Liaudies medicinos kova prieš ligas

Kas gi vis dėlto yra – liga? Pradžiai pabandykim nustatyti kokius susirgimo tipus galima išskirti:

1. genetiniai susirgimai, kuriuos žmogus paveldi iš savo tėvų;

2. gerbūvio gauti susirgimai, kuriuos žmogus sukaupia per savo gyvenimą;

3. ekologiniai susirgimai, kurie surišti su neigiama aplinkos įtaka;

4. karminiai susirgimai, tai yra tos ligos, kurias atsineša būtybė (siela).

Genetinių susirgimų priežastis paprasta ir daugiau paaiškinimų nereikalauja. Turtingiausi savo įvairove yra gerbūvio gauti susirgimai. Galima išskirti kelis šių ligų vystymosi pagrindinius kokybinius etapus: a) infekcijos patekimas į organizmą ir vystymasis jame; b) organizmo apsauginė imuninė reakcija (susirgimo aktyvioji fazė); c) ligos sukelėjų gyvybingumo produktų (toksinų ir šlakų) išskyrimas žmogaus organizme; d) pažeistų žmogaus organų ir sistemų  organinių struktūrų pakitimai.

Dabar detaliau panagrinėsim susirgimo vystymosi mechanizmą žmogaus organizme. Kada į žmogaus organizmą papuola infekcija – suaktyvinama liga, pradžioje kol "sukelėjų” skaičius mažas, organizmas praktiškai į tai niekaip nereaguoja. Todėl kad organizmas reaguotų reikalingas konkretus toksinų ir nuodų kiekis, koncentracija, kurie yra ligos sukelėjų gyvybiškumo produktai. Todėl ligos vystymosi pradžioje, infekcija praktiškai vystosi be jokio žmogaus organizmo priešinimosi. Vyksta taip vadinama ligos inkubacinė fazė, pirmas ligos vystymosi etapas.

Ir tik kai visi kartu ligos sukelėjai į žmogaus kraują išskiria atitinkamą toksinų dozę, kuria smegenys jau gali aptikti, įsijungia organizmo apsauginis mechanizmas. Žmogaus imuninė sistema bando sunaikinti " agresorius”.

Pirmąja žmogaus organizmo apsaugine reakcija yra temperatūros pakėlimas.  Daugelis ligų sukelėjų neperneša aukštesnės temperatūros ir žūsta prie 39-40 laipsnių. Todėl organizmas, dar nežinodamas "priešo”, suduoda agresoriui terminį smūgį. Ir visiškai klaidingai daro medicina, bandydama numušti mažiausią temperatūros pakilimą.

Organizmo temperatūros numušimas būtinas tik jeigu:

a) kada temperatūros sukėlimas pasiekia kritinį dydį apie 42 laipsnius, tokioje temperatūroje  pradeda kisti baltymai. Labiausi tai veikia kraujo baltymus ir gali pradėti formuotis į trombus, o tai jau pavojinga;

b) kada žmogaus organizmas negali pernešti kūno temperatūros pakilimo.

Visais kitais atvejais aktyvi temperatūrinė reakcija pasako, apie stiprią šio organizmo apsauginę reakciją. Tą laiką, kol infekcija bando atsigauti po terminio smūgio, organizmas išnaudoja priešo analizei ir antikūnų sukūrimui, kurie bando sunaikinti " agresorių”. Apsauginę organizmo funkciją taip pat atlieka ir fagocitai – baltojo kraujo kūneliai, kurie suryja ligos sukelėjus patys žūdami, taip sudarant pūlius, kurių didelė koncentracija irgi neigiamai veikia žmogaus organizmą.

Ligos sukelėjai prisitaiko prie naujų jiems nepalankių sąlygų, kurias jiems sudaro žmogaus organizmas kovoje su jais. Infekcija pradeda keistis, mutuoti kad kaip nors toliau vystytis. Jei ji nesugeba prisitaikyti, ji miršta. Taip prasideda " varžybos” tarp infekcijos ir organizmo, kas nesugeba prisitaikyti tas miršta.

Infekcijos daugumoje atvejų turi žymei paprastesnę apsauginę organizaciją nei organizmo apsauginė imuninė sistema, kas leidžia greičiau jai keistis. Imuninė žmogaus apsauginė sistema, turinti sukaupusi potencialą, sudaro maksimalų pagal pajėgumą apsauginį blyksnį.

Visą laiką būti tokiame maksimaliame būvyje imuninė sistema negali, nes tam organizmas išnaudoja didžiulius energijos kiekius. Išsekusiai imuninei sistemai  reikalingas poilsis, ji pilnai atsijungia atsistatymui. Bet pilnam jos atsistatymui reikalingas laikas. Tuo metu organizmas ne kovoja su infekcija, kuri vėl pradeda aktyviai vystytis ir žymei greičiau nei atsistato žmogaus organizmo imuninė sistema.

