Mėnulio sąmokslas

Nelabai seniai amerikiečių aktorius Patrikas Miurėjus internete paskelbė prieš 15 metų įrašytą interviu su garsiu kino režisieriumi Stenliu Kubriku. Jame kūrėjas pareiškė, kad kadrai, kuriuose įamžinti pirmųjų amerikiečių astronautų išsilaipinimas Mėnulyje yra klastotė, jis pats vadovavo jos kūrimui studijoje Žemėje. Ši vaizdo medžiaga sukėlė didžiulį susidomėjimą, ją peržiūrėjo milijonai žmonių. Ar šie garsūs pareiškimai atitinka tikrovę?

Asmeniniu prezidento prašymu

Kodėl šis vaizdo įrašas nebuvo paskelbtas anksčiau? Patrikas Miurėjus aiškina, kad pasirašė 80-ies lapų susitarimą, jog su juo galės supažindinti visuomenę, praėjus 15-ais metų po Stenlio Kubriko mirties. Režisierius mirė 1999 m. kovo 7 d., o pats interviu nufilmuotas, kaip teigia Miurėjus, likus trims dienoms iki jo mirties.

Filmuotoje medžiagoje į Kubriką panašus vyras prisipažįsta: pirmasis išsilaipinimas Mėnulyje buvo klastotė. Jis pats, asmeniškai paprašytas prezidento Ričardo Niksono, vadovavo filmavimui paviljone ir už šį darbą gavo neįvardytą, tačiau įspūdingą atlygį. Režisierius teisinosi, jeigu jis nebūtų sutikęs, filmavimo darbus būtų atlikęs kitas garsus režisierius - bet kokiu atveju, filmavimas būtų atliktas. Interviu pabaigoje žmogus išdidžiai pareiškė, kad padarė pačią didžiausią apgavystę istorijoje.

Priminsime, kad Stenlis Kubrikas ir anksčiau buvo vadinamas garsiųjų pirmojo išsilaipinimo Mėnulyje kadrų autoriumi. Netrukus po to, kai menininkas mirė, jo našlė aktorė Kristiana Kubrik spaudos konferencijoje pasakė, kad prezidentui Niksonui labai patiko Kubriko pastatytas filmas „2001: Kosminė odisėja", kuris ekranuose pasirodė 1968-ais metais. JAV prezidentas asmeniškai paprašė režisierių suklastoti busimojo astronautų išsilaipinimo Mėnulyje kadrus, o filmavimas vyko specialiai tam tikslui pastatytame paviljone.

2002-ais metais pasirodė dokumentinis filmas „Tamsioji Mėnulio puse", kur Kristianos interviu buvo parodytas su atitinkamais komentarais. Tuomet žurnalistai suklastotus astronautų buvimo Mėnulyje kadrus pavadino „Mėnulio sąmokslu". Kristiana taip pat pasakojo, kad Stenlis Kubrikas labai bijojo, jog dėl šios paslapties jis gali būti likviduotas slaptųjų tarnybų. Praėjus dvejiems metams po suklastotų kadrų filmavimo jis iš JAV išvyko į Angliją. Šioje šalyje 1999-is metais režisierius mirė, patyręs širdies smūgį. Tačiau našlė teigia, kad mirties aplinkybės labai keistos, negalima atmesti smurtinės mirties tikimybės.

Stenlis vardu Tomas?

Pasirodęs įrašas su velionio Stenlio Kubriko interviu uždavė daugybę klausimų. Patrikas Miurėjus nepateikė jokių įrodymų, kad šis interviu iš tiesų vyko. Daugelis išreiškė nuomonę, kad filmuotoje medžiagoje matomas ne pats režisierius, o nugrimuotas aktorius. Pagrindinis skirtumas - kadre esantis žmogus atrodo lėtas užmaršus senukas. Tačiau kitame 1999-ais metais filmuotame interviu su režisieriumi jis atrodo pasitempęs ir visiškai adekvatus žmogus.

