Parako sąmokslas: Gajaus Fokso afera

Kiekvienais metasi naktį iš lapkričio 4-osios į 5-ąją Didžiojoje Britanijoje ir kai kuriuose kitose anglakalbėse šalyse švenčiama "Gajaus Fokso naktis". Į dangų yra leidžiami fejerverkai, deginama šio legendinio sąmokslininko iškamša. Pastaraisiais metais populiaria tapo "Gajaus Fokso kaukė", kurią naudoja įvairių protesto akcijų dalyviai. Tačiau reikia pažymėti, kad ši kultinė asmenybė buvo tik svetimų užmojų vykdytoju.

1603-iais metais į Anglijos sostą atsisėdo Škotijos monarchas Jokūbas VI Stiuartas, kuris po abiejų karalysčių susijungimo pasivadino Jokūbu I. Anglai ir škotai bandė užmiršti seną tarpusavio nesantaiką. Dabar takoskyra buvo ne tautybė, o išpažįstama religija. Nepripažįstantys popiežiaus valdžios anglikonų ir presbiterionų bažnyčių pasekėjai didžiausią pavojų matė tarp savo tėvynainių katalikų. Karalius Jokūbas, norėdamas išlaikyti daugumos savo pavaldinių palaikymą, periodiškai rengdavo išpuolius prieš katalikus. Eiliniai parapijiečiai buvo apmokestinami papildomais mokesčiais, buvo apribojamos jų teisės, šventikai buvo baudžiami pačiomis žiauriausiomis bausmėmis. Suprantama, kad katalikai, kurie iš pradžių su Jokūbu I siejo tam tikras viltis, buvo nusivylę. Ir štai tuomet grupė jaunų dvarininkų surengė prieš jį sąmokslą, kuris buvo pavadintas Parako sąmokslu.

Tėvo Garneto komanda

Sąmokslo esmė buvo padėti statines su paraku po tuo Vestminsterio rūmų pastatu, kuriame posėdžiavo Lordų rūmai. Kai karalius sakys kalbą eilinės sesijos atidarymo metu - visus susprogdinti. Po to reikėjo organizuoti sukilimą tose grafystėse, kuriose katalikų įtaka buvo stipriausia, pasinaudojant karaliaus dukra princese Elžbieta.

Sąmokslo įkvėpėju buvo Anglijos jėzuitų vadovas tėvas Garnetas. Faktiniu vadovu tapo dvarininkas Robertas Keitsbis, anksčiau dalyvavęs maište prieš karalienę Elžbietą I, kurį sukėlė jos favoritas grafas Eseksas. Po maišto Keitsbis atsipirko didele bauda. Tikru kataliku jis tapo po to, kai mirė vienas vaikas ir labai greitai po to mirė abu jo tėvai. Tokius likimo smūgius Keitsbis galėjo palaikyti dangiškąja bausme už santuoką su protestante.

Iš kitų sąmokslo dalyvių reikia išskirti Tomą Vinterį, kuris palaikė ryšį su katalikiškosios Ispanijos vyriausybe, ir Tomą Persį, kuris analizavo nuotaikas aukščiausiose sferose. Ypatingos viltys buvo siejamos su artimu Keitsbio giminaičiu ir dar vienu Esekso maišto dalyviu Frensiu Trešemu, kurio tėvas buvo neformaliu britų katalikų lyderiu ir gana pasiturinčiu žmogumi. Tačiau apie sąmokslo detales iš pradžių jam nebuvo pasakojama.

Labiausiai žinomu iš sąmokslininkų tapo Gajus Foksas, kuris turėjo padegti dagtį tuo metu, kai karalius pradės savo kalbą Lordų rūmuose. Jis gimė 1570-ais metais kuklaus teismo tarnautojo šeimoje. Užkietėjusiu kataliku Foksas tapo, paveiktas savo įtėvio, kuris buvo katalikų šventikas. Būdamas 22-jų metų amžiaus jis netgi išvyko į Nyderlandus, kur Ispanijos armijos gretose kovojo su vietiniais protestantais. Foksas kovojo narsiai, netgi užsitarnavo kapitono laipsnį. Po to jis sukūrė katalikiško sukilimo savo šalyje organizavimo pagrindus. Ispanams šis planas nepasirodė pakankamai rimtas, tačiau Foksą supažindino su pas juos viešėjusiu Vinteriu. Kartu jie grįžo į Angliją, planuodami įvykdyti teroro aktą, kokio dar istorijoje nebuvo buvę.

Lemtingas laiškas

Iš pradžių viskas klostėsi puikiai. Norėdamas organizuoti teroro aktą Keitsbis išsinuomojo Vinegrhausą, prisišliejusį prie Vestminsterio, ir be didelių problemų atgabeno ten 36 statinaites su paraku. Po to Persis susitarė su rūsio, kuris buvo po pačiais Lordų rūmais, savininku. Iškraustę rūsyje buvusį prekių sandėlį, sąmokslininkai jame sudėjo savo mirtiną krovinį, pridengė jį sluoksniu iš anglių, akmenų ir sudaužyto stiklo. Užtaisas buvo toks stiprus, kad jo sprogimas būtų stipriai apgriovęs visą rūmų kompleksą. Karaliui ir parlamentarams nebuvo jokių galimybių išlikti gyviems po tokio sprogimo.