Kai tik toksinų dozė, kurią išskiria į organizmą infekcijos sukelėjai, viršija leistinas ribas, smegenys vėl įjungia imuninę apsaugos sistemą ir dažniausiai tai įvyksta ankščiau nei ta apsaugos sistema sugeba pilnai atsistatyti. Tai tęsiasi tol, kol apsauginė imuninė sistema visiškai neišsenka ir jo blykstė visiškai nebeveikia infekcijos sukelėjų.

Čia baigiasi pirmoji ligos vystymosi aktyvioji fazė . Prasideda antroji – ligos chroniško vystymosi fazė.  Keičiasi ne tik organizmo imuninės reakcijos charakteris, bet įvyksta ir daugelis kitų organizmo fundamentalių pakitimų. Jeigu imuninė sistema nebepaveikia ligos sukelėjų ir organizmas iš kart ne žlunga, tai smegenys priima šią organo funkcionavimo būseną, kuri pasikeitė dėl infekcijos sukelėjų veiklos, kaip naują norma ir visos kitos organizmo sistemos persitvarko taip kad tą naują normą išlaikyti stabilioje būsenoje – svarbiausia kad nebūtų blogiau. Nuo šio momento organizmas niekaip nereaguoja į tokią jam ne visai optimalią organo būseną. Ir tik kai infekcija bando užgrobti sau naujas organizmo zonas, įsijungia imuninė sistema ir viskas prasideda iš naujo. Liga pereina į chroniškos fazę su periodišku aktyvavimusi.

Ekologinių susirgimų kilmė labai paprasta – visa mus supanti aplinka, įskaitant orą, vandenį, maisto produktus yra užteršta. Ji mūsų veiklos dėka tapo perpildyta toksinėmis medžiagomis, kurios patenka į mūsų organizmą ir iššaukia atitinkamas reakcijas.

Praktiškai visų be išimties vaistų veikimo principas yra toks, kad nuodai naikina ne tik ligų sukelėjus bet ir visus kitus žmogaus gyvus organus. Galvojama (medikų) kad tokie nuodai, greitai užmušę ligos sukelėjus, tik nežymiai pakenks organizmui..., kuris greitai sugebės grįžti į normalia padėtį. Infekcija kad išgyventų labai greitai adaptuojasi prie tų nuodų ir niekaip į juos nebereaguoja. Ką tokioje situacijoje daro "šiuolaikinė” medicina?

Paprasčiausiai pradeda didinti nuodų koncentraciją ir jėgą. Kai tik tų "gydomųjų” nuodų koncentracija žmogaus organizme viršija leistinas ribas, organizmas nebe sugeba neutralizuoti jų žalingo poveikio savo organams ar sistemoms. Prasideda vaistinis apsinuodijimas ir organizmo yrimas.

Todėl medikamentinis gydimas medicinoje logiškai turi baigti. Medicinai būtina surasti ir perimti kitus ligų gydymo būdus, tokius kurie tikrai gali padėti žmonijai.

Vienas iš tokių būdų yra – žmogaus paveikimas kito žmogaus bijo-lauku. Taisyklingai ir teisingai veikiant, žinant žmogaus organizmo vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, galima ne tik nugalėti ligos sukelėja bet ir atstatyti normalų organo ar sistemos darbą. Tam yra daugybė pavyzdžių, tame tarpe ir įžymių žmonių, kai šiuolaikinė medicina buvo bejėgė ir žmogus pasmerktas mirčiai, nusprendžia nuvykti pas senutę ar kokį ekstrasensą (žmones valdančius ir jaučiančius bijo-laukus), kaip sakoma paskutinis šansas. Daugumoje atvejų tas šansas ir padeda, jei kreipiamasi ne per vėlai ir pas tikrą tos srities žinovą o ne šarlataną, kas dažnai irgi šiais laikais pasitaiko.