Miurėjaus pateiktas filmukas buvo išanalizuotas su profesionalia aparatūra ir buvo nustatyta, kad vienoje vietoje Patrikas kadre esantį žmogų labai tyliai pavadino Tomu ir jam nurodė, ką būtent reikia kalbėti.

Abejones sukėlė netgi sutarties lapų skaičius: viename interviu Patrikas Miurėjus kalba apie 80 lapų, kitame -apie 88. Yra žinoma, kad JAV yra ilgų ir visaapimančių sutarčių šalis. Tačiau šiuo atveju situacija yra visiškai aiški, panašios sutartys užima tik vieną lapą ir tvirtinamos notaro. Kokia informacija yra kituose lapuose? Išvardintos visokiausios galimos bausmės, kurios laukia Miurėjaus, jeigu jis nesilaikys susitarimo? Visiškai nesuprantama.

Tai, kad interviu gali būti klastotė, įtarimų turi ir specialistai operatoriai - jų nuomone, interviu buvo nufilmuotas aparatūra, kokios 1999-ais metais dar nebuvo.

Greičiausiai, Patriko Miurėjaus publikuotas interviu su kino režisieriumi yra mistifikacija. Tačiau yra tam tikri niuansai. Pirma, paties interviu suklastojimas visiškai nereiškia, kad Stenlis Kubrikas nedalyvavo „Mėnulio sąmoksle" - tiesiog vietoje jo tai pabandė papasakoti Miurėjus. Antra, interviu padėjo vėl sužadinti susidomėjimą viena didžiausių paslapčių žmonijos istorijoje - pirmuoju astronautų išsilaipinimu Mėnulyje. Ar išsilaipinimas buvo iš viso?

Mažas žingsnis ir milžiniškas šuolis

Galima teigti, kad visa ši istorija prasidėjo 1961-ais metais, kad JAV prezidentas Džonas Kenedis savo kalboje Senate paprašė pritarti kosminei programai, kurios galutinis tikslas buvo astronautų išsilaipinimas Mėnulyje. Tai buvo atsakymas į neseniai įvykusį Jurijaus Gagarino skrydį, o pati programa būtų leidusi aplenkti SSRS kosmoso tyrimų srityje.

Programa buvo patvirtinta ir pavadinta „Apollo". Šios programos vykdymo metu nuo 1961-ųjų iki 1975-ųjų metų buvo atlikti 11 pilotuojamų laivų skrydžių. Mėnulyje pabuvojo 12 astronautų, antžeminių tarnybų darbuotojų skaičius sudarė apie 400 tūkstančių žmonių, visų darbų kaina siekė 25,5 milijardo dolerių (dabartiniu kursu tai viršija 135 milijardus dolerių).

Pirmąjį išsilaipinimą Mėnulyje atliko „Apollo-11" laivo ekipažas 1969-ais metais. Žemės palydovo paviršiuje pabuvojo laivo vadas Nilas Armstrongas ir Mėnulio modulio pilotas Edvinas Oldrinas. Astronautai iš viso Mėnulyje išbuvo 21 valandą ir 36 minutes, surinko 28 kg grunto pavyzdžių ir pastatė JAV vėliavą šalia nusileidimo vietos. Trečiasis ekipažo narys, pagrindinio bloko pilotas Maiklas Kolinzas liko „Apollo" ir skriejo Mėnulio orbita.

1969 m. liepos 21 d. Nilas Armstrongas, pirmasis žengęs ant Mėnulio paviršiaus, ištarė garsiąją frazę: „Tai tik vienas mažas žingsnis žmogui, tačiau milžiniškas šuolis visai žmonijai".

Astronauto veiksmai buvo rodomi per televiziją tiesioginiame eteryje, vėliau transliacija buvo pakartota visame pasaulyje. Būtent apie šią vaizdo medžiagą ir buvo kalbama Stenlio Kubriko interviu.

