Keliaujantys miestai ant vikšrų ir ratų

"Apverstas pasaulis"- 1974-ais metais parašytas pats garsiausias Kristoferio Pristo mokslinis fantastinis romanas, kurio veiksmas rutuliojasi paslaptingame mieste ant ratų, kuris per planetos paviršių juda bėgiais iš pietų į šiaurę, vidutiniškai per 10 dienų nuvažiuodamas vieną mylią. Kažkodėl šis miestas, kuris vadinasi "Žemė" arba paprasčiausiai "Miestas", turi nuolat judėti, kad neatsiliktų nuo kažkokio taško, optimumo, kuris yra pats palankiausias jo egzistavimui. Dėl tolygaus judėjimo Miesto gyventojai laiką matuoja myliomis. Pavyzdžiui, pilnametystės sulaukiama, kai nuvažiuojama 650 mylių.

Ar mūsų laukia "Apverstas pasaulis"?

Visa tai yra tik fantazija su labai įdomiu siužetu. Keistasis miestas, judantis geležinkeliu, - tai tik vaizduotės žaismas, daugiau nieko. Tačiau pažvelkime į šiuolaikinį pasaulį: kiekvienais metais nuo žemės paviršiaus išnyksta dešimtys gyvenamųjų vietovių. Jeigu tokia tendencija išliks, tai žmonijai kils daug problemų. Megapoliai kentės dėl žmonių pertekliaus, o kažkur kitur jų katastrofiškai truks.

Kita svarbi aplinkybė susijusi su klimato pasikeitimu. Vienuose rajonuose darosi vis karščiau, kituose ramiai gyventi neleidžia potvyniai ir taifūnai. Būtų smagu per karščius susidėti bagažą ir iškeliauti keliems mėnesiams ten, kur maloniai vėsu. Arba apsigyventi kur nors prie miško, kad ir gamta būtų arti, ir tuo pačiu žmogus nesijustų atitrūkęs nuo civilizacijos, kaip būna, kai nukeliauja į visiškame užkampyje esantį kaimą.

Paprasčiausia būtų sėsti į traukinį ir važiuoti ten, kur reikia, ir kad tame traukinyje viskas būtų kaip namuose. Pavyzdžiui, tai parodyta korėjiečių sukurtame filme „Per sniegą". Filme pasakojama apie tai, kad netolimoje ateityje po planetoje įvykusios technogeninės katastrofos išgyvenę žmonės gyvena traukinyje! Ten, kur anksčiau augo miškai ir žydėjo sodai, dabar guli sniegas ir ledas. Tačiau yra didžiulis traukinys, kuris be sustojimo važiuoja transazijine magistrale. Pirmuosiuose vagonuose gyvena valdantysis elitas, o gyvenimas traukinio gale atvirai primena koncentracijos stovyklą - ligos, skurdas, prižiūrėtojų savivalė.

Nors filmą įdomu pažiūrėti, tačiau toks variantas nėra išeitis. Pirmiausia dėl to, kad pas mus tokiam sąstatui per siauros geležinkelio vėžės. Kitas reikalas būtų, jeigu vėžės būtų tokio pločio, kaip Antrojo pasaulinio karo įkarštyje planavo vokiečių inžinieriai. Fiureriui patiko ginkluotės ir šaudmenų reichsministro Frico Todo idėja sukurti milžinišką traukinį, kurio vagonų aukštis būtų 4,5-5 m, kad jame būtų galima gyvenamąsias patalpas išdėstyti dviem aukštais po 2-2,5 m aukščio. Tai tikro gyvenamojo namo dydis, tačiau, atrodo, vokiečiai taip ir įsivaizdavo naujuosius Trečiojo reicho geležinkelius, vedančius į Rytus: „Traukiniai turi būti pastatyti, juk ištisos šeimos juose gyvens po keletą dienų. Tačiau restoranai bus vienaukščiai - 6 rn pločio, 30 m ilgio ir 5 m aukščio, Tai atrodys kaip rūmų banketinė salė!" Vėliau Hitleris pareikalavo skirtingų trasų prekiniams ir keleiviniams traukiniams, o kiekvienoje trasoje turėjo būti po dvejas vėžes. Tokio dydžio prekinis vagonas galėjo talpinti 100 tonų ar net didesnį krovinį. O prekinis traukinys - tiek krovinių, kiek telpa į vidutinio dydžio 3000 tonų talpos transporto laivą. Ir nebus baisios jokios iš povandeninių laivų paleistos torpedos!

Tik ši idėja mirė kartu su fiureriu. Ir, ko gero, daugiau niekada nebeatgims. Vien tik metalo kiek reikia tokioms geležinkelio vėžėms patiesti, jau nekalbant apie smėlį, žvyrą ir pabėgius.