Sekantis būdas ar vaistas, kuris turi būti pas kiekvieną – raudonasis pipiras. Naudojamas prie visų šokų. Milteliai praskiedžiami vandeniu ir į burną, vietoj nitroglicerino, prie visų širdies priepuolių, nualpimų. Vėmimas su krauju – stiklinė praskiestų pipirų miltelių. Bet kokia išorinė kraujuojanti žaizda – pipirų miltelius į žaizdą. Nuo visų kraujavimų labiausiai iš žarnyno. Pipiro silpnas tirpalas naudojamas akių praplovimui. Jis sustiprina kraujotaką akyse. Na o kraujas ir yra tas stebuklingas organizmo sanitaras. Visi gydomieji faktoriai randasi tik kraujyje. Pati medžiaga savęs išgydyti negali, nes joje nėra gydomųjų "agentų”, jie yra tik kraujyje. Jei koks nors pažeidimas organizme, ten būtinai turi patekti kraujas, kad išgytų žaizda. Todėl kai nėra kraujotakos atsiranda infarktai, insultai, žaizdos neužgyja. Pipiras ir atlieka tą uždavinį – sustiprina kraujotaką pažeistose vietose. Na o kaip tas raudonasis pipiras pateks į probleminę organizmo vietą, čia jau kiekvienas gali sugalvoti pats.

Raudonasis pipiras turi unikalias savybes, kurių neturi nė vienas vaistas – išplečia kraujagysles kai jos susiaurėjusios ir susiaurina kai jos išsiplėtusios, daro būtent tai ko reikia organizmui duotuoju metu. Tai žmonių su kraujotakos sutrikimais nepakeičiamas vaistas. Termiškai apdirbtas aišku jis praranda daug, bet vis tiek yra naudingas. Tai tinka krizo nuėmimui. Chroniška hipertonija gydoma pakeitus gyvenimo būdą. Taip pat išgydoma periodiškai badaujant tik ant vandens. Žiemai galima pasidaryti trauktinę su alkoholiu. Jei nepakanka galūnių kraujotakos – pipirinė vonia. Tokios vonios naudojamos jau prieš 600 000 metų. http://elementy.ru/news/430459?page_design=print

Sekantis vaistas – trauklapis (Plačialapis gyslotis). Naudojamas esant visiems nuodingiems ir ne įkandimams gydyti uodų, gyvačių, bičių, o sėklos PASIŽYMI – vidurių laisvinamuoju poveikiu. Visiems pūliniams ir pūliuojančioms žaizdoms. Pagrindinė naudojimo taisyklė – jis turi būti sumalamas, suspaudžiamas, sudaužomas plaktuku, svarbiausia kad išsiskirtų skystis ir jis įgautų tirštos masės būseną. Ji ir dedama tiesei ant žaizdų, aplink jas.Ūminiam ir lėtiniam gastritui bei skrandžio opai gydyti

Šviežius plačialapio gysločio lapus supjaustyti, sumaigyti, išspausti. Gautas sultis sumaišyti lygiomis dalimis su medumi, pavirinti 20 min. Laikyti gerai uždarytame inde. Vartoti po 2–3 šaukštus ryte ir vakare prieš valgį.

Svarbu atsiminti, kad sulčių vartoti negalima, jeigu rūgštingumas yra padidėjęs.

Jei akių konjuktyvitas – pjaustote svogūną ir verkiate, efektyviausias būdas arba silpnas raudono pipiro ekstraktas į akis. Kvėpuojant privalgius česnakų ar svogūnų, kambarys irgi bus dezinfekuotas, kartu su jūsų giminėmis. Galima valgyti juos kaip profilaktinę priemonę nuo peršalimo ligų. Vaistų nuo gripo   vaistinėse nėra, bet užtai tokie vaistai yra daržovių parduotuvėje. Grybelis ant kojos – trinti česnaku. Bet kurios infekcijuotos odos ligos – trynimas česnaku. Užpuolė gripas – česnakas, plaučių uždegimas – česnakas ir svogūnas. Pūlinė flegnoma – apdėti žaizdą trauklapiu ir valgyti česnaką. Tiesiosios žarnos uždegimas sutraiškyti česnaką ir į ten. Nei vienas peršalimas ar plaučių, inkstų uždegimas, netgi meningitas negali atsilaikyti nuo česnako.

– 100 gr. česnako nulupti, sugrūsti ir gautą masę sudėti į butelį, užpilti 150 gr. Degtinės, uždengti kamščiu ir suplakti. Butelį apsupti juodu popieriumi arba tamsiu audeklu, pastatyti vėsioje vietoje dviems savaitėms. Tada išfiltruoti ir gerti po 2-5 lašus 3 kart dienoje su šiltu pienu 15-20 min. prieš valgį, laikotarpyje nuo spalio iki balandžio mėn., darant pusantro mėn. pertrauką. Butelį su česnako antpilu laikyti tamsioje vietoje, apsupus ją rožinės spalvos medžiaga arba popieriumi. Česnako antpilas gerai gydo chronišką reumatą, podagrą, bronchinę astmą, anacilinį gastritą (su sumažėjusiu rūgštingumu). Kontraindikacijos – skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, gastritas su padidėjusiu rūgštingumu.