Mėnulis su kitais astronautais

Abejonės dėl to, kad astronautai iš tiesų išsilaipino Mėnulyje, kilo iš karto po tiesioginės transliacijos. 1969 m. gruodžio 18 d. laikraštis „New York Times" išspausdino straipsnį apie tai, kad vienas NASA (Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos) darbuotojas bare rodė nuotrauką, kurioje buvo matoma vietovė, visiškai identiška tai, kuri parodyta kaip Mėnulio paviršius, tik nuotraukoje buvo visiškai kiti žmonės. NASA darbuotojas tvirtino, kad tai yra paviljonas, kuriame vyko filmavimas.

Tačiau ir be tokių liudijimų žmonės atkreipė dėmesį į daugybę neatitikimų ir nepaaiškinamų dalykų transliacijos metu. Juos galima suskirstyti į dvi grupes: tie, kuriuos galima paaiškinti, ir tie, kurie, remiantis fizikos dėsniais, yra neįmanomi.

Ar tikrai vėliava plazdėjo?

Pradėkime nuo pirmosios nesutapimų grupės - tie nesutapimai, kuriuos NASA vadovybė pabandė paaiškinti. Pagrindinė priežastis, sukėlusi abejones, - astronautų įsmeigiamos Mėnulyje vėliavos plazdėjimas. Juk Mėnulyje nėra vėjo, o tai reiškia, kad audeklas paprasčiausiai negalėjo judėti.

Pagal oficialią versiją vėliava prieš tai buvo susukta ir armuota juosta pritvirtinta prie aliuminio stovo, kuris buvo ištraukiamas, t.y. kažkuo primena šiuolaikinę teleskopinę meškerę. Astronautams nepavyko iki galo išstumti stovo, todėl nailoninis audeklas užkliuvo, o armuota juosta, kuri turėjo išvynioti vėliavą, sukėlė plazdėjimo efektą.

Vienoje žurnalistams pateiktoje nuotraukoje akylus spaudos atstovai ant vieno didelio akmens pamatė nupieštą raidę „C“. Kaip toks akmuo galėjo atsidurti Mėnulyje? Su kino pramone susiję žmonės iš karto atsiminė, kad būtent taip Holivude yra žymimos dekoracijos. O tai reiškia, kad akmuo per klaidą galėjo būti pasuktas į kamerą ne ta puse.

NASA darbuotojai paaiškino, kad ant foto juostelės, pargabentos iš Mėnulio, pateko mažytis plaukelis, kuris priminė raidę „C“, todėl nuotraukoje matomas užrašas ant akmens - visiškas atsitiktinumas.

Žurnalistai taip pat klausinėjo apie kino kameras, kuriomis buvo filmuojama. Jų nuomone, fotografuojama ir filmuojama buvo su galinga profesionalia aparatūra, o ne mažyte kamera, kuri buvo parodyta spaudos konferencijoje. NASA specialistai pasakė, kad kameros iš tiesų buvo profesionalios, tačiau astronautai jas paliko Mėnulyje, kad galėtų paimti daugiau grunto pavyzdžių.

Keistos dulkės

Išsilaipinimo Mėnulyje kronikoje buvo tokių neatitikimų, kurių NASA taip ir nesugebėjo paaiškinti. Pavyzdžiui, skeptikai atkreipė dėmesį, kad astronautai Menulio paviršiuje paliko labai ryškius pėdsakus. O juk Mėnulio grunte nėra vandens - tai reiškia, jame negali likti reljefinių įspaudų. Mėnulio gruntas - tai akmenys arba smulkios dulkės. Žinoma, Žemės palydovo gruntas dar nėra visiškai ištirtas, tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, kad egzistuoja kažkokios anomalijos arba visame Mėnulyje, arba astronautų išsilaipinimo vietoje.

Tačiau jokiomis anomalijomis negalima paaiškinti dulkių, kurios pakilo nuo astronautų žingsnių, kritimo trajektorijos. Dulkės sukasi aplinkui! Tačiau tai yra neįmanoma, nes Mėnulyje nėra atmosferos!