Namas ant vikšrų

Architektas Manuelis Domingas siūlo visiškai kitokią koncepciją, o tiksliau - mobilų miestą ant vikšrinės važiuoklės. Tiesa, pats autorius pripažįsta, kad jo sumanytas projektas, pavadintas „Labai didele struktūra" gimė ne po rimtų svarstymų ir skaičiavimų, o dėl noro išsiskirti iš kurso draugų. Pasirodo, Manueliui nusibodo kartoti tai, ką jau buvo sugalvoję kiti architektai, ir tik šiek tiek įdėti savo. Štai ir sugalvojo busimasis architektas kažką labai didingo. Tačiau šiuo atveju jis irgi nepradėjo nuo nulio, o pasinaudojo brito Rono Cherono, kuris savo laiku nemažai pastangų padėjo, norėdamas pareklamuoti panašų statinį, idėja. Įdomu tai, kad XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje panašios idėjos buvo siūlomos netgi SSRS. Buvo kalbama apie mobilius agrarinius miestus, apie tai netgi buvo rašoma to meto spaudoje.

Dorningo atveju viskas visiškai kitaip. Šis miestas skirtas intelektualams, kurie galės jame gyventi, o per internetą dirbti kur nors Naujojoje Zelandijoje. Visus reikalingus daiktus šiame mieste bus galima atsispausdinti 3 D spausdintuvais, o kitką gyventojai gaus iš išorės. „Namo" ant didžiulių vikšrų, sujungtų platforma, ant kurios stovės namai, judėjimo greitis nebus didelis. Patogumo dėlei maršrutas bus planuojamas per Žemės palydovą, kad nebūtų pažeistos valstybių sienos ar nesugadinta esama infrastruktūra. Dėl pastarojo dalyko galima nesibaiminti, nes šį „namą" siūloma statyti tarsi kažkokią sausumos „Nojaus arką" tam atvejui, jeigu vis tik išsipildys nepalankus scenarijus, susijęs su ekologija ir planetos klimatu.

Reikia pažymėti, nors Domingo idėjos labai originalios, kitaip kaip kliedesiais jų pavadinti negalima! Ilga sija, jungianti dvi vikšrines vežėčias, patirs didžiulę apkrovą, tame tarpe sukimą ir lenkimą. Ant jos esančių pastatų svoris taip pat turės įtakos. Be to, vikšrinis variklis, pasižymintis praeinamumu, turės būti gerai prižiūrimas, jam reikės daug atsarginių dalių ir jis greitai susidėvės.

Panaši didžiulė vikšrinė transporto priemonė - „sausumos šarvuotis" - buvo pasiūlyta rusų rašytojo fantasto Aleksandro Kazancevo romane „Liepsnojanti sala". Šiame romane buvo rašoma, kad šis transportas važiavo tiesiai per mišką ir „didingai pasvirdavo ant kelmų". Rašytojo fantazijos sukurta transporto priemonė taip pat turėjo dvi važiuokles ir sijas tarp jų. Tačiau reikia įsiklausyti ir medžiagų atsparumo specialistų: „Sugalvoti daug ką galima, viskas ant popieriaus atrodo gražu, tačiau praktiškai tai neįgyvendinama".

 Namas ant daugiaratės važiuolės

Vystant Domingo idėją galimu sugalvoti kažką kitką - taip pat įspūdingą, tačiau žymiai realesnį dalyką. Pavyzdžiui, aukštą cilindro formos namą ant daugiaratės važiuoklės, kuri laisvai gali keliauti šiuolaikinėmis autostradomis, turinčiomis keturias ar šešias judėjimo juostas. Tarp važiuoklių numatytas pravažiavimas, kuriuo galės pravažiuoti greičiau važiuojantys automobiliai, todėl toks judantis ant ratų namas tikrai nesudarys kamščių. Cilindrinio namo konstrukcija pagaminta iš metalo ir pritvirtinta ant kardaninės pakabos. Tai reikalinga tam, kad tuo atveju, kai važiuoklė pasvirs posūkiuose ar kelio nelygumuose, namas visą laiką stovės vertikaliai. Centrinėje dalyje numatytos keturios liftų šachtos. Aplink jas - žiedo formos koridoriai ir butai su individualiomis malūnsparnių nusileidimo aikštelėmis bei nedideli įstiklinti parkai ar oranžerijos. Ant namo stogo numatyta aikštelė didelio malūnsparnio nusileidimui. Šiuo malūnsparniu namo gyventojai galės keliauti 200-400 km atstumu. Energijos tiekimas numatytas nuo saulės baterijų, kurios dengia visą pastato išorinę sieną. Paties pastato aukštis gali siekti 10-ies ar daugiau aukštų namo aukštį. Energijos gamybai taip pat numatomas mažo gabarito reaktorius, perdirbantis namo gyventojų sukauptas atliekas. Numatytas ir didelės galios dyzelinis variklis tam atvejui, kad susidarius ypatingoms aplinkybėms namą būtų galima nesunkiai nugabenti į saugią vietą. Visus darbus namo viduje nudirbs robotai. Tokio namo judėjimo maršrutas gali driektis per daugelio šalių teritoriją - tai ir globalizmas, ir daugiakultūriškumas.

Kas gyvens šiame mieste? Kas tik panorės, juk pakankamai apsirūpinusių žmonių pasaulyje nuolat daugėja. Kodėl šie žmonės negalėtų gyventi tokiame nepaprastame ir komfortiškame name, kur nei jiems patiems, nei jų vaikams praktiškai niekas negresia?!