Pirmasis nerimą keliantis skambutis nuskambėjo, kai buvo pranešta apie sesijos atidarymo nukėlimą iš 1605-ųjų metų vasario 7-os dienos į spalio 3-ią, o po to - į lapkričio 5-ąją. Tokiu būdu kilo labai didelė rizika, kad kas nors, atsitiktinai užsukęs į rūsį, jame aptiks parako statinaites.

Ėjo mėnuo po mėnesio, nebuvo jokių pakeitimų. Sesijos atidarymo pradžia artėjo, sąmokslininkai jau pradėjo tarpusavyje tartis, ką darys po to, kai sunaikins karalių ir parlamentą. Organizuoti sukilimams grafystėse buvo reikalingos lėšos. Tuomet Keitsbis atvertė kortas Trešemui, kuris neseniai neteko tėvo ir turėjo gauti palikimą. Sis pareiškė, kad sąmokslą palaiko, tačiau skirti gali labai niekingą sumą, nes tėvas mirdamas paliko skolas.

Spalio 26-os dieną vakarienės metu vienas katalikų partijos lyderių, Lordų rūmų narys baronas Montinglas gavo laišką, kuriame jį nepasirašęs asmuo patarėjam nedalyvauti parlamento sesijoje, nes Dievas nusprendė pamokyti nesąžiningą karalių „baisiu smūgiu“.

Nors jau buvo vėlus metas, Montinglas išskubėjo į karaliaus rezidenciją, tačiau karaliaus joje nebuvo. Baronas parodė laišką mažojo antspaudo lordui saugotojui Solsberio grafui Robertui Sesilui.

Kitą dieną sąmokslininkai sužinojo apie laišką ir iš karto įtarė, kad tai gali būti Trešemo darbas. Pirma, jo sesuo buvo ištekėjusi už Montinglo, antra, jis pats buvo skolingas baronui už gyvybę, kurią pavyko išsaugoti po to, kai po nesėkmingo Esekso maišto baronas jį užtarė. Keitsbis nuvyko pas Trešemą, norėdamas jį nužudyti, tačiau pastarasis sugebėjo jį įtikinti, kad su laišku jis visiškai nėra kaip nors susijęs. Tuo metu Gajus Foksas nuskubėjo į rūsį ir grįžęs pranešė, kad statinaitės su paraku yra sveikos ir guli rūsyje. Sąmokslininkai pasitarė ir nusprendė išvykti iš Londono iki „X dienos“ ir pradėti kurstyti sukilimą. Gajus Foksas liko sostinėje, kur turėjo atlikti savo misiją.

Nesėkmė paskutiniu momentu

Naktį į lapkričio 5-ą dieną pakviesti apžiūrėti šalia esančius pastatus karališkieji sargybiniai, kuriems vadovavo teisėjas Nivetas, aptiko rūsį su parako statinaitėmis ir iš jo išeinantį Gajų Foksą. Sąmokslas, kuris buvo rengiamas daugiau nei metus, žlugo akimirksniu. Gajus Foksas, supratęs, kad viskas baigta, sargybiniams pareiškė: Jeigu mane būtumėt užklupę viduje, tai būčiau susprogdinęs ir save, ir jus, ir visą pastatą".

Areštuotasis prieš karalių ir tardytojus laikėsi labai laisvai ir linksmai, šie netgi beveik susižavėjo jo elgsena. Tačiau kai Foksas pareiškė, kad negali išduoti savo bendrininkų, jis buvo išsiųstas į kankinimų kamerą. Ten šaunumo ir linksmumo neliko nė lašo. Sąmokslo paveikslas tapo visiškai aiškus.

Prasidėjo areštai. Keitsbis su pagrindine sąmokslininkų grupe jau buvo Stafordšyro grafystėje. Keliantis per upę jie sudrėkino paraką ir sustojo vieno jiems prijaučiančio žmogaus name. Džiovinamas parakas sprogo, ir tai išdavė jų buvimo vietą. Nors buvo apsieita be aukų, netrukus namą apsupo 200 žmonių būrys, kuriam vadovavo vietinis šerifas.

Keitsbis ir Persis žuvo mūšio metu. Vinteris buvo sužeistas ir suimtas. Trešemas buvo areštuotas savo dvare, tačiau teismo nesulaukė, nes mirė - manoma, dėl patirtų sukrėtimų.

Tėvas Garnetas ir jo kolega tėvas Oldkornas pasislėpė Ebingtonų šeimos dvare slaptuose kambariuose. Jų persekiotojai keletą dienų metodiškai stukseno grindis ir sienas, kol aptiko jėzuitų slėptuvę.

Karaliui sąmokslininkų areštas buvo sėkminga akcija, leidusi prašyti parlamento sutikimo ypatingiems mokesčiams. Suprantama, tai pakurstė mažai įtikinamą versiją, kad sąmokslininkais manipuliavo karaliaus slaptosios tarnybos agentai. Taip pat nėra atsakyta apie anoniminio laiško autorių: daugelis mano, kad laišką parašė pats baronas Montinglas, kuris per savo žmoną kažką sužinojo ir nusprendė išgarsėti kaip Tėvynės gelbėtojas. Jis iš tiesų iš karaliaus gavo dvarą ir 500 svarų premiją, kurią sėkmingai investavo į Ost Indijos kompaniją. Viską gerai apsvarsčius, susidaro įspūdis, kad sąmokslininkams paprasčiausiai nepasisekė. Statinaitės su paraku rūsyje išgulėjo beveik metus. Dar kelios valandos - ir Gajus Foksas būtų atlikęs savo darbą...