Nuskendusi Karibų jūros piratų sostinė

Port Rojalis buvo vadinamas Karibų jūros piratų sostine. Po labai stipraus žemės drebėjimo, įvykusio 1692-ais metais, du trečdaliai miesto atsidūrė po vandeniu. Nuo to meto prie nuskendusio miesto griuvėsių ne kartą leidosi tiek brangenybių ieškotojai, tiek profesionalūs archeologai. Port Rojalio tyrinėjimas vyksta ir dabartiniu metu. Ekspertai teigia, kad tai yra tikras lobis archeologams ir istorikams.

Mėgstamas Henrio Morgano miestas

Port Rojalis buvo įkurtas XVI amžiuje pietrytinėje Jamaikos dalyje. Miestas buvo pastatytas ant ilgos Palisados smėlio kopos. Jis netrukus tapo svarbiu prekybiniu Karibų jūros centru, nes stovėjo strategiškai labai patogioje vietoje pakeliui iš Naujojo Pasaulio į Ispaniją. Iš pradžių sala priklausė ispanams, kurie joje pastatė fortą. Anglai ne kartą bandė užgrobti Jamaiką, tačiau tai pavyko padaryti

tik 1655-ais metais. Būtent tuomet aplink užgrobtą fortą ir ėmė labai smarkiai augti Port Rojalis.

Laikas ėjo, Port Rojalis tapo tikra Karibų jūros piratų sostine. Jie iš šio miesto rengė išpuolius prieš ispanų laivus, o anglų administracija į tai žiūrėjo pro pirštus. Anglija tuo metu stengėsi išstumti Ispaniją iš šio rajono ir nukreipti Naujojo Pasaulio brangenybių srautą į savo iždą. Piratai šioje kovoje buvo britų karūnos sąjungininkai, dalis jų grobio atitekdavo Anglijos iždui.

Nors miestas buvo pastatytas ant smėlio, jame buvo ne tik mediniai, bet ir akmeniniai, ir plytiniai pastatai. Port Rojalyje buvo apie 2000 pastatų, tarp jų buvo netgi keturaukščių. Mieste buvo atidaryta daugybė parduotuvėlių, tavernų, veikė keturi turgūs, bažnyčios, katalikų koplyčia, sinagoga, dešimtys talpių sandėlių. Port Rojalis tarsi magnetas traukė parsiduodančias moteris, įvairaus plauko avantiūristus ir nenaudėlius. Mieste klestėjo paleistuvystės, girtavimas, apiplėšimai, lupikavimai ir apgavystės. Prie Port Rojalio prieplaukos stovėdavo nemažai laivų - tiek prekinių, tiek piratų. Taip pat būdavo ir karinių anglų laivų.

Pačiu garsiausiu piratu, kuris lankėsi Port Rojalyje, ko gero, yra Henris Morganas. Kai trisdešimtmetis flibustjeras atvyko į Jamaiką, salos gubernatorius T.Modiforas ką tik buvo gavęs įsakymą iš Londono nutraukti piratų išpuolius. Žinoma, šio įsakymo niekas nesiruošė vykdyti, nes gubernatorius gaudavo savo dalį iš piratų užgrobtų brangenybių, be to, Modiforas buvo įsitikinęs, kad, nežiūrint į pasiektą taiką tarp Anglijos ir Ispanijos, pastaroji ruošiasi užgrobti Jamaiką. Gubernatorius užsitikrino piratų palaikymą, o su Henriu Morganu užmezgė artimus verslo santykius.

Įdomu tai, kad vėliau Morganas pats tapo Jamaikos gubernatoriumi, o Modiforas tuo metu buvo vyriausias salos teisėjas. Tiesa, 1682-ais metais Morganas buvo nušalintas nuo pareigų. Dėl šio pažeminimo jis vis dažniau griebdavosi alkoholio, o 1688-ais metais garsusis piratas mirė. Jis su pagarba buvo palaidotas Port Rojalyje, o 1692-ais metais jo kapas atsidūrė jūros dugne...

