«Montauko» projektas

Manoma, kad esant dabartiniam technologiniam išsivystymo lygiui sukurti laiko mašinos neįmanoma. Tačiau kartais žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimai apie slaptus eksperimentus, atliekamus kariškių, kurių tikslas - persikėlimas laike. Daugiausia žinoma apie du tokius "eksperimentus". Pirmasis jų labai daug kam girdėtas „Filadelfijos eksperimentas" („Vaivorykštės" projektas, „Phiiadelphia Experiment“).

Yra paplitusi nuomonė, kad 1943-iais metais JAV KJL bazėje Filadelfijoje buvo sprendžiama problema, kaip laivus padaryti nematomus radarams. Atliekant tyrimus buvo sukurta „elektromagnetinė pūsle" - ekranas, kuris iš radarų sklindančius spinduliavimus nukreipia nuo laivo. Vieno eksperimento metu tokia „elektromagnetine pūsle“ buvo apgaubtas karinis laivas „Eldridžas“ („Eldridge“), kuris netikėtai išnyko ir po to atsirado už šimtų mylių esančiame Norfolke, Virdžinijos valstijoje. Laivo komanda tvirtino, kad jie pabuvojo ateityje. Komisija paskelbė, kad visi laivo komandos nariai pamišo, projektas buvo uždarytas.

Mažai kas žino, kad tyrimai pagal „Vaivorykštės“ projektą buvo atnaujinti 5-o dešimtmečio pabaigoje ir vyko nepertraukiamai, savo aukščiausią tašką pasiekdami 1983-iais metais, kai Montauke pavyko sukurti praėjimą į erdvę ir laiką. Montauko projektas („Fenikso" projektas, „Montauk Project“) buvo vykdomas nuo 1943-iųjų iki 1983-iųjų metų JAV karinėje bazėje šalia Montauko miesto, Niujorko valstijoje. Šių eksperimentų metu tiriamųjų žmonių smegenys buvo apšvitinami aukšto dažnio radijo impulsais, kurie sukeldavo įvairaus pobūdžio haliucinacijas. Daugelis tiriamųjų pareiškė, kad jie pabuvojo ateityje. Po to, kai keletas tiriamųjų išprotėjo, projektas buvo uždarytas.

Yra didelė tikimybė, kad pranešimai apie tokius eksperimentus yra tik žurnalistų ar žmonių su nestabilia psichika prasimanymai. Iš kitos pusės, negalima atmesti teiginio, kad realūs įvykiai buvo pagražinti ir „ apvynioti“ prasimanymais, siekiant nukreipti visuomenės ir priešiškai nusiteikusių šalių kariškių dėmesį. Rytiniame Long Ailando gale yra Montauko centras, kuris daugeliui niujorkiečių žinomas vaizdinga gamta ir krante stovinčiu

švyturiu. Į vakarus nuo švyturio, buvusio Herojaus forto teritorijoje yra paslaptinga apleista karinių oro pajėgų bazė. Oficialiai bazė buvo uždaryta ir palikta 1969-ais metais, tačiau vėliau jos veikla vėl buvo atnaujinta ir ji dirbo be JAV vyriausybės pritarimo. Bazės finansavimas taip pat lieka didžiule paslaptimi. Neįmanoma atsekti ar lėšų srautas veda į vyriausybę arba karinę žinybą. Kelių tyrėjų bandymai gauti atsakymą iš vyriausybės valdininkų buvo nesėkmingi. Visa tai Long Ailandą apgaubė legendomis. Tačiau mažai tikėtina, kad tie, kas skleidžia tokias istorijas, turi patikimų žinių apie tai, kas ten iš tiesų vyko. Kaip teigiama gerai informuotuose sluoksniuose, Montauko projektas tapo reiškinio, įvykusio su JAV kariniu laivu „Eldridžas" 1943 -iais metais, tyrimo tęsiniu ir kulminacija. Sis įvykis, žinomas Filadelfijos eksperimento vardu, - tai laivo dingimas, kai buvo atliekamas eksperimentas, siekiant padaryti laivą nematomą radarams. Siekiant tai įvertinti, daugiau nei tris dešimtmečius buvo vykdomi slapti tyrimai ir technologijų derinimas.

Eksperimentai nesibaigė, jie apėmė elektroninį smegenų tyrimą ir poveikį žmogaus protui. Savo aukščiausią tašką Montauko projektas pasiekė 1983-iais metais, kai pavyko sukurti praėjimą erdvėje ir laike į 1943-sius metus.

Kai kurią informaciją, paminėtą šiame straipsnyje, galima priskirti „minkštiems faktams". Minkšti faktai nėra neteisingi, tik jie nėra patvirtinti nepaneigiamais dokumentais. „Tvirtiems faktams" priskiriama dokumentacija ir neabejotinas fizinis reiškinių, kuriuos galima tiksliai nustatyti bandymų būdu, realumas. Bet koks rimtas tyrimas patvirtins, kad Montauko projektas tikrai egzistavo. Be to, galima rasti žmonių, kurie dalyvavo tokiuose pačiuose ar panašiuose eksperimentuose.

