NSO paslaptis: Nikolo fon Papeno laiškas ir palikimas

Nepanoręs turėti nieko bendro su nacių režimu, vokiečių aristokratas ir talentingas išradėjas Nikolas fon Papenas 1942-ais metais iš Rygos, kurioje turėjo savo fotostudiją, pabėgo į JAV.

Apie tai sužinojęs Hitlerio vyriausybės propagandos ministras daktaras Gebelsas įtūžo: „Neapsižiūrėję, o greičiau sąmoningai, mes padarėme viską, kad netektumėme puikaus chemiko ir optikos specialisto, kurį būtina skubiai sučiupti ir sugrąžinti į Berlyną. Jis - kombinuotosios fotografijos meistras ir, visų pirma, būtinas mūsų žvalgybai“.

Susigrąžinti bėglio nepavyko. Amerikiečiai skubiai suteikė emigrantui pilietybę, patikimai jį paslėpė nuo pernelyg akylų akių ir ilgų rankų, nes fon Papeno medžioklę pradėjo ne tik Vokietijos, bet ir Italijos bei Ispanijos slaptosios tarnybos.

 Tam priežastis buvo labai rimta. Fon Papenas buvo išradęs tai, kas buvo tiesiog neįkainojama. Pavyzdžiui, iš bet kokios konfigūracijos daiktų fotografijų jis galėjo išsiaiškinti jų struktūrą ir kai kurias chemines bei fizines savybes. Kaip jis tai padarydavo - šiandien lieka tik spėlioti. Šiandien naujausių amerikiečių palydovų-šnipų kameros turi taip vadinamus Papeno transfokatorius, kurie leidžia tiek žemėje, tiek kosmose sukurti judančių ir nejudančių objektų, taip pat ir NSO, erdvines projekcijas bei nustatyti iš ko jos sudarytos.

1947 m. liepos 2 d., kai fon Papenas jau buvo užpatentavęs unikalų paviršinių struktūrų transfokcijos metodą ir dirbo KJL žvalgybos biuro fotografijos centre, jis buvo pakviestas dalyvauti vienu iš pagrindinių ekspertų, tiriant ir identifikuojant dviejų nežemiškos kilmės skraidančių aparatų nuolaužas. Vienas aparatas sudužo į šiaurės vakarus nuo Rosvelio miesto (Naujosios Meksikos valstija). Kitas aparatas ten pat buvo priverstas nusileisti avariniu būdu.

Reikia pasakyti, kad daugybės knygų ir straipsnių, skirtų Rosvelio incidentui, autoriai laikosi visiškai priešingų nuomonių. Vieni mano, kad fon Papenas buvo įtrauktas i ypač slaptą programą atsitiktinai, kai kiti specialistai atostogavo, todėl jo pasakojimams apie stebuklus San Augustino plynaukštėje neverta tikėti.

Kiti autoriai teigia, kad fon Papenas - tai pramanytas personažas, kurį sukūrė CŽV. Jis buvo įtrauktas į ufologinę „apyvartą“ tik tam, kad būtų galima kurti pasakojimus-mistifikacijas, kuriais buvo bandoma nuslėpti tikrąją informaciją apie įvykius, kurios JAV prezidentas Džonas Kenedis pavadino „didžiausia dovana žmonijai, kuri ją išlaisvins iš pasaulėžiūros iliuzijų, tarp jų ir biblinių“.

Kurie yra teisūs? Vargu ar verta abejoti tuo, kad teisus yra Nikolas fon Papenas, 1975-ais metais miręs Los Andžele ir palaidotas vienose miesto kapinėse. Jis savo anūkams paliko kuklų būstą ir šiek tiek santaupų bei laišką su informacija apie kosminę evoliuciją, kurį savo testamente nurodė atplėšti ne anksčiau 2005-ųjų metų.

Šis noras buvo išpildytas. Laiškas buvo išimtas iš banko seifo, kuriame buvo saugomas. Teisininkas ir Papenų šeimos draugas Stivas Haivėjus padarė keletą laiško kopijų ir jas perdavė asmenims, nurodytiems testamente. Apie šį laišką plataus atgarsio nebuvo susilaukta. Nacionalinio saugumo agentūros atstovai originalą pasiėmė, teigdami, kad jame yra informacija, sudaranti valstybės paslaptį, todėl negali būti viešinama, Haivėjus pasipiktino, nurodydamas, jog valdžia nenori taikstytis su vienu pagrindinių demokratijos principų - besąlygiškai vykdyti mirusiųjų testamentą.

FTB spaudos tarnyba leido paviešinti tik kai kuriuos laiško fragmentus. Tačiau liko kopijos, kurių paimti nepavyko.