Lemtingas gamtos smūgis

Kokiu būdu garsiojo pirato kapas atsidūrė po vandeniu? Nors nuo 1680-ųjų metų Jamaikos valdžia ėmė kovoti su piratų savivale, Port Rojalis taip ir netapo pamaldžiu miestu, o priešingai - jis įgavo paties nuodėmingiausio pasaulio miesto šlovę. Tai, kas įvyko 1692 m. birželio 7 d. daugelis priėmė kaip Dievo bausmę.

Žemės drebėjimai Port Rojalyje buvo dažnas reiškinys, tačiau jie nebuvo stiprūs ir praktiškai visada apsieidavo be jokių rimtų sugriovimų. Tokio katastrofiško stichijos smūgio, kuris įvyko 1692 m. birželio 7 d., čia niekas nelaukė. Tai buvo įprastinė karšta diena, 11:43 staiga debesyse tarsi susprogo

dešimtys statinių su paraku, pasigirdo baisus dundesys, miestas sudrebėjo. Labai galingas požeminis smūgis per akimirką sugriovė pastatus ir bažnyčias.

Po šio smūgio praktiškai iš karto buvo dar du smūgiai. Žemės paviršiuje atsirado didžiuliai gilūs plyšiai, kuriuose prasmego statiniai, vežimai ir žmonės. Žemė slydo žmonėms iš po kojų, panirdama po vandeniu. Pakilusi didžiulė banga nuskandino daugelį, laivų ir valčių, o po to užgriuvo miestą ir taip baigė jo sunaikinimą. Banga buvo tokia galinga, kad fregatą „Svanas“ užmetė ant namų stogų. Tie žmonės, kurie spėjo įsikabinti į laivo įrangą, liko gyvi.Per katastrofišką žemės drebėjimą du trečdaliai Port Rojalio atsidūrė po vandeniu. Įvairiais skaičiavimais žuvo nuo 2 iki 5 tūkstančių žmonių, buvo

sugriauti ar paskendo daugiau nei 1800 pastatų, įlankoje nuskendo apie 50 laivų. Amžiams pastatyti Džeimso ir Karliso fortai išnyko, tarsi šių įtvirtinimų niekada ir neegzistavo.

Nors ir keista, tačiau daugelis anglų šventikų šią tragediją priėmė gana džiaugsmingai, manydami, kad nuodėmingąjį miestą ištiko Dievo bausmė. Port Rojalis tarsi iš tikrųjų buvo užkeiktas. Nors miestas buvo atstatytas, 1703-iais metais jį beveik visiškai sunaikino kilęs didžiulis gaisras, o 1728-ais metais keletas stiprių uraganų ir tris dienas siautėjęs gaisras ant miesto pastatė kryžių.

Povandeninių archeologų radybos

Jūra Port Rojalį užkonservavo tokiu, koks jis buvo prieš daugiau nei tris šimtmečius. Suprantama, nuskendęs miestas seniai domina mokslininkus, kurie tikisi aptikti radinių, pasakojančių apie to laiko buitį ir papročius. Pirmoji rimta ekspedicija, tyrusi nuskendusią piratų sostinę, buvo 1953-iais metais Edvino Linko vadovaujama ekspedicija. Ekspedicijos vadovas, kuris buvo ir žinomu išradėju, pats sukonstravo ir pastatė laivą „Sea Diver“, specialiai skirtą povandeniniams archeologiniams tyrinėjimams.

Laive buvo viskas, ko reikėjo, siekiant užtikrinti didelio narų skaičiaus darbą ir išvalyti dugną nuo dumblo ir kitų nuosėdų. Laive buvo speciali povandeninė kamera, dvi hidroakustinės stotys, galingos strėlės ir elektrinės gervės patrankų ir kitų sunkių radinių iškėlimui iš jūros dugno. Siekiant išvengti aklo

darbo, buvo pabandyta gauti Port Rojalio planą.