Filadelfijos eksperimentas

Montauko projekto užgimimas mus sugrąžina į 1943-ius metus, kai JAV kariniame laive „Eldridžas“ buvo sprendžiama nematomumo radarams problema. Kadangi „Eldridžas“ buvo KJL bazėje Filadelfijoje, su šiuo laivu susijusius įvykius priimta vadinti „Filadelfijos eksperimentu“. Filadelfijos eksperimen-
tas dar žinomas kaip „Vaivorykštės“ projektas.

„Vaivorykštės“ projekte numatyti tyrimai buvo sustabdyti, o daktaras Džonas fon Neimanas, kuris vadovavo projektui, buvo įtrauktas į Manheteno projektą, kurio tikslas buvo atominės bombos sukūrimas.

Montaukas

Tolimesnio išvystymo Filadelfijos eksperimentas sulaukė 6-ame dešimtmetyje. Kaip jau minėta, jo kulminacija buvo Montauko eksperimentas, kuris buvo vykdomas iki 1983-iųjų metų. Teigiama, kad pagrindinis tikslas buvo sukurti technologiją, leidžiančią valdyti žmonių protą.

Tačiau amerikiečių inžinieriaus Prestono Nikolso atlikta gana neprieštaringų duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad kažkokiems tyrinėtojams pavyko sukurti „slydimą“ tarp realybės variantų. Išvados šia tema gali būti priskirtos mokslinei fantazijai. Yra žinoma, kad Prestonas Nikolsas dirbo stambioje radijo technikos kompanijoje, kuri vykdė slaptus karinius užsakymus. Jis pradėjo ieškoti Montauko eksperimento pėdsakų, kai pastebėjo pašalinius efektus.

Pirma, 1974-ais metais jam pavyko užfiksuoti keistus radijo signalus, sklindančius iš JAV KOP Montauko bazės radaro 410-420 MHz dažniu. Sis radijo spinduliavimas slopino žmonių, esančių radaro veikimo zonoje, protinę veiklą.

Dirbdamas subrangovinėje gynybos ministerijos kompanijoje, įsikūrusioje Long Ailande, Nikolsas pastebėjo keistą dėsningumą, būdingą visiems darbuotojams, su kuriais jis dirbo. Kiekvieną dieną tuo pačiu metu jų protas tarsi „užstrigdavo“. Jie negalėjo produktyviai mąstyti. Įtaręs, kad šis efektas susijęs su išorinio elektroninio signalo poveikiu, mokslininkas pasinaudojo savo radiotechnine aparatūra, norėdamas nustatyti, koks išorinis spinduliavimas ir kokį laiko tarpą veikia žmones. Pasirodė, kai tik atsirasdavo spinduliavimas 410-420 MHz dažnio diapazone, žmonės pasidarydavo buki ir vėl grįždavo į normalią būseną, praėjus 20-iai minučių po to, kai spinduliavimas pasibaigdavo. Tapo akivaizdu, kad šis signalas labai stipriai veikia protinius sugebėjimus. Nikolsas nusprendė pasekti šį signalą ir nustatė, kad jis sklinda iš Montauko centro radaro, esančio KOP karinėje bazėje, raudonai-baltos antenos.

Iš pradžių mokslininkas pagalvojo, kad signalas spinduliuojamas atsitiktinai. Tačiau po detalios apžiūros paaiškėjo, kad bazė veikia. Beje, saugumo tarnyba buvo neįveikiama, apsauginiai tik pasakė, kad radaras naudojamas FAV (Federacinė aviacijos valdyba) reikmėms. Tai buvo antrojo pasaulinio karo laikų radaras (gynybos sistema „Išmanusis radaras“). Jis buvo visiškai pasenęs, todėl buvo neaišku, kam FAV reikalinga tokia sistema.

Antra, atlikdamas radijo tyrimus, Nikolsas sutiko ne vieną nepažįstamą žmogų, kurie jame atpažino buvusį savo vadovą. Atseit, jie kartu dirbo Montauko projekte. Pirmas toks susitikimas įvyko, kai buvo lankomasi Monatuko bazėje. Prie Nikolso priėjo benamis vyras ir pasakė, kad jis gyvena pastate bazėje po jos uždarymo, prieš metus buvo atliktas stambus eksperimentas, po kurio visi išprotėjo.

Žmogus elgėsi taip, tarsi pažintų Nikolsą, nors pats mokslininkas nesuprato kas jis toks ir apie ką kalba. Benamis tvirtino, kad tarnavo bazėje techniku ir gerai pažįsta Nikolsą, nes būtent jis, Prestonas Nikolsas buvo jo vadovas šiame projekte. Savaime suprantama, kad pats Nikolsas šiuos benamio žodžius palaikė visiškais kliedesiais. Iš viso šio pasakojimo jam protingas pasirodė tik paminėjimas, kad Montauko projektas iš tikrųjų egzistavo.

