Paranormalūs reiškiniai tai tik nepažintos visatos sritys

Žmonės trokšta ištrūkti iš niūrios kasdienybės, o domėjimasis paranormaliais reiškiniais suteikia jiems šią galimybę. Tačiau pasaulyje nėra nieko paranormalaus, yra tik nepažintos visatos sritys, – mano teologas, paskaitininkas ir fantastas Gabrielius E.Klimenka. Neseniai knygynus pasiekė jo knyga „Paranormalių mitų griovėjas“, skirta paranormalių reiškinių analizei.

– Kas lėmė, kad būdamas teologu atkreipėte dėmesį į paranormalius reiškinius?

– Paranormaliais reiškiniais susidomėjau dar vaikystėje, kokioje penktoje klasėje, kai laikraštyje perskaičiau žinutę, kad Voroneže nusileido skraidanti lėkštė, o iš jos išsilaipinusius ufonautus stebėjo nemenkas būrelis žmonių. Tada pradėjau domėtis šia paslaptinga pasaulio puse, ir keistais dalykais susidomėjau dar gerokai prieš tapdamas teologu.

Teologijos studijos labiau nulėmė domėjimosi pobūdį. Pasidariau gana skeptiškas. Pradėjau nagrinėti paranormalius reiškinius iš kritiškos pozicijos, nors iki tol daug metų tikėjau viskuo, ką skaičiau apie paranormalius reiškinius, vakarais stebėdavau dangų norėdamas pamatyti NSO, lankydavausi kapinėse tikėdamasis išvysti vaiduoklį, bandžiau kviesti dvasias spiritizmo seansų metu.

– Kaip apibrėžtumėte, kas tai yra paranormalus reiškinys?

– Esu linkęs manyti, jog pasaulyje nėra nieko paranormalaus, yra tik nepažintos visatos sritys. Panašiai, kaip kokiam bušmenui lėktuvas gali būti apipintas paslaptimi, tačiau mums jis yra kasdienis reiškinys.

Esu linkęs manyti, jog pasaulyje nėra nieko paranormalaus, yra tik nepažintos visatos sritys. Panašiai, kaip kokiam bušmenui lėktuvas gali būti apipintas paslaptimi, tačiau mums jis yra kasdienis reiškinys.

Kol nepažinome kokios nors srities, ji mums lieka paslaptinga ir net mistiška, tad sakyčiau paranormalus reiškinys yra tai, ko nepažįstame, arba, kas netelpa į mūsų pasaulėvokos koncepciją, tam tikra anomalija.

Įdomu tai, kad tos nepažintos sritys bandomos paaiškinti, kuriant pačias keisčiausias ir neturinčias realaus patvirtinimo teorijas, kurios klajodamos iš lūpų į lūpas aplimpa dar keistesniais jų aiškinimais.

Pats stengiuosi į viską žiūrėti paprastai, čia labai praverčia Okamo „skustuvo principas“. Jei yra racionalus reiškinio paaiškinimas, ar verta kurti papildomas teorijas ir naujus numanomus pasaulio dėmenis, kaip, pavyzdžiui, koks nors informacinis laukas, jei viską galima paaiškinti paprastai?

Pavyzdžiui, per paskaitas apie paranormalius reiškinius, dažniausiai esu klausiamas, kaip paaiškinčiau naktinį įvykį, kurį klausiantieji apibūdina panašiomis patirtimis – jie negali pajudėti, mato demonus, ateivius, vaiduoklius, bandydami šaukti negali išleisti jokio garso, juos užvaldo klaiki baimė ir pan. Tenka išgirsti pačių keisčiausių paaiškinimų, pradedant ateivių pasireiškimais ir baigiant demonų puolimais. Tačiau kiekvienas rimčiau tiriantis paranormalių reiškinių sritį žino, kad tai klasikiniai miego paralyžiaus simptomai ir nieko čia mistiško nėra, tik elementari neurofiziologija.

– Kodėl egzistuoja konfliktas tarp paranormalių reiškinių ir krikščionybės?

– Manau, kad konfliktas paprastai kyla dėl reiškinio nepažinimo ir iš to kylančių klaidingų interpretacijų bei polinkio demonizuoti. Išsyk verta pastebėti, kad paranormalių reiškinių demonizavimu užsiima toli gražu ne visi krikščionys, o tik tam tikros grupelės Bažnyčios viduje, kurios laikosi labiau ideologinės, nei tikėjimo pozicijos.

Kiek tenka pastebėti, Bažnyčia neskuba pulti kokį nors ufonautų fenomeną laikyti demonais, kaip tai daro mūsų egzorcistai.

Mane kaip teologą domina Bažnyčios pozicija įvairiais paranormalių reiškinių klausimais. Kiek tenka pastebėti, Bažnyčia neskuba pulti kokį nors ufonautų fenomeną laikyti demonais, kaip tai daro mūsų egzorcistai.

Čia man pavyzdys yra monsinjoras Corrado Balducci, kuris buvo Vatikano ruporas paranormalių reiškinių klausimais. Jis neskubėdavo demonizuoti paranormalių reiškinių, teigdamas, kad jie yra moksliškai dar nepaaiškinti reiškiniai. Kai mokslas juos paaiškins, tada ir Bažnyčia duos savo atsakymą, o išankstinis nusistatymas gali labai atitolinti nuo tiesos pažinimo.