Reikia pasistiebti ant pirštų galiukų taip kad pėda pakiltų virš grindų daugiau, kaip vienas cm. ne daugiau ir staigiai nusileisti pėda ant grindų, kad pajusti smūgį, sukrėtimą. Įvyks tas pats kas bėgant ar einant (žinoma dedant pilną pėdą). Vožtuvų pagalba kurie yra venose, kraujas gaus papildomą impulsą judėti į viršų. Nes prie tų vožtuvų susidaro tarsi užuovėja, kurioje kaupiasi toksinai, o kai mes atliekame jų sukrėtimą, vožtuvai papildomai atsidaro ir susikaupę toksinai kartu su krauju išstumiami į viršų, o toliau į valymosi organus. Taip pat, kai trenkiame į žemę butelį su vandeniu ir vanduo išmuša kamštį ir išbėga. Tokius kūno sukrėtimus reikia daryti neskubant, ne dažniau kaip kartą per sekundę. Po 30-ies sukrėtimų padaryti 10-15 sekundžių pertrauką, po to vėl padaryti tiek pat. Taip atlikinėti 2-3 kartus dienoje ar kai tik pajusite nuovargį ar sunkumas galvoje. Labiausiai rekomenduojama žmonėms dirbantiems sėdintį ar stovintį darbą. Lipant į kalną nuovargis praeina po minutės vibrogimnastikos. Organizmo sukrėtimas  - efektyvi pagalba gydant vidaus organus, tromboflebito profilaktinis išvengimas. Bėgioti ar greitai vaikščioti irgi reikia statant pilną pėda su trupučiu kūno sukrėtimu.

Norint kad nesenėtų veidas, kas rytą reikia atlikti veido raumenų įtemptą mankštą, paeiliui įtempiant ir atleidžiant visus veido raumenis. Taip pat atlikinėti terminius veido poveikiu palaikant po pusę minutės apgaubus šiltu, tokios temperatūros kuri iškenčia, po to su vėsiu rankšluosčiu. Tai suaktyvina veido kraujotaką, kuri kaip rašiau yra svarbiausias mūsų kūno faktorius, gydantis, valantis ir atnaujinantis kūną.

Bronchinė astma pasirodo išgydoma panaudojant gydytojo K. Buteikos metodą, kuris nieko nekainuoja, todėl labai ir neplatinamas "judėjiškose masinėse priemonėse". Nors šio metodo efektyvumas siekia iki 98% daugumoje pasaulio šalių.

Metodas remiasi taip vadinamu hiperventiliacijos - gilaus kvėpavimo  atsisakymu, kuris nėra reikalingas norintiems išsigydyti. Reikia pakeisti kvėpavimo ritmą, siekiant išlaikyti anglies dvideginį organizme kuo ilgiau. Tai pasiekiama trumpais kvėpavimais. Anglies dvideginis vaidina ne paskutinį vaidmenį, jis tarsi nuramina nervų sistemą, kai kvėpuojame giliai, prarandame dvideginį, smegenys suaktyvinamos astmos priepuolis suaktyvėja taip pat. Naudojama kvėpavimo gimnastika. Naudojant jo sukurtus kvėpavimo pratimus, net įsisenėjusi bronchinė astma išgydoma per pusmetį.

Tikrai norintiems išsigydyti regėjimą ir nusimesti nereikalingus akinius, kurie regėjimą tik silpnina, pasiūlysiu atlikti pratimus profesoriaus V. G. Ždanovo metodiką. Žinoma tam aišku reiks kažkokio laiko ir jūsų pastangų, ko dažniausiai ir nenori šiuolaikinis žmogus. Jam patogiau užmokėti pinigus, kad jį kažkas išgydytu. Dar kartą kartoju, jei nesigydysite pats, niekas jūsų neišgydys, tai faktas. Akys kaip ir visi žmogaus kūno organai reikalauja priežiūros ir fizinių pratimų. Jei mes nieko nedarysime ir paleisime šį procesą vystytis savaime, tai tą ir gausime, o tiksliau nieko gero. Štai nuoroda ir sėkmės kuri jūsų pačių rankose. http://zdorovja.com.ua/content/view/488/72/

Rafinuotą cukrus išmoko išskirti maždaug prie 100 metų. Iki to jo nebuvo ir  žmonija jo nevartojo švariame pavidale. Vadinasi jis nereikalingas ir mums, kaip katinui pavyzdžiui ar kitiems gyvūnams. Taip kaip ir visa kita, kas išvalyta nėra naudinga organizmui, kas tai bebūtų: įvairios kruopos, aliejai rafinuoti, bulvės ir t.t. Anksčiau cukrus būdavo nevalytas toks pilkokas. Dabar tik rafinuotas gražus baltas, bet visiškai nenaudingas, išvalyta viskas kas jame buvo naudinga, paliko tik švari chemija. Cukrus - yra imunodespirantas, naudojant kurį žmogus silpnina savo imuninę sistemą. Kraujuje cirkuliuojantis cukrus yra puiki įvairių bakterijų maitinimosi priemonė. Todėl saldumynų mėgėjai greičiau suserga įvairiomis infekcijomis. Nustojus naudoti cukrų ( tame tarpe ir medų) gripas praeis per 1-3 dienas.