Po kelių savaičių Nikolsas vėl turėjo keistą susitikimą. Į jo laboratoriją netikėtai įėjo svečias ir dar nuo slenksčio pareiškė, kad pažįsta mokslininką, ir kad Nikolsas buvo jo viršininkas. Nepažįstamasis pabandė su mokslininku apsvarstyti kai kuriuos techninius Montauko projekto aspektus. Suprantama, Nikolsas taip ir neatpažino šio vyro, tačiau atidžiai viską išklausė ir padarė išvadą, kad Montauko bazėje aiškiai kažkas įvyko, tik nežinia, kas būtent. Tapo panašu, kad šiuose įvykiuose dalyvavo ir pats Nikolsas, nors jis pats atsisakė patikėti tuo, ką girdėjo. Nesusipratimą kėlė tas faktas, kad Nikolsą atpažino jam visiškai nepažįstami žmonės. Ir tokių keistų susitikimų buvo ne vienas.

Trečia, Montauko apylinkėse jis surado nemažai liudijimų apie keistus oro reiškinius (anomalus uraganų, štormų ir t.t. kilimas), taip pat apie keistą žmonių grupių elgseną.

Aišku, kad tai buvo kažkokių galingų generatorių veiklos rezultatas. Bandydamas sužinoti viską apie Montauke įvykusius keistus įvykius, Nikolsas ėmė vaikščioti į barus ir klausinėti vietinių žmonių apie bazę, bendrauti su žmonėmis paplūdimyje, gatvėje - visur, kur tik juos sutikdavo. Šeši skirtingi liudininkai tvirtino, kad 1983-iųjų metų rugpjūčio mėnesio viduryje iškrito sniegas. Nežinia iš kur atskriejo uraganinio stiprumo vėjas. Dangus buvo giedras, meteorologinė situacija visiškai nepranašavo kažko panašaus, staiga kilo štormas su žaibais ir kruša. Keistenybes, susijusias su oro sąlygomis, papildė ir kitos keistos istorijos. Buvo pasakojama apie gyvūnus, kurie bandomis įsiverždavo į miestelį arba stengėsi per langus patekti į namų vidų.

Galiausiai Nikolsas pabendravo su policijos vadovu, kuris patvirtino ir papildė informaciją apie keistus įvykius. Pavyzdžiui, kartais miestelį užplūsdavo nusikalstamumo banga, kai per dvi valandas būdavo padaroma daug nusikaltimų, o po to jie staiga liaudavosi. Po tam tikros pertraukos vėl būdavo dviejų valandų tarpas, kai nusikaltimai buvo daromi vienas po kito. Be to, per šias dvi valandas paaugliai susiburdavo į gaują, o po to, irgi dėl nežinomų priežasčių, išsiskirstydavo ir kiekvienas patraukdavo į savo namus. Policijos vadovas šiems įvykiams neturėjo paaiškinimo.

Ketvirta, ir keisčiausia, Nikolsas aptiko savo „paralelinio" darbo ir gyvenimo pėdsakus, tarsi jis dirbo projekte, apie kurį įprastinėje būsenoje nieko nežinojo. Padaręs prielaidą, kad kažkas ar kažkokiu būdu galėjo užblokuoti dalį jo prisiminimų, Nikolsas stengėsi prisiminti neįprastus ar keistus jo gyvenimo įvykius, kurie įvyko su juo anksčiau. Pasirodo, buvo toks atvejis, kai jis visiškai netikėtai ant rankos pamatė pleistrą. Nikolsas atsiminė, kad prieš penkiolika minučių ant rankos nebuvo jokio pleistro, tačiau neatsiminė, kad būtų ėmęs pleistrą iš medicinos seselės, o ir pati medicinos seselė nieko panašaus neprisiminė! Pleistras porą kartų atsirado ant rankos tarsi savaime. Pleistro atsiradimą lydėjo pojūtis, kad jis, Prestonas Nikolsas, kažką stūmė ir susižeidė. Tačiau ką būtent stūmė, negalėjo prisiminti, juo labiau kad visi daiktai laboratorijoje stovėjo savo vietose. Ir toks dalykas pasikartojo keletą kartų.

Kartą Nikolsas prisiminė, kad sėdėjo prie darbo stalo ir staiga pajuto perdegusio transformatoriaus kvapą. Kvapas buvo aitrus, tarsi degančios smalos. Jis atsirado ir labai greitai dingo. Visa tai vyko apie 9 valandą ryte. Toliau diena ėjosi normaliai, tačiau 16-ą valandą visoje įmonėje pasklido aitrus sudegusio transformatoriaus dūmų kvapas. Tas pats kvapas, koks buvo 9-ą valandą ryte, - pastebėjo mokslininkas.