Trumpai išdėstysime ištraukas iš laiško, kuriame pasakojama apie fotografijos eksperto buvimą Rosvelio įvykių vietoje.

Šiame laiške kalbama apie nežemiškosios technologijos įtaką mūsų priešakinėms technologijoms.

- Aš sergu nepagydoma liga, man liko daugiausiai dveji metai - ne gyvenimo, o kančių, - pradeda laišką fon Papenas, - todėl aš patyriau labai stiprų moralinį nušvitimą, verčiantį mane pasakoti tik tiesą. Aš, remdamasis savo sąžine ir pareigos suvokimu, Liudiju, kad 1947-ųjų metų liepos mėnesį mano vadovai iš KJL žvalgybos man tiesiai papasakojo apie nežemiškų gyvų būtybių valdomą skraidantį aparatą, nukentėjusį nuo žaibo išlydžių, ir apie tai, kad mano užduotis - atlikti detalias fotografijas visuose režimuose viso to, ką aš pamatysiu ir ką savo paties iniciatyva norėsiu nufotografuoti. Tai reiškia, kad tuomet gavau visišką veiksmų laisvę, norėdamas gauti perspektyvios naudos iš techninių priemonių, kurias naudojau...

Toliau laiške pasakojami įdomūs įvykiai: - Į plynaukštę aš ir palydos karininkai buvome atgabenti automobiliu-fotolaboratorija, kuriame buvo įrengta viskas, kas reikalinga, ir kas tiksliai atitiko mano pageidavimus. Pakeliui į įvykio vietą mes spėliojome, ką pamatysime.

Stebuklą pamatėme, dar neatvykę į vietą. Tiesiai prieš mus iš pilko audros debesies iškrito kažkas panašaus į didžiulio dydžio puodą su pirštų išvaizdos raudonos, oranžinės ir mėlynos spalvos ataugomis, einančiomis aplinkui. Šis daiktas kybojo ore nejudėdamas, kol gerokai aukščiau virš jo pasirodė penki naikintuvai. Kažkokiu nesuvokiamu, mūsų akims nepastebimu būdu „puodas“ atsidūrė virš naikintuvų.

Vos tik naikintuvai pabandė apsupti objektą, jie paeiliui nusidažė raudona, oranžine ir mėlyna spalvomis. Naikintuvų variklių skleidžiamo gaudesio nesigirdėjo beveik minutę. Naikintuvai nuskrido į pietus, kai atgavo savo įprastą kamufliažinę spalvą. O tuo metu objektas staigiai nusileido prie žemės ir beveik ją lietė, įtraukdamas į save viską, prie ko prisiliesdavo. Vieną daiktą objektas, greičiausiai, sąmoningai nepaėmė ir jį numetė ant mūsų automobilio stogo. Stoge atsirado skylė. Mes pamatėme, kad šis daiktas - tai surūdijusi tvirtinimo detalė, naudojama didelio aukščio pastatų ir tiltų statyboje. Aš pagalvojau, ir karininkai pritarė mano nuomonei, kad „puodas“ - tai nežemiškosios kilmės svečių nuosavybės evakuatorius, todėl mums, atvykus į vietą, mažai kas beliks apžiūrėti. Ir aš beveik neklydau.

Dievas mato, kad plynaukštėje ateiviai paliko, o tiksliau - pamėtėjo mums tai, kas jiems patiems buvo visiškai nevertinga. Ir praėjus daugeliui metų neturiu jokios priežasties abejoti tuo, kad Rosvelyje mums buvo parodytas šou su technologinėmis dekoracijomis ir pseudoherojais. Su mumis buvo pasidalinta likutiniu intelektualiniu produktu, mums naudingu, o jiems - beviltiškai pasenusiu. Kodėl taip galvoju? Todėl, kad nežemiškasis aparatas, kuris didžiulėse kosmoso platybėse nardo tarsi žuvis vandenyje, ir būdamas sukurtas pagal aukštas bei mums nežinomas technologijas, niekaip negalėjo patekti į avarinę situaciją dėl žaibo išlydžio, nuo kurio net mes mokame apsisaugoti primityviu Franklino žaibolaidžiu...

Fon Papenas rašo, kad katastrofos vietoje jam teko pasidarbuoti, kaip dar niekada nebuvo tekę darbuotis. Iš pradžių jis fotografavo lauko sąlygomis, o po to dirbo KOP ir KJL bazėse:

- Diskas gulėjo plokštuma ant patamsėjusio nuo aukštos temperatūros grunto. Pažeidimų pėdsakų nebuvo matyti. Ant korpuso pamačiau tankias apnašas, nesiskiriančias nuo rūdžių. Iš įvairių taškų, netgi hidraulinio keltuvo aikštelės, padariau apie 600 nuotraukų. Viduje, kabinoje, kurios skersmuo buvo 12-14 pėdų ir kuri savo vidine struktūra buvo labai panaši į graikinio riešuto kevalą, aš fotografavau kiekvieną centimetrą, kiekvieną svirtį, kiekvieną mygtuką.