Taip pat nesuprantama, kodėl Mėnulyje darytose nuotraukose ir filmuotose kadruose nesimato Žemės. Vienintelėje spaudai pateiktoje nuotraukoje su Žeme mūsų planetos vaizdas buvo pernelyg didelis, todėl žurnalistai lengvai perkando šią apgaulę. NASA darbuotojai iš karto atsiprašė ir paaiškino, kad šią nuotrauką astronautai padarė skriedami orbita, o ne nuo Mėnulio paviršiaus, pati nuotrauka į išsilaipinimo medžiagą pateko visiškai atsitiktinai.

Dar viena nepaaiškinama mįslė - tai astronautų ir šalia jų esančių daiktų šešėliai. Nusileidimo metu šviesos Mėnulyje šaltiniu buvo tik Saulė. Tai reiškia, kad šešėliai turi būti vienodi ir krentantys į vieną pusę. Tačiau nuotraukose taip nėra!

Mėnulio modulio šešėlis krenta į keturias puses. Vienodo ūgio Armstrongo ir Oldrino šešėliai yra pastebimai skirtingo ilgio. Kaip tai galima paaiškinti, jeigu ne paviljonu su daugybe šviesos šaltinių, kuriame buvo filmuojama? Šito NASA darbuotojai nesugebėjo paaiškinti. Dar daugiau - žurnalistai pastebėjo, kad iš pradžių pateikti kadrai vėliau buvo apdoroti, t.y. pašalinti nereikalingi šešėliai. Tai reiškia, kad JAV kosminė organizacija padarė klastotę, kad tik įtikintų astronautų išsilaipinimo Mėnulyje ar filmuotos medžiagos apie tai tikrumu.

Taip pat nebuvo paaiškinta apie dirvos erozijos pėdsakus, aiškiai matomus nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje. Tačiau be atmosferos jokios erozijos negali būti! Nukritę meteoritai suformuoja kraterius, kurie turėjo likti nepakitę milijonus metų.

Vienos spaudos konferencijos metu NASA atstovas pareiškė nuomonę, kad skirtingose Mėnulio vietose dirvos struktūra gali skirtis. Sis teiginys sukėlė žurnalistų juoką. Vėliau oficialūs kosminės žinybos atstovai visada tylėdavo, išgirdę šį klausimą.

Yra ir daugiau likusių nepaaiškintų neatitikimų, kurie buvo matomi reportažo iš Mėnulio metu: ant astronautų batų nėra Mėnulio dulkių pėdsakų; žmonių žingsniai turi priminti tolimus šuolius, tačiau filmuotoje medžiagoje to nėra; Mėnulio modulyje nėra būtinos apsaugos nuo radiacijos elementų; danguje nesimato nė vienos žvaigždės.

Šou turi tęstis

Padarykime tarpinius apibendrinimus. Yra Stenlio Kubriko prisipažinimas, kad būtent jis vadovavo suklastotam filmavimui apie pirmojo žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje. Beje, šis prisipažinimas taip pat gali būti klastotė.

Tiesioginiame eteryje parodytuose kadruose, taip pat vėliau pateiktose nuotraukose yra daugybė neatitikimų, kurių NASA specialistai negali paaiškinti. Žmonių    išsilaipinimas

Mėnulyje buvo politinės reikšmės įvykis, kuris reiškė JAV pergalę kosminėse varžybose su SSRS. Dėl to galima buvo padaryti bet kokią klastotę.

Visa ši informacija leidžia iškelti tris pagrindines hipotezes. Pirma, amerikiečiai iš viso nebuvo Mėnulyje, visuomenei buvo pateikta paviljone nufilmuota medžiaga. Antra, astronautai nebuvo palikę kosminio laivo, ant Mėnulio paviršiaus buvo nuleistas nepilotuojamas modulis, kuris paėmė grunto pavyzdžius. Suprantama, filmuota medžiaga buvo parengta iš anksto. Trečia, amerikiečiai buvo Mėnulyje, tačiau tikrąsias nuotraukas NASA įslaptino, o tiesioginės transliacijos metu visiškai ar dalinai buvo rodoma paviljone nufilmuota išsilaipinimo imitacija.