Ir šioje vietoje jam į galvą šovė mintis, kad visa tai nutiko, gal būt, visiškai ne tuo metu, kaip jis galvojo. Jeigu sudeginamas transformatorius, kvapas negalėjo taip staiga dingti, kaip tai buvo ryte. Tai reiškia, kad jis ryte stebėjo įvykį, kuris įvyko vėliau tą pačią dieną. Buvo ir daugiau panašaus pobūdžio atsitikimų, kurie niekaip netilpo į įprastus rėmus. Jį atpažindavo ištisos žmonių grupės. Kartais jis gaudavo tarnybinę korespondenciją, kuri atitiko kompanijos viceprezidento lygį. Kartą jam buvo atsiųstas kvietimas dalyvauti konferencijoje, kurioje turėjo būti sprendžiamos problemos, susijusios su patentais. Nikolsas neturėjo nė mažiausio supratimo, apie ką buvo kalbama. Kitą kartą jis buvo iškviestas į susitikimą su kažkokiu valdininku, su kuriuo mokslininkas nebuvo pažįstamas. Dažniausiai tokie susitikimai buvo susiję su kažkokiu „Mėnulio šviesos" projektu, tačiau Nikolsas apie jį absoliučiai nieko nežinojo.

Prestonas Nikolsas

Kartą jo galvoje kilo intuityvus sprendimas. Jo firmos rūsyje buvo ypač slaptas skyrius. Nikolsas, neturėdamas apie jį jokio supratimo, vis tik nuėjo į šį skyrių. Savaime suprantama, kai iš
vieno slapto skyriaus reikia pereiti į kitą, apsaugos darbuotojui turite paduoti savo leidimą, o iš jų gausite kitą leidimą (su kitu šifru), su kuriuo ir galėsite patekti į įslaptintą skyrių. Nikolsas paprasčiausiai priėjo prie apsaugos darbuotojo ir padavė savo leidimą, galiojantį jo skyriuje. Apsaugos darbuotojas padavė kitą leidimą, ant kurio buvo užrašyta Nikolso vardas ir pavardė! Pasikliaudamas intuicija Nikolsas netrukus stovėjo priešais duris, ant kurių buvo pritvirtinta lentelė su užrašu „Prestonas Nikolsas, projekto direktoriaus pavaduotojas". Tai buvo pirmasis fiziškai realus įrodymas to, kad tikrai vyksta kažkas neįprasta.

Pasirodo, Nikolsas turėjo antrąją karjerą, apie kurią visiškai net nenutuokė! Mokslininkas praleido šešias valandas savo naujajame kabinete, studijuodamas medžiagą, po to nusprendė sugrįžti į savo ankstesnę darbo vietą, kol nesibaigė darbo diena. Išeidamas jis vėl atgavo savo leidimą ir pasišalino.

Po dviejų dienų jis dar kartą pabandė patekti į slaptąjį skyrių. Kai apsaugos darbuotojui įteikė savo leidimą, šis nedavė kito leidimo, o pasakė:

- Sekite paskui mane. Su jumis nori pakalbėti ponas Robertsas.

Iš kabineto, ant kurio durų buvo lentelė su užrašu „Projekto direktorius" išėjo vyras, kuris prisistatė ponu Robertsu.

Jis pažvelgė į Nikolsą ir paklausė:

- Kokiu tikslu čia atvykote?

- Noriu pasidarbuoti savo antroje darbo vietoje, - atsakė Nikolsas.

- Jūs neturite antros darbo vietos, -pareiškė Robertsas.

Nikolsas parodė į duris, ant kurių anksčiau buvo lentelė su jo pavarde. Tačiau ant durų lentelės nebebuvo. Robertsas atidarė nurodytas duris, tačiau per porą dienų, praėjusių nuo pirmojo vizito, kabinete buvo pašalinti bet kokie Nikolso buvimo jame pėdsakai.

Saugumo tarnyba, greičiausiai, suprato, kad Nikolsas savo kabinete apsilankė ne tuo metu, kai tai turėjo atsitikti, būdamas įprastinės proto būsenos, ir tai jos netenkino. Panašu, kad tą dieną nebuvo užplanuotas programos perjungimas (Nikolso nepervedė į alternatyvią realybę) ir nelaukė jo pasirodymo. Aišku, buvo padaryta išvada, kad procesas prarado kontrolę, Nikolso atmintyje išsilaisvino atsiminimai apie alternatyvų egzistavimą, kažkokie eksperimentatoriai visiškai sustabdė šią operaciją. Rezultatas buvo toks, kad mokslininkas buvo palydėtas į saugumo skyrių ir perspėtas, jeigu prasitars bent žodį apie tai ką („kaip jam pasirodė") čia matė, bus uždarytas rūsyje, o raktas išmestas.

Nikolsas atidžiai apmąstė visus keistus įvykius, kuriuos atidžiai stebėjo daugelį metų, ir padarė išvadą, kad tikrai jis turėjo dvi skirtingas asmenybes. Kodėl faktiškai vienu ir tuo pačiu metu jis buvo Montauke ir dirbo savo kompanijoje? Teko pripažinti, kad jis, greičiausiai, vienu metu dirbo dvejose kompanijose. Tai patvirtina tas faktas, kad kartais Nikolsas namo po darbo grįždavo visiškai išsekęs. Norint iš atskirų gabaliukų sudėlioti visą dėlionę, reikėjo laiko. Tačiau galiausiai Nikolsui tai pavyko padaryti, ir štai kokia gavosi istorija.