Rafinuotas cukrus padeda atsirasti šlapimo rūgštingumui padidėti kraujyje. Na o tai pagreitina aterosklerozės vystymąsi, hipertonijos ligas ir padagra. Cukrus labai stipriai veikia ir regėjimą. Pavyzdys: Žmogus 56 metų kurio regėjimas buvo blogas, nešiojo stiprius akinius, perskaitęs straipsnį apie cukraus žalą, visiškai išbraukė jį iš savo raciono. Dabar jis vaikšto be akinių ir regėjimas beveik pilnai atsistatė.

Žmonių tarpe paplitusi nuomonė, kad cukrus reikalingas smegenų veiklai, tai neteisinga. Taip teisingai smegenų funkcijos priklauso žymei daugiau nuo angliavandenių apykaitos, nei kitų organų. Jeigu kasdieninė jos norma sumažėja dvigubai, žmogus gali prarasti sąmonę, bet ta dienos norma yra labai maža ir pagrindiniu gliukozės šaltiniu yra ne cukrus o vėlgi daržovės, vaisiai, uogos kuriose daug krakmolo. Visada galima jį pakeisti natūraliu medumi, bet tik termiškai neapdirbtu, nes po tokio pakaitinimo jis praranda visas savo gerąsias savybes, kaip ir visi kiti rafinuoti ar termiškai apdirbti maisto produktai.

Cukrinis diabetas atsiranda tada, kai organizmas su maistu gauna per didelį kiekį energijos, pirmoje eilėje angliavandeniais, bet neišnaudoja jos. Užtenka pradėti "deginti" nereikalingus riebalus ir angliavandenius, sureguliuoti maitinimą, patikėti savo jėgomis ir kraujo cukringumas taps normalus. Na o toliau prasideda " stebuklai", užgyja opos, atsistato diabeto pažeistas regėjimas, normalizuosi svorį ir kraujo spaudimą.

Želčigino metodas, išgydantis pilnai "neišgydomą" cukrinį diabetą, remiasi paprastais fiziniais pratimais su kvėpavimo pratimų kompleksu, kuris pas žmogų sustiprina gliukozės įsisavinimą į kūno audinius. Insulino naudojimas tampa nereikalingas. Sustiprėja audinių mitochondrinis kvėpavimas, sustiprėja medžiagų apykaita, sumažėja kūno masė, atsiranda nauji kapiliariniai tinklai. 

J. Lazovskis, pagal sovietinės nomenklatūros užsakymą, vykdė tyrinėjimus norėdamas nustatyti ilgaamžiškumo priežastis. Tam tikslui jis tyrinėjo žmones, kurie išgyveno 130 ir daugiau metų. Visi jie vedė skirtingą gyvenimo būdą, vieni rūkė gėrė vyną, kiti to nedarė ir t.t., nebuvo surasta nieko kas būtų būdinga absoliučiai visiems išskyrus tik viena. Visi jie nesilaikė mums priimtinų higienos taisyklių. Tai yra maudydavosi labai retai ir aišku be jokių muilų ar panašiai.

Pasirodo žmogaus odos sluoksnis turi tris pagrindines funkcijas: įsiurbimo, išskyrimo ir apsauginę. Per milijonus metų organizmas susireguliavo tiksliai, panašiai kaip laikrodis. Na o dabar pabandykit įsivaizduoti, kas bus jei į laikrodžio mechanizmą lysime su muilu ir kempine. Panašiai vyksta kai mes maudomės vonioje. Pirmiausia sustabdoma išskyrimo funkcija. Tai iššaukia epiderminio reakcija į karštą drėgmę, o labiausiai į prausimosi priemonių cheminę sudėtį.

