Kurioje atšakoje mes gyvename?

Nuo 1954-ųjų metų, kai Hju Everetas III oficialiai pareiškė apie paralelinių visatų egzistavimą, ši mintis neduoda ramybės mokslininkams, filosofams, rašytojams ir eiliniams gyventojams. Gali būti, kad mes paprasčiausiai gyvename vienoje iš daugybės erdvės ir laiko atšakų, ar net, patys to nežinodami, dažnai sutinkame gatvėse būtybes iš kitos visatos, išmokusias keliauti tarp pasaulių. Tačiau vienintelė informacija apie alternatyvią realybę yra pasakojimai tų, kurie aptiko skyles erdvėje ir leidosi keliauti mums nežinomais pasauliais.

Žmogus iš Tauredo

1954-ais metais niekuo neišsiskiriančią dieną į Tokiją atskrido niekuo neišsiskiriantis žmogus. Tačiau po nusileidimo Tokijaus tarptautiniame oro uoste visiškai normali iš pirmo žvilgsnio kelionė pasisuko visiškai nelaukta kryptimi. Atvykėlis parodė savo pasą, kuris pareigūnams iš karto sukėlė įtarimą. Atvykėlis buvo nuvestas į apklausų kambarį, nes pase buvo nurodyta, kad gyvena šalyje, apie kurią niekas nebuvo girdėjęs, - Taurede.

Žmogus tvirtino, kad jo šalis yra tarp Prancūzijos ir Ispanijos, tačiau kai buvo jo paprašyta parodyti šalį žemėlapyje, jis parodė Andorą. Jis tvirtino, kad niekada apie jokią Andorą nėra girdėjęs, o Tauredas šioje vietoje yra jau 1000 metų.

Vyras pareiškė, kad į Japoniją verslo reikalais atvyksta jau penkerius metus. Tai atrodė panašu į tiesą, nes pase buvo daugybė muitinės atspaudų, o pats vyras su savimi turėjo kelių Europos šalių valiutos. Jis netgi turėjo vairuotojo pažymėjimą, tiesa, išduodą mįslingoje
šalyje, ir nežinomo banko čekių knygutę.

Po ilgos apklausos ir visiško sumišimo keleivis buvo palydėtas į artimiausią viešbutį palaukti, kol bus priimtas oficialus sprendimas. Ryte į viešbutį atvyko du imigracinės tarnybos pareigūnai. Jie pasibeldė į duris, tačiau niekas jų neatidarė. Kai viešbučio darbuotojas atsarginiu raktu atrakino numerį, jame paslaptingojo žmogaus nebuvo. Registratūroje, pro kurią turėjo praeiti visi viešbučio svečiai, jo niekas nematė, o kitas išėjimas iš numerio buvo langas 15-ame aukšte.

Tokijaus policija gana ilgai ieškojo keliautojo, tačiau taip ir nesurado. Tikėkimės, jeigu jis iš tikrųjų atvyko iš paralelinės Žemės, tai sugebėjo rasti kelią namo - į Tauredą.

O jeigu „The Beatles" neišsiskyrė?

Garsųjį „The Beatles" grojimo stilių bandė pamėgdžioti ne vienas ansamblis, tačiau niekam nepavyko groti taip, kaip grojo garsusis ketvertukas iš Liverpulio.

Tačiau jeigu jūs XX amžiaus 7-ame dešimtmetyje neturėjote galimybių (gal net nebuvote gimęs) paklausyti jų gyvai, liūdėti nereikia - viskas, ką reikia padaryti, tai keliauti į alternatyvią visatą, kur Džonas Lenonas ir Džordžas Harisonas vis dar yra gyvi, o ansamblis vis dar kuria dainas ir koncertuoja.

Žmogus, pasivadinęs Džeimsu Ričardsu, tvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 9 d. bėgo paskui savo šunį Del Puerto kanjone Kalifornijoje, kai užkliuvo už triušio urvo, parkrito ir neteko sąmonės. Jis atsipeikėjo keistame kambaryje šalia nežinomos paskirties mašinos ir žmogaus, kuris prisistatė Džonasu. Džonasas papasakojo, kad savo kelionės, susijusios su jo darbu tarpvisatinėje turizmo agentūroje, metu panaudojo mašiną transportuoti sąmonės netekusį Ričardsą į paralelinę Žemę, kad jam būtų galima padėti.