Tolimesnis pasakojimas remiasi paties Nikolso prisiminimais ir informacija, kurią jam pateikė įvairūs žmonės, buvę jo kolegomis Montauko projekte.

Montauko projekto istorija

1940-ųjų metų pabaigoje JAV vyriausybė pradėjo projektą kodiniu pavadinimu „Feniksas", kurio tikslas buvo išmokti valdyti oro sąlygas. Projekto pagrindą sudarė idėja išmokti sumažinti štormų jėgą paprastais elektromagnetiniais metodais. Tam buvo naudojami specialūs oro radijo zondai, kurie, kaip paaiškėjo, galėjo ne tik išsklaidyti stiprius štormus, tačiau ir sukelti audras bei paveikti žmonių psichiką, sužadinant agresiją arba, atvirkščiai, sukeliant prislėgtą nuotaiką. 5-o dešimtmečio pabaigoje atnaujintas „Vaivorykštės" projektas (kodinis Filadelfijos eksperimento pavadinimas), kurio metu buvo tiriamas fenomenas, netikėtai įvykęs su JAV kariniu laivu „Eldridžas". Darbai buvo vykdomi, siekiant sukurti „elektromagnetinę pūslę", kurie praktiškai buvo pritaikyti, kuriant nematomą naikintuvą „Stealth". Džonas fon Neimanas su savo tyrėjų komanda buvo pakviesti atlikti darbus šioje srityje. Tie patys specialistai stovėjo ir prie „Vaivorykštės" programos ištakų, o dabar ėmėsi naujo bandymo. Tas pats projektas, tik tikslas skiriasi. Jie turėjo nustatyti, kas būtent taip neigiamai paveikė eksperimento dalyvius ir kodėl pats eksperimentas baigėsi taip nesėkmingai. 6-ojo dešimtmečio pradžioje projektus „Feniksas" ir „Vaivorykštė" buvo nuspręsta apjungti ir naudoti bendrą pavadinimą „Feniksas". Sis projektas turėjo išnagrinėti galimybes paveikti žmonių psichiką.

Projektui vadovavo daktaras fon Neimanas, matematikas, į JAV atvykęs iš Vokietijos. Jis dar buvo fiziku-teore-tiku ir buvo žinomas dėl savo pažangios erdvės ir laiko koncepcijos.

Daugiau nei dešimt metų fon Neimanas su komanda aiškinosi, kodėl taip nukentėjo žmonės dėl elektromagnetinio lauko poveikio Filadelfijos eksperimento metu, ir padarė išvadą, kad žmogaus sąmonė gali būti paveikta elektromagnetiniu lauku ir, pasiekus tinkamą techninį lygį, gali būti sukurta technologija, kuri gali valdyti žmonių mintis. Kongresas pilnai finansavo šį ypatingą projektą ir atidžiai analizavo rezultatus. 1969-ais metais projektas buvo visiškai uždarytas dėl ypač pavojingos tolimesnių eksperimentų krypties ir nenusakomų jų pasekmių. Tuo metu, kai kongresas uždarė „Fenikso" projektą, grupė Brukheivene apie jį sukūrė ištisą valstybę. Jie jau turėjo technologiją ir įrangą, kuria galėjo paveikti žmogaus protą. Ši tyrinėtojų grupė kreipėsi į gynybos ministeriją ir supažindino su jų sukurta nauja fantastiška technologija. Kariškiams buvo papasakota apie įrenginį, kuris vieno perjungiklio pasukimu gali priversti priešininką pasiduoti be kovos. Savaime suprantama, kad kariniuose sluoksniuose buvo labai susidomėta, juk tai - kiekvieno profesionalaus karo vado svajonė. Įsivaizduokite prietaisą, kuris privers priešininką pasiduoti dar iki mūšio pradžios! Gynybos ministerija pranešimą sutiko labai entuziastingai ir pareiškė esanti pasirengusi bendradarbiauti.

Kadangi kongresas buvo užblokavęs tiesioginį programos finansavimą, dalis lėšų galėjo ateiti per Nacionalinę biblioteką Brukheivene. Tačiau specialistams iš Brukheiveno buvo reikalinga vieta, kur jie, niekieno netrukdomi, galėtų vykdyti savo eksperimentų serijas. Be to, kariškiai turėjo tyrėjams skirti tam tikrą aparatūrą ir žmonių. Tyrinėtojai perdavė ministerijai būtinos įrangos sąrašą. Šiame sąraše buvo minimas jau pasenęs „Išmanusis radaras".

Tokiu būdu, mokslininkai „savo žinion norėjo gauti didžiulį radijo zondą, veikiantį nuo 425 iki 450 MHz dažnio juostoje. Iš ankstesnių tyrimų buvo žinoma, kad šiame diapazone yra elektromagnetinio spinduliavimo „dažnių langas“ (tiksliau, vienas iš tokių „langų“), paveikiantis žmonių sąmonę.

