Mistinė byla, Skotlend Jardo archyve

Ši byla iki šiol saugoma Skotlend Jardo archyve kaip viena paslaptingiausių neatskleistų žmogžudysčių bylų. Nei skaitlingų policijos būrių panaudojimas, nei geriausių seklių pagalba, nei patys šiuolaikiškiausi ir įvairiausi metodai, įskaitant ekstrasensus, nepadėjo kilstelėti paslapties šydo nuo šios niūrios ir mistinės dramos…

Vėlų 1945 metų žiemos vakarą nedidelio Anglijos kaimelio Žemutinio Kvintono gyventojus sukrėtė žvėriška jų kaimyno žmogžudystė, sujaukusi patriarchališką šio krašto ramybę.

Atvykę į nelaimės vietą policininkai konstatavo nukentėjusiojo mirtį, kurią sukėlė daugybiniai kūno sužalojimai, padaryti šakėmis ir kirviu. Tačiau banalus iš pirmo žvilgsnio kaimo nusikaltimas tapo ritualiniu aukojimu, kuris nėra atskleistas iki šiol.

Žemutinio Kvintono gyventojams nužudytasis vyriškis buvo labai gerai žinomas. Negalima būtų pasakyti, kad kaimynai labai apgailestautų dėl jo mirties. Pagyvenęs fermeris Čarlzas Voltonas toli gražu nebuvo čia populiarus. Būdamas iš prigimties uždaras ir nemėgstantis bendrauti, jis gyveno varganoje šiaudų lūšnoje su savo giminaite Edita ir ūkininkavo, be to, gana dažnai padirbėdavo padieniu darbininku aplinkiniuose laukuose. Daugelis laikė Voltoną mediumu, ekstrasensu, tiesiog burtininku. Ir reikia pasakyti, kad pagrindo tam tikrai būta. Pirma – senis šokiravo prietaringus kaimynus tuo, kad kaip naminius gyvulius veisė didžiules varles. Tai buvo žymiosios nendrių rupūžės, kurios skiriasi nuo įprastų tuo, kad nešuoliuoja, bet bėgioja kaip katės ar šunys. Kalbėta, kad netgi paukščiai klauso Voltono ir gali skraidyti pagal jo nurodymus. Daugelis gyvūnų paklusdavo aiškiaregio valiai, ir tiktai šunys jo nepakęsdavo ir paniškai bijojo.

 Dar jaunystėje Voltonas domėjosi magiškais senoviniais kultais, ypač keltų druidų apeigomis. Kaip tik tuo metu ir nutiko įvykis, nulėmęs jo tolimesnius santykius su šunų giminės atstovais.

 Netoli Voltono lūšnos buvo aukštuma, pavadinta Meonu – negera vieta, vietinių gyventojų manymu. Dar jaunystėje, vaikštinėdamas kartą naktį kalvos apylinkėmis, Voltonas pamatė reginį, įstrigusį jam visam gyvenimui. Po kalvos šlaitus be garso blaškėsi juodas kaip pati naktis vaiduokliškas šuo su ryškiai degančiomis akimis. Apimtas siaubo Voltonas leidosi bėgti namo, bet smalsumas nugalėjo, ir kitą naktį jis vėl aplankė užburtą kalvą. Tris paras jaunuolis stebėjo vaiduoklį ir baigėsi tai ganėtinai liūdnai: trečią naktį šuo pavirto moters vaiduokliu be galvos, o kitą dieną mirė Voltono sesuo.

 Nuo to laiko Čarlzas užsidarė savyje ir ėmė gyventi vienišo atsiskyrėlio gyvenimą, auklėdamas našlaite tapusią dukterėčią Editą. Jis samdėsi dirbti už varganą atlyginimą, kartais piktnaudžiavo viskiu, taip kad kaimynai tiesiog numojo į jį ranka.

 Čia reikia trumpam nukrypti nuo temos, kad būtų aiškiau suprasti, kas atsitiko. Konanas Doilis, gerai žinantis istoriją, anaiptol ne atsitiktinai pasirinko savo “Baskervilių šuns” herojumi milžinišką juodą demonišką šunį su ugnimi žėrinčiais nasrais. Pasidomėkime istorija ir mes. Rytų Anglijos legendose ir mituose galima sutikti nemažai pasakojimų apie šunis – mirties pranašus. Šias būtybes vadino “juodaisiais šunimis”, ir jie paprastai aprašomi kaip veršiuko dydžio gyvūnai su ugniniais nasrais. Jų siaubingą staugimą žmonės gali išgirsti prieš pačias stipriausias audras. Tūnantys paranormaliose (kaip dabar priimta kalbėti) vietose – ant kalvų, kelių kryžkelėse, – šie šunys yra tarsi pranašingas mirties ženklas tiems, kas sutiks juos nakties metu.