Archyvuose pavyko aptikti 1827-ais metais topografo Filipo Moriso sudarytą žemėlapį. Žinoma, jame nebuvo jokių detalių apie paskendusį miestą, o buvo tik nubrėžtos miesto ribos. Reikia pasakyti, kad žemėlapyje pavaizduoti objektai visiškai nesutapo su išlikusiais antžeminiais orientyrais. Vėliau Britų muziejuje buvo aptiktas tikslesnis žemėlapis, tačiau jis irgi buvo sudarytas po žemės drebėjimo. Pagal šiuos žemėlapius ir Jamaikos vyriausybės pateiktą informaciją pavyko sudaryti apytikslį nuskendusios miesto dalies gatvių ir pastatų planą.

Hidroakustinėmis stotimis pavyko nustatyti kai kurių pastatų pamatus, tyrinėjimams buvo pasirinkti Karališkieji prekybos sandėliai. Norint pasiekti juose esantį turinį, buvo panaudoti galingi dumblo siurbliai. Pirmosios dienos ekspedicijos dalyvius nuliūdino, nes nebuvo aptikta jokių radinių. Pasirodo, kad povandeniniai archeologai dirbo ne pastate, o krantinėje. Pakako tik šiek tiek kitur perkelti laivą ir dumblo siurblius, radiniai pasipylė vienas po kito. Pirmuoju radiniu buvo varinis samtis. Po to buvo aptikti alaviniai šaukštai, smarkiai aprūdijęs alavinis dubuo, daugybė romo butelių.

Ekspedicijos metu buvo aptikta daugybė butelių ir pypkių, alavinės lėkštės ir šaukštai, katilai, žvakidės, keptuvė, mediniai padėklai. Nors tai ir keista, tačiau nepavyko aptikti nei aukso ar sidabro lydinių, nei brangakmenių. Tiesa, buvo vienas unikalus radinys - neblogai išlikęs žalvarinis laikrodis su laikrodžių meistro Polio Blondelo žyme. Nors laikrodžio rodyklės buvo nurūdijusios, tačiau rentgeno nuotraukomis pavyko nustatyti kada laikrodis sustojo. Taip ir buvo nustatyta, kad miestas po vandeniu paniro 11:43.

Su brangenybėmis labiau pasisekė archeologo Roberto Markso ekspedicijai, kuri Port Rojalį tyrinėjo, praėjus šešeriems metams po Linko ekspedicijos. Kaip ir jo pirmtakas, Marksas taip pat siekė patikslinti nuskendusio miesto planą. Tarp pirmųjų radinių buvo alaviniai indai, virtuviniai įrankiai, romo buteliai ir daugiau nei 500 (!) pypkių. Povandeninių darbų metu ant Roberto Markso užgriuvo pastato siena, jis tik per stebuklą liko gyvas. Matyt, likimas įvertino jo drąsą, po kelių dienų jūros dugne buvo aptiktas tikras lobis.

Iš pradžių buvo aptiktas sidabrinis laikrodis, pagamintas Londono firmoje „Gibbs“, o po to skrynia su Ispanijos karaliaus Pilypo IV herbu, kurioje buvo puikiai išsilaikiusios senovinės sidabrinės monetos. Netgi pavyko sužinoti, iš kur Port Rojalyje atsirado ši skrynia. Archyve buvo aptiktas dokumentas, kuriame buvo užfiksuota, kad ji buvo iškelta iš vieno ispanų galeono, kuris pateko į audrą ir nuskendo šalia salos.

Nuskendusios piratų sostinės tyrimai tęsiasi ir mūsų laikais, todėl galima laukti naujų sensacingų atradimų. Port Rojalis dar neatskleidė visų savo paslapčių.