Būtent dėl to jiems ir buvo reikalinga galinga įranga, dirbanti šiuose dažniuose. Kariškiai turėjo tai, ko ieškojo tyrinėtojai: paliktoje karinių oro pajėgų bazėje sumontuota pasenusi „Išmaniojo radaro“ sistema. Šią sistemą sudarė reikiamo dažnio šaltiniai ir moduliatoriai, kurių pagalba buvo galima sukurti praktiškai milžinišką radijo zondą. Iki šio laiko kongresui buvo pranešama apie atliekamus darbus. Dabar buvo vykdomas projektas, kurio kongresas atsisakė, dirbo nepriklausomų tyrinėtojų grupė, kurios nekontroliavo valstybė ir kuri netgi pati naudojo JAV ginkluotąsias pajėgas.

Beje, sunku pasakyti, kas ką naudojo. Tačiau faktas yra tai, kad įvykiai išėjo iš renkamų valdžios organų kontrolės ir vystėsi toliau, nepaisant jų uždraudimo. Projekto vykdymui buvo reikalingos didelės lėšos. Finansavimas apgaubtas didžiuliu slaptumu, panašu, kad lėšos buvo pervedamos iškirtinai per privačias kompanijas. Kalbama, kad tai galėjo būti iš nacių atimti pinigai.

1970-ųjų metų pabaigoje ir 1971-ųjų metų pradžioje JAV KOP Montauko bazės radaras Nr. 0773 buvo visiškai atkurtas darbui. Buvo surinktas reikalingas personalas, suremontuota įranga, atsirado galimybė atlikti didelio mastelio tyrimus. Visam tam prisireikė beveik metų, 1971-ųjų metų pabaigoje Montauko projektas pradėjo veiklą. Tarp darbuotojų buvo kariškiai ir valstybiniai darbuotojai bei bendradarbiai, kuriuos atsiuntė įvairios korporacijos. Tarp šių žmonių buvo ir Nikolsas. Čia buvo ir kariniai techniniai specialistai, kurie užtikrino „Išmaniojo radaro“ darbą 7-ame dešimtmetyje. Šie specialistai tyrinėtojų grupei, dirbusiai „Fenikso“ projekte, pranešė, kad gali reguliuoti stoties suderinimą, keisdami radaro impulsų dažnį ir trukmę. „Fenikso" žmonėms tai buvo neįkainojamas radinys, kurie pripažino, kad, keičiant impulsų trukmę ir dažnį, jie galėtų paveikti žmogaus mintis - būtent tai, ko jie ieškojo. Pastato viduje ekranuotame kambaryje buvo pastatyta speciali kėdė. Į kėdę buvo pasodinamas žmogus ir buvo atliekamas eksperimentas su įvairios trukmės ir dažnio impulsais ir banginiu spinduliavimu. Paaiškėjo, kad kai kurie spinduliavimai verčia žmones miegoti, verkti, juoktis, jaudintis ir t.t. Kalbama, kad visų bazėje dirbančių žmonių nuotaika pasikeisdavo, kai imdavo veikti „Išmanusis radaras“.

Tai labai sudomino projekto vadovus. Tyrinėtojai norėjo išmokti keisti smegenų virpesius. Tai buvo atliekama, keičiant impulsų trukmę ir amplitudę, siekiant rasti atitikmenį su įvairiomis biologinėmis funkcijomis. 425-450 MHz dažnio diapazone jie tikrai aptiko langą į žmogaus smegenis. Kitas žingsnis buvo išsiaiškinti, kas vyksta smegenyse.

Objektai buvo veikiami pakankamai stipriu lauku, kuris turėjo paveikti smegenų virpesius, tačiau nepadaryti žymios žalos sveikatai. Tačiau paaiškėjo, kad kelias dienas iš eilės apšvitinant smegenis, galima visiškai išderinti jų veikimą. Palaipsniui tyrimai buvo naudojami tam, kad būtų subtiliau išnagrinėtos žmogaus smegenys, kad būtų galima paveikti mintis, nuotaiką ir kitus dalykus. Į bazės teritoriją buvo kviečiami įvairūs kariniai padaliniai, kurie gaudavo galimybę ten gerai pailsėti. Tuo pačiu metu, kariams apie tai visiškai nežinant, jie buvo naudojami kaip bandomieji gyvūnai nuotaikos valdymo eksperimentuose. Tačiau jie buvo ne vieninteliai bandomieji. Eksperimentai buvo atliekami ir su Long Ailande, Naujajame Džersyje ir viršutiniuose Niujorko ir Konektikuto pastatų aukštuose gyvenančiais žmonėmis, siekiant nustatyti spinduliavimo poveikio atstumą. Laikas buvo išnaudojamas parinkti įvairius impulsų parametrus. Buvo išbandomi tai vieni, tai kiti. Atitinkamai buvo stebima, fiksuojama ir klasifikuojama bandomųjų reakcija. Šių bandymų metu buvo sukaupta didelė duomenų bazė.