Visuose trijuose variantuose, nepriklausomai nuo to ar Stenlio Kubriko prisipažinimas yra tiesa, tiesioginiame eteryje parodyta medžiaga yra klastotė. Kitaip paaiškinti daugybę neatitikimų paprasčiausiai neįmanoma.

Tai patvirtina ir ne vieno kompetentingo kosmoso srities specialisto nuomonė. Pavyzdžiui, rusų kosmonautas Aleksejus Leonovas ne viename savo interviu pabrėžė, kad amerikiečiai paprasčiausiai susižavėjo kinematografiniais efektais, dėl kurių dalis reportažo buvo nufilmuota studijoje, kad žiūrovai tai, kas vyksta, priimtų kaip vientisą siužetą. Taip pat kalbėjo kitas rusų kosmonautas Georgijus Grečko, kuris tvirtino, kad panašiai buvo elgiamasi, nušviečiant sovietų kosminių laivų skrydžius.

Ar šį šou pastatė Stenlis Kubrikas? Greičiausiai, taip. Ar davė jis interviu Patrikui Miurėjui? Greičiausiai, ne.

Kodėl Miurėjus ėmėsi klastotės, kuri praktiškai įrodyta? Gal kažkada ir buvo toks interviu (be filmavimo), o Miurėjus norėjo sustiprinti jo tikrumo įspūdį. O dar didesnė tikimybė - paprasčiausiai norėjo atkreipti dėmesį į vieną didžiausių kosminių mįslių, o tuo pačiu ir į save.

Vis tik buvo!

Su filmuota medžiaga ir tiesiogine transliacija maždaug viskas aišku. Tačiau ar amerikiečių astronautai tikrai išsilaipino Mėnulyje? Kuri iš šių trijų hipotezių atrodo arčiausiai tiesos?

Galima teigti, kad realiausia yra trečioji hipotezė. Nilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas vis tik buvo Mėnulio paviršiuje. Yra tai pagrindžiantys įrodymai.

Astronautai paliko Mėnulyje lazerinį reflektorių, kuriuo vėliau pasinaudojo įvairių šalių mokslininkai. Atgabenti iš Mėnulio grunto pavyzdžiai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos vėliau atgabeno rusų stotis „Luna-16“.

Beje, su pirmuoju amerikiečių pargabentu Mėnulio gruntu įvyko įdomi istorija, apie kurią buvo pranešta dar 1979-ais metais. Grunto pavyzdžiai buvo laikomi specialioje saugykloje, kurios statyba atsiėjo 2,2 milijono dolerių. Nors buvo įrengta moderni apsaugos sistema, dalis iš Mėnulio pargabento grunto dingo be jokių pėdsakų, tačiau rasti kaltųjų nepavyko.

Dar vienas labai įdomus dalykas - „Apollo-11“ labai įdėmiai buvo sekamas sovietų slaptųjų tarnybų, kurios buvo pasirengusios atskleisti bet kokią apgavystę. Rusų konstruktorius ir kosmonautas Konstantinas Feoktistovas savo knygoje rašo, kad visus amerikiečių pokalbius tarp Mėnulio ir skrydžio valdymo centro fiksavo sekimo stotys. Jas apgauti, bandant „prakišti" pokalbius orbitoje, tarsi jie vyktų iš Mėnulio, buvo neįmanoma.

40-ųjų „Apollo-11“ ekspedicijos metinių proga NASA į Mėnulį pasiuntė automatinę stotį LRO, kuri nufilmavo visus „Apollo“ Mėnulio modulių nusileidimo rajonus. Į Žemę buvo perduotos nuotraukos, kuriose matėsi palikta įranga ir veiklos pėdsakai. Nilo Armstrongo ir Edvino Oldrino buvimo Mėnulyje pėdsakus savo kosminiais aparatais ir nepriklausomai vieni nuo kitų aptiko Indijos, Kinijos ir Japonijos mokslininkai.