Suprantama, pokalbio palaikymui tokioje situacijoje visiškai logiška kalbėti apie muziką. Džonasas ir Ričardsas prisiminė grupę „The Beatles", kuri egzistavo abejuose matavimuose. Ričardsas nustebo, kai sužinojo, kad kitame matavime visi „The Beatles" grupės nariai yra gyvi ir toliau kuria muziką. Naujasis pažįstamas Ričardsui netgi padovanojo kompaktinį diską su „The Beatles" dainomis, kurios mūsų matavime niekada nebuvo sukurtos.

Ongo Kepurė

Ongo Kepurės miestas Naujojo Džersio valstijoje atsirado XIX amžiuje, kai žmogus, vardu Ongas, į orą išmetė kepurę ir daugiau jos nebepamatė - ji liko kyboti ant medžio šakos arba pateko į kitą matavimą. 1920-ais metais miestelis jau buvo tapęs tikru vaiduokliu, tačiau Ongo Kepurė pamiršta nebuvo. Priešingai, apleistas miestelis tapo vienos iš pirmųjų sąmokslo teorijų internete tema.

XX amžiaus 8-ame ir 9-ame atsirado nauja mokslinė paradigma, pavadinta „Chaosu", susijusi su kasdieniniais dalykais, pavyzdžiui ventiliatoriaus skleidžiamu garsu ar kompiuterio dūzgimu. Si teorija gana greitai ėmė populiarėti.

Jos esmė buvo tokia: du mokslininkai - Frenkas ir Altėja Dobsai - nusprendė, kad sąmonę galima interpretuoti kaip savarankišką visatą, o jeigu būtų galima sukurti savo „mentalinį žemėlapį", tai būtų galima kontroliuoti chaosą ir, ko gero, keliauti į kitus matavimus.

Kaip rašoma brošiūroje (vėliau buvo įrodyta, kad tai visiška mistifikacija), Dobsai kartu su trimis kitais mokslininkais Ongo Kepurėje įkūrė požeminį Chaoso tyrimo institutą.

Būtent čia jie aptiko „vartus" į alternatyvius matavimus, sukūrę modifikuotą sensorinio valdymo kamerą, kurią pavadino „kiaušiniu". Jie teigė, kad būtent šiuo įrenginiu išmoko keliauti tarp erdvių. Jie aptiko pasaulį, kuriame nebuvo žmonių, tačiau buvo vanduo ir augo augalai. Kalbama, kad mokslininkai iškeliavo į tą pasaulį ir iki šiol jame tebegyvena.

Kerolė Čeiz MakElcheni

2006-ais metais Kerolė Čeiz MakElcheni keliavo iš Periso, Kalifornija, į savo namus San Bernardine. Ji nusprendė sustoti Riversaide - mieste, kuriame atėjo į šį pasaulį. Tačiau Kerolė netrukus suprato, kad tai nėra tas miestas, nors geografiškai jis buvo ten, kur ir turėjo būti.

Moteris tvirtina, kad negalėjo surasti namo, kuriame praleido vaikystę ir kuriame iki šiol gyvena jos tėvai, arba kitų šeimos narių namų. Ji neatpažino nė vieno namo, nors gatvių pavadinimai ir namų numeriai buto teisingi. Netgi kapinės, kuriose buvo palaidoti jos seneliai, pasirodė besanti aptverta ir piktžolėmis apaugusi laukymė.

Gal ji užsuko ne į tą miestą? Ji irgi taip būtų pagalvojusi, jeigu nebūtų radusi pažįstamų vidurinės mokyklos ir koledžo pastatų. Kad ir kaip ten buvo, Kerolė pažįstamų vietų ieškojo neilgai, nes šiame Riversaide buvo kažkokia labai slogi atmosfera. Gyventojai buvo kažkokie keisti, paniurę, todėl moteris netrukus iškeliavo iš miesto, pabijojusi prakalbinti nors vieną gyventoją.

Kerolė mano, kad pateko į paralelinį matavimą, kuriame Riversaidas buvo labai niūri vieta. Šios istorijos patvirtinti nėra galimybių - po kelių metų ji vėl atvyko į Riversaidą, kai mirė jos tėtis, tačiau pateko į jai pažįstamą miestą, kuriame užaugo. Alternatyviajame Riversaide Kerolė daugiau niekada nebuvo.

Lerina Garsija

2008 m. liepos mėnesį, niekuo neišsiskiriantį rytą išsilavinusi 41-ių metų amžiaus Lerina Garsija atsibudo savo lovoje. Ji pradėjo savo eilinę dieną, tačiau po truputį ėmė pastebėti smulkias, tačiau labai keistas detales.

Pavyzdžiui, jos pižama truputį skyrėsi nuo tos, kurią buvo apsirengusi vakare prieš atsigulant miegoti. Moteris nusprendė, kad kažką sumaišė, ir iškeliavo į darbą, kuriame dirbo pastaruosius 20 metų. Kai ji įėjo į savo skyrių, tai suprato, kad tai ne jos skyrius, nors ji buvo savo įprastinėje darbo vietoje ir tame pačiame aukšte.