Po ilgų eksperimentų serijų tyrinėtojai sukūrė valdymo bloką, kuriuo buvo galima užduoti programą dažniams perjungti su vienu ar kitu moduliacijos ir chronometravimo (laikinėmis signalų charakteristikomis) parametru. Paaiškėjo, kad kai kurie parametrų deriniai žmogaus mintis nukreipia konkrečia kryptimi.

|vedus į siųstuvą šią programą ir šį signalą išspinduliavus per anteną, galima priversti žmogų galvoti reikiama kryptimi. Tokiu būdu, buvo galima pasiekti praktiškai bet kokį norimą rezultatą, sudarius atitinkamą programą. Buvo sukurtos kelios programos, kurios galėjo keisti žmonių nuotaiką, sužadinti nusikalstamus instinktus arba priversti jaustis neramiai.

Pavyko netgi artimiausiose apylinkėse gyvenančius gyvūnus keistai elgtis. Be to, tyrinėtojams pavyko sudaryti tokią signalų programą, kuri leido atjungti visas elektros grandines automobiliuose, į kuriuos šis spinduliavimas buvo nukreiptas. Kartą šalia bazės vyko karinių sunkvežimių kolona, kurie staiga visi sustojo. Suprantama, tyrinėtojai ėmė analizuoti ir tobulinti programą, kuri tuo metu suveikė. Taip iš pradžių buvo išskirtas signalas, kuris ženkliai sumažino žibintų skleidžiamos šviesos ryškumą. Vėliau sukurta programa, kuri visiškai išjungdavo visas elektros grandines. Keletas metų tyrimų ir sukauptų duomenų analizė leido sukurti prietaisą, galintį paveikti žmogaus emocijas. Dabar reikėjo užtikrinti technologijos veikimo tikslumą, išmokti įteigti konkrečias mintis.

Pagalba atėjo netikėtai. Dar 6-ame dešimtmetyje ITT korporacija ėmė kurti technologiją, kuri leistų gauti atvaizdą to, apie ką galvoja žmogus. Galima visiškai pagrįstai teigti, kad mašina skaitė žmogaus mintis: buvo gaudomi žmogaus elektromagnetiniai virpesiai ir jie paverčiami suprantama forma. Kai mokslininkų grupė Montauke sužinojo apie prietaisą, skaitantį mintis, pranešimas buvo sutiktas labai entuziastingai. Jie panoro ITT įrangą pajungti prie savo siųstuvo. Dviejų technologijų suderinimui prisireikė gana nemažai laiko. Pagaliau, 1976-ųjų metų pradžioje darbai buvo baigti. Siųstuvas funkcionavo tiesiog puikiai. Tačiau tai, kas įvyko vėliau, viršijo bet kokius lūkesčius.

1977-ųjų metų pabaigoje, kai buvo ištobulintos kompiuterinės programos, siųstuvas nepaprastai tiksliai ėmė atkurti minčių formas. Baigus derinimo darbus tyrinėtojams pavyko atlikti nepaprastą eksperimentą - elektromagnetiniame radaro lauke materializuoti daiktą iš eterio.

Galingas siųstuvo spinduliavimas buvo moduliuojamas žmogaus mintimis, kuris savo vaizduotėje įsivaizdavo materializuojamą daiktą. Sistema tapo eterio erdvės ir laiko moduliatoriumi.

Prestonas Nikolsas rašo: „Ekstrasensui Dankanui Kameronui buvo nurodyta mintyse sukurti tvirto daikto vaizdą. Spėkite, kas atsitiko? Sis daiktas realiai susiformavo iš eterio! Jis mintyse įsivaizdavo tvirtą daiktą ir jo vietą bazės teritorijoje, kur jis turėjo atsirasti. Kad ir ką Dankanas mintyse įsivaizduotų, siųstuvas iš eterio formuodavo sugalvoto daikto matricą, ir jam pakako energijos materializuoti šį daiktą nurodytoje vietoje."

Tai reiškia, kad buvo sukurtas metodas, kaip siųstuvo pagalba sukurti materialius kūnus iš minčių. Viską, ką Dankanas sugalvodavo, tikrai atsirasdavo. Dažnai šie daiktai būdavo matomi, tačiau neryškūs, tarsi koks miražas. Kartais tai būdavo realus tvirtas daiktas, kuris tokiu ir išlikdavo. Kartais tvirtas daiktas išlikdavo materialiu tik tuo metu, kol veikdavo siųstuvas. Kompiuterio nuskaitymas leido tarpiniame etape registruoti Dankamo minčių vaizdus, klasifikuoti ir atrinkti juos transliavimui per siųstuvą. Minčių formų realizacija dažniausiai vykdavo šalia KOP Montauko bazės. Tačiau buvo atliekami bandymai ir kitose vietose. Dankano mintys buvo jo subjektyvi realybė, kuri tapdavo objektyvia realybe (tvirta ar vaiduokliška, priklausomai nuo aplinkybių). Pavyzdžiui, jis galėjo pagalvoti apie visą namą, ir tas namas būtų atsiradęs bazėje. Paprastai eksperimentai taip ir buvo vykdomi. Sistema veikė pakankamai tiksliai.