Rusijos astronomijos ir geodezijos bendrijos prezidentas Gavrilas Chromovas viename straipsnyje papasakojo, kad amerikiečių astronautai paprašė netoliese modulio nusileidimo vietos esančius kraterius pavadinti jų giminaičių vardais. Šie krateriai visai mažučiai, su 1969-ais metais egzistavusiais teleskopais jų nebuvo įmanoma pamatyti. Apie kraterius buvo galima sužinoti, tik būnant šalia jų.

Be kiauliaganės ir piemens

Kaip į amerikiečių pergalę kosmose reagavo Sovietų Sąjunga? Žurnalistas Jaroslavas Golovanovas rašė, kad tuo metu, kai visas pasaulis tiesioginiame eteryje stebėjo žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje, Maskvoje per televiziją buvo rodomas filmas „Kiauliaganė ir piemuo“. Tačiau tai
yra netiesa. Amerikiečių astronautai iš Mėnulio modulio išlipo 05:56 Maskvos laiku, o tais laikais televizijos programos buvo pradedamos rodyti tik 8 valandą. Gali būti, kad žurnalistas supainiojo tiesioginį reportažą su jo pakartojimu.

Astronautų sugrįžimas į lėktuvnešį „Hornet“ buvo tiesiogiai transliuojamas ne tik visame pasaulyje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Visuose laikraščiuose buvo paskelbta, kad SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas Nikolajus Podgornas šia proga pasiuntė sveikinimo telegramą JAV prezidentui Ričardui Niksonui.

Tuo metu sovietų kosmonautika pergyveno sudėtingą periodą. Sovietų žvalgyba jau pranešė apie būsimą „Apollo-11“ skrydį, šalies vadovybė davė užduotį Mėnulio grunto pavyzdžių pargabenti anksčiau, nei tai padarys amerikiečiai. Likus trims dienoms iki „Apollo-11" skrydžio, iš Baikonūro kosmodromo startavo automatinė tarpplanetinė stotis „Luna-15“, kuri turėjo į Žemę pargabenti Mėnulio grunto pavyzdžių. Tačiau nusileidimo Mėnulyje metu stotis iškrypo iš orbitos ir sudužo. Mėnulio grunto pavyzdžius į SSRS 1970-ais metais atgabeno stotis „Luna-16“ - po „Apollo-11“ ir „Apollo-12“ skrydžių. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu tarp šalių buvo gana įtempti santykiai ir turėjo būti jaučiamas apmaudas dėl amerikiečių pergalės kosmose, antrojo pagal rangą valstybės vadovo pasveikinimas bei nugalėtojų sutikimo rodymas tiesioginiame eteryje buvo daug reiškiantis diplomatinis žingsnis.

Ką pamatė amerikiečiai?

Liko atsakyti tik į paskutinį klausimą: kodėl „Apollo“ programa ir sovietų tarpplanetinių stočių veikla buvo paskubomis sustabdyta 8-o dešimtmečio viduryje? Atrodo, kad reikėjo tik toliau vystyti šią sėkmę.

Dauguma tyrėjų mano, kad abi supervalstybės pabandė įsisavinti Mėnulį tam, kad ten sukurtų nuolat veikiančias bazes, ypač karines. Tačiau pasirodė, kad įgyvendinti šiems planams reikia labai daug lėšų, todėl tolimesnių kovinių uždavinių sprendimui abi šalys pasirinko arčiau Žemės esančią erdvę.

Tačiau yra ir kitokia nuomonė. Iš kai kurios „Apollo“ skrydžių medžiagos galima daryti prielaidą, kad amerikiečiai Mėnulyje aptiko ateivių iš kitų planetų civilizacijos pėdsakus, todėl saugumo dėlei buvo nuspręsta skrydžius į mūsų planetos palydovą nutraukti.

Ar tai buvo tarpžvaigždiniai laivai, ar kitokie daiktai arba reiškiniai? To niekas niekada nepasakojo.