Apsauginė organizmo funkcija susideda iš: biologinės ir energetinės apsaugos. Specialios kūno liaukos padengia žmogaus kūną labai plona apsaugine riebaline plėvele. Toks padengimas tarsi apsauginis skafandras, saugantis organizmą nuo išorinio žalingo poveikio. Mes gyvename būtent tokioje aplinkoje. Miesto ore paprastai 1cm. kūb., gyvena nuo 5-7 milijonų mikroorganizmų ir maždaug dvigubai daugiau dulkelių. Šitą apsauginį skafandrą mes nutriname kiekviena kartą maudydamiesi su kempine ir prausimosi priemonėmis. Jis atsistato pilnutinai tik po 24-48 valandų. Energetinė apsauga - kūno paviršiaus įsielektrinimas, kuris atstumia visus prie jo bandančius priartėti mikroelementus. Kai tik žmogus nusiprausė vonioje, kūno energetinė būsena pasikeičia į visiškai priešingą, bakterijos, mikroorganizmai ir dulkės pradeda tiesiog lipti 18-20 valandų bėgyje. Todėl po pirties ar vonios dažniausiai susergama ne nuo peršalimo, o dėl to kad nuplovė apsauginę plėvelę.

Odos įsiurbimo funkcija dirba gerai, netgi suaktyvėja 8-12 kartų. Ji įsiurbia visus toksinus, kuriuos išskyrė kūnas, kartu su visais plovimo priemonių išskiriamais nuodais, iš pradžių patenka į raumenų audinius o iš jų patenka atgal į kraują.
Atsisakius nuo cheminių prausimosi priemonių jūs prailginsite savo gyvenimą bent jau porai dešimtmečių. Tokio  cheminės prausimosi priemonės atsirado ne per seniausiai. Seniau žmonės prausėsi natūraliomis priemonėmis, kaip įvairūs natūralūs aliejai ir pan. Po pirtie protėviai pirmiausia apsipildavo šaltu vandeniu ar į eketę, tai pusvalandžiui uždaro odos poras, o per tą laiką protėviai išsitepdavo įvairiais apsauginiais natūraliais aliejais ar medaus pagrindo tepalais, kas apsaugodavo odą. Na o dažniausiai maudydavosi vandenyje be jokių kenksmingų prausimosi priemonių.
J. Lazovskis atliko eksperimentą. Paėmė 50 savanorių kurie nesimaudė metus laiko. Per tą laiką nė vienas iš jų nesusirgo, nors aplink sklandė įvairiausios epidemijos. Daugumas eksperimento dalyvių buvo specialiai parinkti su įvairiais negalavimais. Po šio eksperimento visi sveikatos sutrikimai išnyko. Pas dvylika dalyvių buvo širdies-kraujagyslių ligos, jos dingo. Vienas dalyvis turėjo katarakta- po eksperimento laisvai skaito be akinių. Jeigu norite numarinti šunį ar katiną, plaukite jį kasdien ir jis pats nugaiš.
Sovietų specialistai atnešė "civilizacijos pasiekimus" ir pas šiaurės tautas. Hantai - Mantai padavus jiems muilą, su malonumu jį valgė, ypač žemuoginį ir viskas buvo gerai, bet kai pradėjo juo praustis,  mirė kaip musės, o daktarai nesuprato dėl ko. Nemalonus kvapas dažniausiai skisdavo nuo jų kilių, kurios nešiojo žiemą, o vasarą kai būdavo be kailių nuo jų skido netgi savotiškai gaivus ir malonus kvapas. 

 

Kaip tai veikia. Granato odelėse esantys elementai, žmogaus žarnyne sunaikina kenksmingas bakterijas, tuo pačiu atlaisvina vietą naudingoms bakterijos kolonizuoti tas tuščias vietas, kurios likusios po negatyvių bakterijų sunaikinimo. Naudingų bakterijų šis tirpalas neliečia.
Paruošimo būdas: Santykis išdžiovintų granatų žievelių ir virinto karšto vandens sudaro 1:20; į stiklinę ar kitą indą įdėti 10-12 gramų sausų granato odelių ir apipilti karštu virintu vandeniu, uždengti indą, palaikyti iki 30 minučių. Odelės neišmetamos, jos toliau prisotina skystį. Paruošimas vienodas visiems gydymo būdams, skiriasi tik patys gydymo metodai. Išsigydymui per 5 valandas nuo: dizenterijos; salmaneliozės; choleros; vidurių šiltinės; aštraus apendicito. Po 30 minučių pastovėjimo, užpylus karštu vandeniu išgerti pusę stiklinės skysčio, stiklinę uždengti kad toliau vyktų prisotinimo procesas. Jeigu po 10 minučių pasijaučiate sveikas, vadinasi pas jus buvo vidurių išsiderinimas ( pavyzdžiui viduriavimas) kuris dings. Nei viduriavimo nei vidurių užsikimšimo nebebus. Jei po 10 minučių ne pasijautėte pasveikęs, vadinasi pas jus dizenterija ar salmanelės, vidurių šiltinė ar cholera. Tada reikia išgerti likusią skysčio dalį po 3 valandų ir likti namuose. Gydymo procesas su paruošimu užima 3,5 valandos, gydomasis efektas pasijus po 5 valandų. Jei reikalingas savaitinis gydymo ciklas nuo aukščiau išvardintų ligų: Po pusvalandžio išlaikymo sugerti visą skystį per 4 kartus maždaug po 20-25 mililitrus per kartą padalinus dieną į vienodus laiko tarpus. Gerti kas antrą dieną 7 dienas. To turėtų pakakti kad išsigydyti. Jei norėsite profilaktiškai pakartoti gydymo ciklą, tai reikia atlikti tik ne anksčiau kaip po savaitės. http://www.rv.ru/content.php3?id=7060