Norėjosi išbandyti įvairias įrenginio galimybes. Pirmasis eksperimentas buvo pavadintas „Viską matanti akis“. Su žmogaus plaukų sruoga ar kitu tinkamu daiktu rankoje Dankanas galėjo susikoncentruoti į jo savininką ir galėjo matyti jo akimis, girdėti jo ausimis, jausti jo kūnu. Jis galėjo įsiskverbti į kitus žmones, esančius praktiškai bet kurioje planetos vietoje. Buvo atlikta didelė tokių eksperimentų serija, tačiau sunku pasakyti kiek toli jie pasiekė. Žinoma, tokie veiksmai yra visiškai neteisėti, pati programa atrodė greičiau grėsminga, o ne neįtikėtina. Mokslininkus domino, kaip galvoja žmonės. Toliau buvo norima sužinoti ar galima į žmonių smegenis perduoti reikiamas mintis. Buvo organizuojamas Dankano susitikimas su kokiu nors žmogumi. Vėliau, šiam žmogui nežinant, Dankanas susikoncentruodavo į jį. 95 procentais atvejų bandomasis elgdavosi būtent taip, kaip jam mintimis nurodydavo Dankanas. Turėdamas galimybę įdiegti savo mintis giliai į kitų žmonių protą, Dankanas galėjo juos valdyti ir priversti daryti viską, ką tik norėdavo. Šiuo atveju poveikis vyko žymiai gilesniame lygyje, nei paprastos hipnozės atveju.

Mokslininkai, pasinaudodami Dankanu, įranga ir Montauko siųstuvu galėjo į žmogaus smegenis perduoti informaciją, programas ir įsakymus. Dankano mintys tapdavo savomis žmogaus mintimis, jį buvo galima priversti daryti tai, ką jis paprastai niekada nedarytų.

Būtent tokį aspektą įgavo proto kontrolės uždavinys Montauko projekte. Šia kryptimi tyrimai vyko iki 1979-ųjų metų, buvo atlikta daug serijų įvairių eksperimentų, iš kurių vieni buvo nepaprastai įdomūs, o kiti baigdavosi siaubingomis pasekmėmis. Jų taikiniu buvo tiek atskiri žmonės, tiek žmonių grupės, gyvūnai, konkretūs rajonai ir technologijos. Tyrinėtojai galėjo daryti bet kokį poveikį. Pavyzdžiui, į buitinio televizoriaus ekraną pasiųsti trukdžius, priversti sustoti vaizdą arba jį visiškai atjungti. Telekinezės būdu jie judino daiktus, sukeldami patalpoje visišką betvarkę.

Vieną kartą Dankanas įsivaizdavo dūžtantį langą. Siųstuvo energijos pakako tam, kad būtų išmuštas langas viename netoli Montauko miesto esančiame pastate. Be to, pavykdavo nuvyti gyvūnus nuo Montauko kalno, suvaryti juos į miestą ar sukelti tikrą nusikalstamumo bangą gyventojų tarpe. 1978-ais metais proto valdymo technikai puikiai suderino technologiją, parengė atitinkamus užrašus ir išsiuntė juos į atitinkamas agentūras patikrinimui praktikoje.

Pradinis šių tyrimų tikslas buvo elektromagnetinių bangų poveikio organizmui, pirmiausia - žmogaus psichikai, tyrimas. Eksperimentais mokslininkams pavyko sukurti programas, kurios įgalino valdyti žmogaus psichiką, taip pat žmonių grupes ar net dideles žmonių grupes. Be to, buvo padarytas ne vienas šalutinis atradimas. Pavyzdžiui, buvo sukurta galimybė paveikti gyvūnus, oro sąlygas, pagal operatoriaus norus iš niekur materializuoti daiktus. Pastaruoju atveju daiktai galėjo išlikti arba išnykti, išjungus laukų generatorių.

Pagrindinis atradimas buvo galimybė persikelti laike, netgi galimybė daryti pokyčius praeityje ar ateityje. Beje, šie pokyčiai galėjo būti atšaukiami ar paliekami - pagal mokslininkų norą. Kaip teigia Nikolsas, laiko tunelis yra panašus į žemyn einančią spiralę, kurios viduje gali judėti žmonės ir technika. Bet koks aparatūros sutrikimas, atliekant perkėlimą šiuo tuneliu, baigiasi tuo, kad žmogus nebegrįžta. Dėl šios priežasties dalis bandomųjų į tunelį buvo pasiųsti prievarta. Tuo tikslu buvo renkami žmonės iš vietinių girtuoklių ir benamių.

Po to, kai bazė buvo visiškai uždaryta, jos teritoriją ėmė saugotis specialus padalinys, įranga išmontuota ir išvežta, požeminės patalpos užlietos betonu.