 Dabar grįžkim prie savo istorijos. 1945 vasario 14 dieną Čarlzas Voltonas atsikėlė kaip paprastai anksti ryte ir išėjo į darbą laukuose, pasiėmęs šakes ir nediduką kirvį. Paskutinis, kas po to matė senuką gyvą, buvo vietinis ūkininkas, kuris maždaug vidurdienį pastebėjo Voltoną netoli Meono kalvos, kur tasai taisė gyvatvorę. Tačiau atėjo naktis, o senis taip ir neparėjo namo.

 Sunerimusi Edita kreipėsi pagalbos į kaimyną ir abu kartu išėjo ieškoti dėdės. Ir surado… Senojo Voltono kūnas kniūbsčias gulėjo po didele ieva Meono kalvos viršūnėje. Šakės buvo įsmeigtos jam į gerklę su tokia jėga, kad jų dantys giliai įsmigo į žemę. Be to, ant aukos kūno žiojėjo kryžiaus pavidalo žaizda, padaryta kirviu, o pats kirvis buvo įkirstas vyriškiui tiesiai tarp šonkaulių. Velionio veidas buvo persikreipęs iš siaubo, o tiesiai jam virš galvos nuo ievos šakų kilpoje karojo pasmaugto juodo šuns kūnas.

 Žmogžudyste Žemutiniame Kvintone susidomėjo Skotlendjardas, kuris pasiuntė į tą užkampį vieną geriausių savo seklių Roberą Febianą. Kaip nesistengė seklys sukurti kokią nors logišką hipotezę, mistinė aura vis labiau tirštėjo virš “Voltono bylos”. Pradėkim kad ir nuo to, kad jau pati žmogžudystės data kelia tam tikrų minčių. Senųjų kultų žinovai puikiai žino, kad vasario 14-oji (vasario 1 pagal keltų kalendorių) – tai pagoniškos ugnies šventės – Oimelko – diena, kai žyniai druidai atlikdavo savo kruvinus aukojimus šviežiai išartame lauke, prašydami dievų atsiųsti gerą derlių.

 Surinkusiam šykščius liudininkų parodymus Fabianui susidarė toks įvykių, nutikusių prieš nelaimę, paveikslas. Atsitiko taip, kad 1944 metų javų derlius buvo gana menkas, o ir nauji metai nežadėjo nieko geresnio šia prasme. Keli artimiausi Voltono kaimynai atsitiktinai pastebėjo, kaip tasai pakinkė savo namines rupūžes į žaislinius plūgus ir paleido jas šliaužioti laukais. Reikia pasakyti, kad panašus kenkimo būsimiems pasėliams metodas Didžiojoje Britanijoje naudojamas nuo senų laikų. Matyt. – nusprendė seklys. – kažkas iš vietinių ūkininkų nusprendė, kad tokiu būdu Voltonas burtais nutarė pakenkti savo kaimynams.

 Dėmesys buvo atkreiptas ir į tai, kad nusikaltimo vieta taip pat turėjo mistinę reputaciją. Žemutinio Kvintuno kaimelis yra Kotsvoldo vietovėje, Gločesteršyro grafystėje. Šiuose niūriuose tyruose ir pelkynuose magija ir prietarai turi šimtmečių istoriją. Kaip tik netoliese Kvintono išsidėstę žymieji Rolraito akmenys – didžiulis megalitinis statinys, panašus į Stounhendžą, bet gerokai senesnis amžiumi. Kaip sako legenda, kažkoks danų karalius kartą įsibrovė į Angliją su savo kariauna. Šiuose tyruose jis sutiko raganą ir kreipėsi į ją, klausdamas, ar gali jis užkariauti šią šalį? Burtininkė pasiūlė žengti jam 7 žingsnius į priekį ir pasakė:

 - Jei pamatysi priekyje kaimą, tavo noras išsipildys.

 Karalius tučtuojau taip ir pasielgė, tačiau žengdamas septintą žingsnį, pamatė, kad kaimą užstoja kalva. Tuo momentu ragana sušuko:

 - Anglijos karaliumi tu netapsi. Klaupkis ant kelių ir paimk akmenį.

 Danų monarchas ir jo kariai tučtuojau pavirto akmeniniais stulpais, o ragana išnyko, pasiversdama senu medžiu.

 Pagal vieną Kotsvolde paplitusį padavimą, kiekvieną kartą lygiai vidurnaktį akmenys atgyja ir atvirsta žmonėmis. Jie ima vienas kitą už rankos ir šoka iki aušros savo keistus vaiduokliškus šokius. Jei neatsargus ar pernelyg smalsus žmogus juos pamatys, jis arba greitai numirs, arba išeis iš proto. Rolraito akmenys nuo seno garsėjo kaip vieta, kur atliekami nepagoniški šabašai, kuriuos uždraudė tik 1949 metais. Superintendantas Febianas absoliučiai tiksliai išsiaiškino, kad Voltonas ne vieną ir ne du kartus slapčia ten pranikdavo, kad stebėtų paogoniškas apeigas.