 

Dar vienas gydantis augalas naudojamas nuo neatmenamų laikų. Taip tai krapai. Nuo seniausių laikų krapai minimi kaip vaistas nuo galvos skausmo. Žinoma, jų sėklos, ne žaluma. Žaliuose lapeliuose yra daug vitamino C. Užaugę kaimo laukuose, mūsų krapai šio vitamino susikaupia dvigubai daugiau nei citrinos, augančios šiltuosiuose kraštuose. Krapuose yra ir vitaminų B, PP, folinės rūgšties, daug geležies, kalio, fosforo, kalcio, eterinių aliejų.

Subrendusių krapų stiebų arbata tinka kraujospūdžiui lengvinti. Ką ši liga vargina, krapų stiebų antpilą reikėtų vartoti tiesiog vietoj vandens – net sriubas virti. Krapai gerina virškinimą, lengvina atsikosėjimą. Sėklos turi teigiamos įtakos centrinei nervų sistemai. Be kalbų - krapas mūsų virtuvėje turi užėmęs tvirtas pozicijas: džiovinti, sūdyti, žali tinka beveik visiems mūsų įprastiems valgiams pagardinti.

Inkstų akmenligei slopinti. Du šaukštus krapų sėklų užplikyti dviem stiklinėmis vandens, po pusvalandžio perkošti, gerti šiltą 5 kartus per dieną, prieš valgį – dvi savaites. Po pertraukos pakartoti. Įvairūs. Žalių krapo lapų užpilas karštu vandeniu ir 45 min. dar pakaitintas įstačius į kitą karšto vandens indą padeda varyti šlapimą, mažina prostatos išvešėjimą. Šaukštelis ar pusė krapų sėklų miltelių su trupučiu cukraus prieš valgį gerina virškinimą, mažina vidurių pūtimą.
Imbieras - dar vienas gydomasis augalas ir prieskonis.

Jis turi šias savybes:nuskausminantis, priešuždegiminis, išsiurbiantis, gydantis, tonizuojantis, anti-bakterinis.

 

Lapus reikia išdžiovinti susmulkinti ir naudoti kaip arbatą ją užpilant karštu bet ne verdančiu vandeniu. Ši arbata mums dovanos: profilaktiką nuo visų rūšių auglių; stiprina potenciją; prostatos ir kitų šlapinimosi takų ligų gydymas; imuniteto padidinimas raspiratorinėms-virusinėms ligoms; karijaus profilaktika; kraujo sudėties gerinimas; organizmo intoksikacijos gerinimas; nuima apsinuodijimą maistu ir alkoholiu; atstato jėgas po nuovargio; naudojamas esant akmenims kepenyse ar inkstuose; stiprina plaukų šaknis; Vitamino C- 5-6 kartus daugiau nei citrinoje; nuima galvos skausmus; sureguliuoja spaudimą.

Augalas medingas ir aliejingas, lapai vartojami kaip žaliosios arbatos pakaitalas. Jauni lapai, stiebai tinka salotoms. Pasak liaudies medicinos, gauromečio arbata tinka lėtiniams uždegimams gydyti, slopina piktybinių ląstelių augimą, gerina medžiagų apykaitą. Kadangi šioje arbatoje nėra kofeino, ją galima gerti ir prieš miegą. Gauromečiai gydo uždegimą ir ramina, taigi, geriant tokią arbatą, gali pagerėti miegas. Geriama mažais kiekiais keletą kartų per dieną.

