NSO, numuštas virš Kalahario

Apie šį įvykį žinoma labai mažai. Tai nekelia nuostabos, nes viskas vyko virš Kalahario dykumos Amerikoje. Numušto NSO perėmimo ir tyrimo operacija buvo pavadinta "Sidabriniu deimantu", jai suteikta aukščiausia slaptumo kategorija. Vis tik slapta informacija nutekėjo.

Sausos karinės ataskaitos eilutės

1989 m. gegužės 7 d. 13:40 PAR KJL fregata „Sa Tafelberg“ pranešė į bazę, kad savo radarų ekranuose pastebėjo nežinomą objektą, judantį daugiau nei 5000 jūrmylių/h (1 jūrmylė = 1,852 km) greičiu link kranto linijos.

Perimti objektą į orą buvo pakelti du „Miražai“, grandžiai vadovavo eskadrilės vadas Goozenas. 13:50 objektas įskrido į PAR oro erdvę.

Goozenas pranešė, kad objektas atliko staigų manevrą, kurio „Miražai“ negalėjo pakartoti, tačiau kontaktas su objektu nebuvo prarastas. Iš bazės buvo duotas įsakymas: numušti. 13:59 iš „Miražų“ buvo atidengta ugnis ir užfiksuotas tiesioginis pataikymas. Objektas ėmė „svirduliuoti“, o po to pikiruoti 25 laipsnių kampu link žemės ir nukrito Kalahario dykumoje 80 km atstumu nuo valstybinės sienos. Į kritimo vietą skubiai išvyko KOP karininkai, techniniai ekspertai.

Iš slaptos „Sidabrinio deimanto" dosjė

Objekto kritimo vietoje buvo aptikta duobė - 150 m skersmens ir 12 m gylio, kurioje buvo 18 m skersmens ir 8 m aukščio disko formos objektas. Objekto perimetre buvo matoma 12 ovalo formos iliuminatorių. Objekto paviršiuje nebuvo matyti jokių sujungimo žymių. Iš trijų teleskopinių atramų pilnai buvo išstumta tik viena. Objektas buvo nugabentas į vieną slaptą KOP bazę.

Bazėje atsidarė objekto liukas ir iš aparato išėjo du humanoidai, iš kurių vienas buvo sužeistas. Jų ūgis buvo 120-150 cm, oda pilkai melsvos spalvos, galvos neproporcingai didelės. Akys buvo įkypos, be vyzdžių, rankos nutysusios iki kelių, su trimis pirštais. Panašu, kad humanoidai tarp savęs bendravo telepatiniu būdu. Paimti odos ir kraujo pavyzdžių nepavyko, nes humanoidai labai priešinosi.

1989-ųjų metų birželio mėnesį skraidantis aparatas ir abu humanoidai buvo perkelti į JAV. Humanoidai į bandymus užmegzti su jais kontaktus nereagavo. Praėjus kelioms dienoms po pergabenimo į JAV mirė sužeistasis humanoidas, o 1989-ųjų metų rugsėjo mėnesį mirė ir antrasis.

Skrodimas parodė, kad skraidančio aparato pilotai neturi nieko bendro su žmonėmis: jie neturėjo jokių vidaus organų, analogiškų žmonėms (kepenų, inkstų, skrandžio), tačiau organizme buvo daug arterijų ir medžiagos, primenančios chlorofilą.

Buvo išsakyta prielaida, kad savo kilme humanoidai artimesni augaliniam, o ne gyvūnijos pasauliui. Nustatyti šaltinį, iš kur atskrido aparatas, nepavyko.

Iš kur atsirado slapta informaciją?

Informaciją nutekino Džeimsas van Groinenas. Be pasakojimo jis dar pateikė PAR žvalgybos darbuotojo pažymėjimą ir dokumentų fotokopijas. Būdamas specialiųjų tarnybų darbuotoju jis dalyvavo NSO tyrimo darbe.

Van Groinenas, prieš gaudamas leidimą dirbti su slapta informacija, pasirašė sutikimą laikyti paslaptyje visą informaciją, kuri taps jam žinoma, ir buvo perspėtas, kad šios informacijos atskleidimas prilygsta valstybės išdavimui. Tačiau van Groinenas nepaisė šio perspėjimo ir nusprendė paviešinti informaciją, laikydamas jos nuslėpimą „visos žmonijos išdavyste".

Patikrinimas

Landūs žurnalistai ėmė tikrinti van Groineno pasakojimą. Jie surado pilotą Goozeną, kuris patvirtino, jog tikrai apšaudė ore nežinomą objektą. Vienas PAR žvalgybos karininkas patvirtino, kad buvo vykdyta operacija „Sidabrinis deimantas", tačiau jos esmės nežinojo.

Atsirado du liudininkai, kurie matė NSO kritimą. Tačiau Gynybos ministerijos atstovas spaudai pulkininkas Roltas pareiškė, kad nesirengia komentuoti „kliedesių, pasirodžiusių spaudos puslapiuose".

Pats van Groinenas 1990-ais metais išnyko iš žurnalistų akiračio. Nėra žinoma ar jį pasiekė baudžianti PAR teisingumo ranka, ar jis sugebėjo išnykti šiame neramiame pasaulyje, ar specialiosios tarnybos jį tyliai pašalino. Tačiau jis daugiau niekam nieko nepapasakos.