Nusprendusi, kad vyksta kažkas keisto, Lerinda sugrįžo namo, kur rado savo buvusį bičiulį, su kuriuo išsiskyrė prieš pusmetį. Jis elgėsi taip, tarsi jie iki šiol buvo pora. O naujojo draugo, su kuriuo gyveno pastaruosius keturis mėnesius, niekur nebuvo. Jis taip ir neatsirado. Nepadėjo netgi nusamdytas privatus detektyvas - nebuvo aptikta jokių nei jo paties, nei šeimos pėdsakų.

Nors tai, kas nutiko su Garsija atrodo tarsi kažkoks psichinis sutrikimas, ji pati mano, kad atsibudo paraleliniame pasaulyje. Moters nelaimei, ji taip ir nesugebėjo grįžti į savo tikrąją visatą, visam laikui užstrigo kitame matavime, kur gyvena su savo buvusiu bičiuliu, kuriuo niekaip negali atsikratyti.

Pedras Oliva Ramiresas

1986 m. lapkričio 9 d. apie 23 valandą Pedras Oliva Ramiresas išvyko į Seviliją, Ispanija, iš Alkala de Gvadairos miesto. Vyras šiuo keliu buvo važiavęs ne vieną kartą, todėl buvo tiesiog šokiruotas, kai kelias netikėtai nusuko į kairę, o jis pats atsidūrė jam nepažįstamame šešių juostų tiesiame greitkelyje.

Aplinkui buvo keisti objektai, ir visa aplinka buvo keista. Vyras pajuto šilumą, o nelabai dideliu atstumu pasigirdo balsai. Vienas balsas išsiskyrė iš balsų choro - jis ir pranešė Ramiresui, kad jis ką tik teleportavosi į kitą matavimą. Pro Ramiresą lygiai kas aštuonios minutės pravažiuodavo seni automobiliai su baltos ar smėlio spalvos stačiakampiais nematytais numeriais.

Maždaug po valandos važiavimo vyras pastebėjo posūkį į kairę. Ant informacinės lentos buvo nurodyta, kad šiuo keliu galiam nuvykti į Alkalą de Gvadairą, Malagą ir Seviliją. Ramiresas pasuko link Sevilijos, tačiau labai nustebo, kai pastebėjo, jog beveik privažiavo Alkalą de Gvadairą. Jis grįžo atgal, tačiau sankryžos, kelio ženklo ir šešių juostų greitkelio neberado.

Gadiantono kanjonas

1972-ųjų metų gegužės mėnesį keturios merginos grįžo į Jutos valstijos Pietų universitetą po šeštadieninio rodeo Pioče. Buvo apie 22 valandos, kai merginos kirto Jutos ir Nevados valstijų sieną, tačiau labai greitai privažiavo kelio išsišakojimą. Jos pasuko į kairę ir įvažiavo į Gadiantono kanjoną. Netikėtai tamsų asfaltą pakeitė šviesus cementas. Nusprendusios, kad pasuko ne tuo keliu, merginos pasuko atgal, tačiau labai nustebo, kai netrukus privažiavo ne dykumą, o geltonas pušis ir javų laukus.

Jos nusprendė sustoti pakelės kavinėje ir paklausti kelio, tačiau greitai persigalvojo, kai viena mergina ėmė isteriškai rėkti. Nuo kalvos viršūnės link jų didžiuliu greičiu leidosi keturios ryškiai šviečiančios kiaušinio formos transporto priemonės ant trijų ratų. Išsigandusios merginos dideliu greičiu vėl nuskubėjo į kanjoną, baltas cementas netrukus vėl tapo įprastu tamsiu
asfaltu, o aplinkui vėl buvo pažįstama dykuma.

Tačiau merginoms nepasisekė - netrukus pradūrė vieną padangą, mašiną sumėtė, teko staigiai stabdyti, ant asfalto liko trijų padangų žymės. Teko laukti ryto, kad galėtų pėsčiomis nueiti iki 56-o kelio, kur sutiko nacionalinės gvardijos kareivį.

Merginų istorija skamba kaip prasimanymas, tačiau padangų paliktus pėdsakus sunku paaiškinti. Jų automobilio palikti pėdsakai nutrūko vos už 200 m dykumoje, o merginos, kaip jos teigė, nuvažiavo daugiau nei tris kilometrus į šiaurę nuo plento. Nėra jokių fizinių jų kelionės įrodymo, gal tik išskyrus rato gaubtą, kuris taip ir nebuvo surastas. Gal iki šiol jis kažkur guli Jutos valstijos dykumoje arba eksponuojamas muziejuje paralelinėje Žemėje.