Paprasti dobilai pasirodo išgydo vėžį ir kitas onkologines ligas, kurios žydų masinėse informacijos priemonėse yra skaitomos neišgydomomis. Na aišku tai nėra reklamuojama dėl žinomų priežasčių. Taip pat kaip ir Indiški Kari prieskonių (geltoni) milteliai, kurie išgydo vėžį per 24 valandas. Tiksliau juose esanti kurumino medžiaga, kaip nustatė Airijos mokslininkai.  Nes jų atsargas 10- čiai metų gali nusipirkti už porą dolerių. http://en.wikipedia.org/wiki/Curry_powder 

 Žinomos ir kitos jonažolės gydomosios savybės: ja gydomi bronchų,taip pat , kepenų inkstų, šlapimo takų, tulžies pūslės uždegimai, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijos bei opaligė, gingivitas, stomatitas, nudegimai,  hemorojus. Nuotaikos sutrikimams (depresijos epizodams) gydyti. 1–2 šaukštelius susmulkintos jonažolės žolės užpilti 250 ml verdančio vandens, palaikyti 10–15 minučių, ataušinti ir perkošti. Gerti po 1 stiklinę iš ryto ir vakare.

Paprastoji takažolė – vienmetis augalas, augantis laukuose, taip pat įvairiose neįprastose vietose, tokiose kaip kiemai, pakelės ar takų pakraščiai. Takažolė žydi birželio–spalio mėnesiais. Renkama vaistingoji medžiaga – žolė, ji, nupjauta palei šaknis, džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje.

Esant inkstų akmenligei. Sumaišyti 50 g takažolės žolės, 30 g jonažolės žolės, 20 g paprastosios rykštenės žolės, 50 g petražolės lapų su šaknimis. Šaukštą mišinio užplikyti 400 ml verdančio vandens, palaikyti šiltoje vietoje 45–60 min., perkošti. Gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną.
Paprastoji linažolė – labai Lietuvoje paplitęs augalas, augantis laukuose, palaukėse, dirvonuose, šlaituose, pakelėse. Žydi birželio–liepos mėnesiais, šiuo metu ir renkama jos žaliava – žolė.
Pjaunama būtinai sausą dieną, vėliau džiovinama pavėsyje plonu sluoksniu ant patiesalo, kartais atsargiai pavartant.

Paruošta žaliava sudedama į audinio ar popieriaus maišus ir laikoma sausoje tamsioje vietoje, gali būti vartojama vienerius metus.
Avižų žolės arbata vartojama kankinant nemigai, puikiai tinka nervams raminti, artritui, reumatui, podagrai gydyti, skatina prakaitavimą ir šlapimo išsiskyrimą. Šiaudai naudojami vonioms nuo sąnarių uždegimų, odos, kepenų ligų, reumato.
Avižų šiaudų vonia
1–1,5 kg šviežių šiaudų užpilama 5 l karšto vandens ir virinama 30 min. ant silpnos ugnies. Nuoviras perkošiamas ir supilamas į vonioje paruoštą vandenį, kurio temperatūra turi būti 37–38 laipsniai. Procedūra trunka apie 20–25 min.
Panacėja nuo visų ligų Iš Pietų Amerikos į Europą atkeliavęs, pas mus kaip kambarinė gėlė auginamas auksinis ūsas (kalizijų) yra apipintas legendomis apie gydomąsias savybes ir liaudies medicinos žinovų laikomas panacėja nuo visų ligų. Tvirtinama, jog auksinio ūso sultys ir užpilai gydo virškinimo trakto ligas, bronchinę astmą, padeda užsitraukti žaizdoms ir įveikia net vėžį. Mokslininkai šį augalą tirti pradėjo neseniai, tad dar neturi sukaupę pakankamai žinių, kad galėtų jį drąsiai rekomenduoti kaip žmogaus sveikatai saugų vaistinį augalą. Mokslininkai kalizijomis susidomėjo tik XX am. Jie atrado, kad šio augalo sultyse yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios stabdo vėžinių ląstelių augimą ir plitimą. Tačiau ilgai vartojant kalizijos preparatus gali išsivystyti alergija ir kiti negalavimai. Ypač kruopsčiai kalizijos savybės buvo tirtos Irkutsko medicinos institute. Per 20 metų rusams pavyko atskleisti daug šio augalo paslapčių, bet visos dar nežinomos. Vaistines kalizijų savybes lemia biologiškai aktyvios medžiagos — neįprastos sudėties flavanoidai ir augaliniai steroidai. Sultyse yra daug žmogaus organizmui labai svarbių medžiagų, kaip geležis, chromas ir varis. Augalo sultimis suvilgytos greičiau gyja žaizdos, sumušimai, nudegimai. Jos gydo opaliges, varo tulžį, veikia kaip diuretikas, gydo reumatą, kai kurias akių ir kitų organų infekcijas. Jos taip pat tonizuoja ir stiprina organizmą, slopina uždegimus.
Pasigaminti kalizijų aliejaus, tepalą arba užpilą nesunku.

Kraujažolė - moterų vaistažolė