu pagreičiu keistis. Tai įmanoma, nes elektromagnetinis sūkurys neturi masės. O labai greitai keičiant padėtį plazmos apvalkalas nespėja susidaryti ir solitonas sūkuriui išsisklaidžius dingsta. Tuomet atrodys, kad NSO stebuklingai dingo.

Kad susiformuotų sūkurys, užtenka net nedidelių požeminių audrų, kurių žmonės nejunta. Užfiksuota daugybė atvejų, kai lėktuvai susiduria su ugniniais kamuoliais ir kitokiais NSO, kurie, ko gera, dažniausiai būna elektromagnetinių sūkurių produktas. Daugelis tokių susidūrimų baigdavosi piloto ir lėktuvo žūtimi. 1972 m. trims JAV naikintuvams skrendant virš Naujosios Meksikos antžeminiai radarai aptiko NSO ir naikintuvų pilotai jį nusivijo. NSO staigiai padidino greitį ir įskrido į didelį debesį, naikintuvai - jam iš paskos. Po kurio laiko iš kitos debesies pusės išskrido tik NSO. Jokių naikintuvų pėdsakų nebuvo rasta. 2012 m. balandžio 20 d. sprogus degalų bakams sudužo Pakistano keleivinis lėktuvas „Boeing 737“. Per šią katastrofą žuvo per 100 keleivių. Neoficialiais duomenimis, lėktuvo pilotas Islamabado oro uosto dispečeriams pranešė, kad jį persekioja keistas trikampis objektas. Po minutės įvyko sprogimas. Nepasisekė ir pirmajam kosmonautui Jurijui Gagarinui - manoma, kad jo lėktuvas sudužo susidūręs su neaiškiu objektu. Yra liudytojų, netoli tragedijos vietos danguje mačiusių ugnies kamuolį. Kaip galima spręsti iš daugybės lėktuvų susitikimų su NSO, pilotų darbas paralyžiuojamas prisiartinus prie rutulio per kelias dešimtis metrų.

Apledėję lėktuvai

Pavojų lėktuvams kelia ne tik ledo „bombos“. Kai elektromagnetinis sūkurys sukuria šaltų vandens lašų debesį, dėl įsiveržiančio į šią zoną lėktuvo mechaninio poveikio vanduo gali greitai kristalizuotis ir ant lėktuvo paviršiaus susidaryti ledas. Su tokiu sparčiu apledėjimu lėktuvo apsauginė sistema gali nesusidoroti. Atrodo, kad būtent taip 2009 m. vasario 12 d. JAV sudužo lėktuvas „Bombardier Dash 8 Q400“. Matyt, ledas ne tik užblokavo vairų darbą, bet ir jo tiek užaugo ant visų paviršių, kad lėktuvo masė viršijo keliamąją jėgą. Ir jis kaip akmuo nukrito ant žemės.

Tiesa, atšalusio vandens zonos gali atsirasti ne tik veikiant elektromagnetiniams sūkuriams. Panašus pagal pasekmes reiškinys gali susidaryti ir be sūkurių, kai esant rūkui greitai krinta oro temperatūra. Kažkas panašaus gali vykti ir dideliame aukštyje. Gali būti, kad ledu virstantis vanduo 2009 m. birželio 1 d. pražudė prancūzų lėktuvą „Airbus-A-330-200“, jo žūties priežastis taip ir nebuvo tiksliai nustatyta. Užfiksuotas tik greitas greičio daviklio apledėjimas, kuris galėjo sutrikdyti lėktuvo automatinių sistemų darbą. Tyrėjai padarė išvadą, kad laineris smigo į vandenyną beveik vertikaliai ir sudužo tik nuo smūgio į vandenį.