„Montoko“ projektas

„Montoko“ projektas buvo serija slaptų JAV vyriausybės eksperimentų. Jie buvo vykdomi apleistoje KOP bazėje rytinėje Long Ailendo dalyje.

Iš pradžių buvo Filadelfijos eksperimentas, kurio tikslas buvo sukurti tokią technologiją, kuri turėjo padaryti laivus nepastebimus radiolokacine įranga. 1943-ųjų metų projektas buvo labai sėkmingas, nes karinis laivas „Eldridžas“, kaip teigiama, tapo visiškai nematomas, o po to persikėlė į kitą matavimą ir vėl materializavosi mūsų erdvėje prie Norfolko krantų Virdžinijos valstijoje.

Kadangi dauguma ekipažo narių žuvo, o kiti beveik išprotėjo, oficialus Filadelfijos eksperimento finansavimas buvo nutrauktas. Tačiau mokslininkams ir kariniams valdininkams eksperimento rezultatai padarė įspūdį - jie norėjo pasiūlyti tęsti teleportacijos ir tarperdvinių kelionių nagrinėjimą, todėl 1960-ais metais buvo pradėtas vykdyti „Montoko“ projektas.

„Montoko“ projekte dalyvaujantys mokslininkai, kuriems vadovavo daktaras Džonas fon Neimanas, nagrinėjo keliaujančių tarp visatų psichologinius pokyčius. Jie norėjo nustatyti, kodėl Filadelfijos eksperimentas taip paveikė žmones: teleportacija - žinoma, gerai, tačiau nebus jokios naudos, jeigu žmonės mirs arba išeis iš proto.

Pagal mokslininkų teoriją, žmonės gimsta su „laiko ataskaitos tašku“, susijusiu su unikaliais mūsų Žemės elektromagnetiniais laukais. Todėl toks staigus perėjimas į kitą dvimatę plokštumą visiems ekipažo nariams buvo lemtingas. Atliekant „Montoko“ projekto eksperimentus fon Neimanas, atseit, išsprendė šią problemą, sukurdamas kompiuterinį Žemės modelį ir pakeitęs „laiko ataskaitos tašką“.

Kaip užfiksuota dokumentuose, fon Neimanui pavyko pasiųsti žmones į kitus matavimus be pasekmių žmonėms. Po to, kai 1967-ais metais eksperimentai buvo baigti, jis į Kongresą išsiuntė ataskaitą su išvadomis apie proto kontrolę ir tarperdvines keliones. Kongresas sustabdė finansavimą ir nutraukė projektą, baimindamasis masinės proto kontrolės.

Žmonės-šešėliai

Kaip teigė Albertas Einšteinas, egzistuoja keturi matavimai: trys erdvinės koordinatės ir laikas, kuriame šviesa gali sklisti ypatingu būdu. Šią teoriją toliau išvystė Stivenas Hokingas, iškėlęs klausimą ar mūsų Visatoje gali egzistuoti ir kiti matavimai.

Hokingo nuomone, materija ir šviesa yra pririštos prie matavimo „membranos", todėl tarperdvines kelionės yra neįmanomos. Kadangi erdvė ir laikas gali veikti kaip gravitacinės linzės, mes kartais galime pamatyti žmonių ar net galaktikų iš kitų matavimų šešėlius, kurie atsispindi mūsų erdvėje.

Susitikimai su šiais žmonėmis-šešėliais dažniausiai vyksta Šiaurės Amerikoje. Vienoje tokioje istorijoje pasakojama apie moters susitikimą su paslaptingais subjektais. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje ji buvo dar nedidelė mergaitė ir gyveno Dorčesteryje, Masačiusetso valstijoje. Kai ji pirmą kartą miegojo naujame kambaryje, ant sienos pamatė nedidelį keistą šešėlį.

Jos nuostabai šešėlis atsiskyrė nuo sienos ir ėmė judėti po kambarį. Ant šešėlio buvo kažkas panašaus į akinius. Netoliese spintos mergaitė pamatė dar tris tokius šešėlius. Netrukus visą kambarį uždengė didžiulis šešėlis, kambaryje tapo visiškai tamsu. Išsigandusi mergaitė iššoko iš lovos ir nubėgo į močiutės ir senelio kambarį. Ji mano, kad tą naktį susidūrė su keliautojais tarp matavimų, kurie ją, tikriausiai, irgi matė kaip žmogų-šešėlį.