 Šiek tiek aiškumo nustatinėjant nužudymo priežastį suteikė ir tas faktas, kad Voltono kraujui leido susigerti į žemę. Reikalas čia tas, kad burtininko jėga, kaip teigia tradicija, gali būti neutralizuota kraujo nuleidimu. Viduramžiais žmones, įtartus raganavimu, pasmerkdavo lėtai mirčiai, kryžiumi įpjaudami kūną, ir tie mirdavo nuo kraujo netekimo.

 Čia Febianui nepaprastai pasisekė. Jis nusiuntė užklausą Londono kriminaliniam archyvui apie “magiškus” nusikaltimus, atliktus panašiu būdu. Ir kaip jis nustebo, kai ant rašomo stalo gulė pažyma apie 1875 metų bylą – tada Long Komptono kaime (vos už kelių mylių nuo Žemutinio Kvintono) buvo nužudyta 75 metų amžiaus Ana Terner. Tai padarė vietinis kaimo beprotis Džonas Heivudas, kurį kažkas įtikino, kad senutė yra ragana, kuri jį užbūrė. Kaip ir atvejyje su Voltonu, tai buvo nederliaus metais. Pusprotis žudikas prisipažino, kad nudūrė senutę šakėmis, o paskui kirviu padarė kryžiaus pavidalo žaizdą, einančią per moters gerklę ir krūtinę.

 Ir tai buvo viskas, ką pavyko atkapstyti Febianui. Toliau “Voltono byla” darėsi vis labiau paslaptinga. Febiano žmonės surinko daugiau kaip 3000 liudininkų parodymų ir daugiausiai girdėjo apie tai, kad, atseit, taip tam Voltonui ir reikia už jo kerėtojiškus darbelius. O štai mistikos byloje vis daugėjo ir daugėjo…

 Kartą, vaikštinėdamas po apylinkes, seklys pastebėjo, kaip per Meono kalvą nubėgo juodas šuo, kurį vijosi fermos darbininkas. Febianas nuėjo link jų, o kai šuo dingo iš akių, paklausė darbininko, kodėl jis jį vijosi. Policininko nuostabai, darbininkas su siaubu prisipažino, kad jokio šuns jis regėt neregėjęs. Tą patį vakarą vietiniu keliu važiuojanti konsteblio mašina suvažinėjo juodą šunį, o kitą rytą pakelės griovyje buvo rasta negyva karvė.

 Nežinodamas, ko griebtis, seklys nusprendė surengti pasalą ties Rolraito akmenimis ir areštuoti visus galimus tenykščių mistinių ceremonijų dalyvius. Kelias naktis viskas buvo ramu: akmenys nešoko, o ir pagoniai nesirinko. Tačiau po penkių dienų nutiko kažkas neįtikėtino.

 Operatyvininkai budėjo palei akmenys poromis – iš vienos ir kitos megalitinio statinio pusės. Vieną tamsią vasario naktį konsteblis Džonas Holdingas, būdamas savo įprastame poste, išgirdo savo porininko riksmą, o paskui – kelis šūvius. Čiupęs pistoletą, jis šoko į pagalbą kolegai ir, dideliam savo siaubui, radi jį gulintį be sąmonės ant žemės putotomis lūpomis. Holdingas apžiūrėjo porininko ginklą – revolverio būgnas buvo tuščias. Belieka pridurti, kad atgavęs sąmonę konsteblis jau niekuo negalėjo padėti tyrimui, kadangi išėjo iš proto. Vėliau jis buvo išsiųstas į nepagydomų psichinių ligonių kliniką, iš kur jau nebegrįžo.

 Prie Rolraito akmenų nieko taip ir nepagavo. Jei ir rengė ten neopagonys savo susirinkimus, tai, matyt, nugirdę apie pasalas, laikinai susislapstė.

 Po viso to jau gerokai palaužtu pasitikėjimu savimi sostinės kriminalistas grieždamas dantimis sutiko priimti iš Londono atvykstančią archeologų ir netgi ekstrasensų grupę. “Palaikymo grupė” tučtuojau ėmėsi darbo. Kol ekstrasensai tyrė nusikaltimo vietą savais metodais, archeologai atliko seriją kasinėjimų Meono kalvoje. Ekstrasensai daug prikalbėjo apie stiprų piktų astralinių esybių aktyvumą, tačiau konkrečiai niekuo pagelbėti negalėjo. Archeologams labiau pasisekė, jiems tikrai pavyko atkasti seno druidų kapinyno griuvėsius, datuojamus maždaug I-III mūsų eros šimtmečiais. Taip kad druidai išties nuo seno atlikdavo šiose vietose savo tiek ganėtinai nekaltas, tiek ir kruvinas apeigas. Tuo Skotlendjardui beliko ir baigti šią bylą ir priskirti ją neatskleistųjų kategorijai, kokia ji tebėra iki šiol.