Pakakdavo prie ko nors netyčia prisiliesti, prieš akis atsirasdavo ore pakibusi įvairių spalvų schema. Kalbant apie pilotus, jų pilki šiurkštūs rūbai atrodė tarsi susilieję su jų pilka šiurkščia oda. Jų rankos turėjo po keturis plonus pirštus, plačiai atmerktos įkypos akys buvo be vyzdžių. Man atrodė, kad tai buvo mirusios į žmones panašios būtybės. Tai buvo robotai, aparatai, nejudantys tik dėl to, kad jiems nebuvo tiekiama elektros energija. Kai ore pasirodydavo įvairiaspalviai simboliai-schemos, jų nagai parausdavo, akyse atsirasdavo sąmoningas spindesys...

Nikolas fon Papenas fotografavo ir aparato variklį. Jis buvo ne didesnis už stambų obuolį, prie jo iš viršaus, apačios ir šonų buvo prijungtos sidabro spalvos metalo degtukų dėžutės dydžio blokeliai. Įrenginys labai pavojingas, netgi neilgai prie jo pabuvus galima buvo patirti dalinį paralyžių, kurio atsikratyti kai kuriems taip ir nepavyko. Tuo metu jaunas ir nerūpestingas fon Papenas nenukentėjo, tačiau, būnant jau garbingo amžiaus, ėmė persekioti įtarimai, kad baisi onkologinė liga - tai 1947-ųjų metų fotografavimo pasekmės.

O dabar šiek tiek apžvelkime technologijas, kurias, kaip išsireiškė fon Papenas, mums pakišo ateiviai ir kurias, kūrybiškai pritaikę, naudojame karui ir taikai. 1973-iais metais jis paskelbė 23 idėjas, galinčias sukelti proveržį mūsų gyvenime. Apžvelkime tris iš jų.

Pirmoji - taip vadinama elektroninė elgesio žymė (mikroschema) su individualiu skaitmeniniu kodu, įauginama į žmogaus organizmą ir leidžianti iš kosmoso ne tik stebėti jo buvimo vietą, bet ir radijo komandomis-impulsais versti atlikti vienokius ar kitokius veiksmus.

Ir tai jau nebėra vien tik teorinis pamąstymas: neseniai JAV pradėtas eksperimentas, kurio metu mikroschemos įaugintos nusikaltėliams bei specialiųjų padalinių, aviacijos, laivyno kariams.

Antroji - ypatinga farmakologinė „dieta“, padarantį žmogų praktiškai nematomu, taip pat ir elektroninio sekimo sistemoms. Kai rašo internetinis laikraštis „ParaNet“, nematomi baudėjai, išmokyti kovos menų, puikiai užsirekomendavo amerikiečių specialiuosiuose būriuose, kurie vykdė antiteroristines operacijas Afganistane.

Trečia, ko gero, labiausiai intriguojanti. JAV mokslininkai, detaliai studijuodami prie Rosvelio paimtą NSO, užčiuopė principus, kurių panaudojimas leidžia išvystyti greitį, artimą šviesos greičiui. „ParaNet“ vėl skelbia: „Lockheed“ kompanijos specialistams pavyko beisbolo lazdos dydžio daiktą tokiame fantastiškame režime išlaikyti pusantros sekundės.

Žinomam britų ufologui Deividui Oldsmanui pavyko gauti Nikolo fon Papeno laiško kopiją. Remdamasis šiuo laišku jis rašo knygą, kurioje rengiasi su purvais sumaišyti versiją, kad vienišoje rančoje prie Rosvelio kariškiai paėmė tik daugybę lengvų tarsi popierius nuolaužų ir pusiau suirusius negyvų ateivių kūnus. Kaip rodo šis straipsnis, viskas buvo ne visai taip arba visiškai ne taip. Norėtųsi tikėti, kad busimoji Oldsmano knyga bus išversta ir į lietuvių kalbą. Juk alternatyvus Oldsmano požiūris kelia susidomėjimą dar ir dėl to, kad ufologas žada kartą ir visiems laikams užbaigti prasimanymus ir mistifikacijas. Tiesa, tokius pažadus jau ne kartą girdėjome iš kitų, tokių pat žymių autorių lūpų.