– Ar nūdienos visuomenėje paranormalūs reiškiniai nėra tapę savotišku dvasingumu, užėmę religijos vietą?

– Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Yra dalis žmonių, kuriems domėjimasis paranormaliais reiškiniais atstoja religiją, kitiems tai tiesiog hobis, tretiems – verslas, dar kitiems – būdas pasakyti, kad religija klysta.

Žinoma, dažnai toks domėjimasis turi tam tikrus religingumo, bet tik, bruožus. Kartais kuriasi įvairios sektos, pavyzdžiui, ufologinio pobūdžio raeliečiai arba visokių „saibabų“ judėjimai, kuriuose naujokai indokrinuojami rodant paprasčiausius iliuzionistų triukus, pateikiant juos kaip didį, stebuklingų galių pasireiškimą.

Kitas religingumo bruožas susijęs su paranormaliais reiškiniais yra mitinis mąstymas. Žinoma, tai normali žmogaus būsena, nes žmogus linkęs tikėti mitais. Senovėje mitai turėjo egzistencinę reikšmę, dabar jie suvokiami šiaip, kaip keistos istorijos. Tačiau jomis tikima ir dažnai su fanatišku užsidegimu.

Kitas religingumo bruožas susijęs su paranormaliais reiškiniais yra mitinis mąstymas. Žinoma, tai normali žmogaus būsena, nes žmogus linkęs tikėti mitais.

Tikrai retai žmogus yra linkęs nagrinėti išgirstą istoriją apie vaiduoklius. Toks žmogus priima šią istoriją, kaip kažkieno kito patirtį, pasakoja ją kitam ir taip formuojasi visas istorijų tinklas. Kaip taisyklė tos istorijos yra nutikusios kokio nors draugo pažįstamam. Iš esmės tai yra vienas urbanistinių legendų bruožų. Kartais jų pradinį tašką įmanoma atsekti, bet toli gražu ne visada.

Tad sakyčiau tikėjimas paranormaliais reiškiniais, bent jau kol kas nėra užėmęs religijos vietos, nebent tik paskiroms jais besidominčių žmonių grupelėms.

– Kodėl paranormalūs reiškiniai sulaukia nemenko visuomenės susidomėjimo?

Žmonės trokšta ištrūkti iš niūrios kasdienybės, o domėjimasis paranormaliais reiškiniais ir suteikia šią galimybę.

– Manau visas dėmesys kyla dėl noro patirti, ką nors neįprasta. Nuo seno žmonės mėgo visokius paslaptingus ir šiurpius pasakojimus. Juk daug įdomiau, kai aplink dedasi visokie paslaptingi ir mistiniai įvykiai.

Čia greičiausiai žmogui nėra svarbu, kiek tas įvykis realus, svarbiau, kad būtų įdomus ar net bauginantis. Galbūt, todėl statoma tiek daug fantastinių ir siaubo filmų. Žmonės trokšta ištrūkti iš niūrios kasdienybės, o domėjimasis paranormaliais reiškiniais ir suteikia šią galimybę.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad kiekvienam paranormaliam reiškiniui yra racionalus paaiškinimas?

– Kiek tenka domėtis šios srities tyrimais, paprastai maždaug nuo 80 iki 95 proc. paranormaliais laikomiems nutikimams be vargo randamas racionalus paaiškinimas (klaidingas realybės suvokimas, psichologiniai efektai, mistifikacijos ir t. t.), tad lieka tikrai nedaug nutikimų, kurie neturi paaiškinimo.

Noras viskam rasti tik racionalų paaiškinimą, atmetant bet kokią paranormalaus pasaulio egzistavimo galimybę, gali pagimdyti hiperkirtiškumą, o tada taip pat iškreipiama pasaulėvoka.

Žinoma, tie nepaaiškinami reiškiniai nebūtinai yra paranormalūs, gal mes jiems tiesiog kol kas nerandame paaiškinimo.

Kita vertus, noras viskam rasti tik racionalų paaiškinimą, atmetant bet kokią paranormalaus pasaulio egzistavimo galimybę, gali pagimdyti hiperkirtiškumą, o tada taip pat iškreipiama pasaulėvoka, kaip ir besąlygiško tikėjimo atveju.

Dalis paranormalių reiškinių tyrėjų yra linkę visur matyti tik paslaptingų galių pasireiškimus, kita atmeta bet kokią paranormalią galimybę bei viską bando paaiškinti racionaliai, ir tik nedaugelis tyrėjų neatmeta galimybės, kad kažkas paslaptinga gali vykti. Man patiko vieno ufologo išsakyta mintis: netikėk niekuo, tačiau neatmesk nieko. Sakyčiau, rimtas tyrėjas turėtų laikytis tokios pozicijos, nes ji neleidžia pasinerti į mistifikavimo labirintus, bet tuo pačiu neuždaro kelio pastebėti anomalijos.

– Esate tam tikrų šiuolaikinių mitų griovėjas?

Kiekvienas turėtų kvestionuoti savo pasaulėžiūrą, tikėjimą ir gaunamą informaciją, tai padeda nepasiklysti idėjų vandenyne.

– Tam tikrų taip, nors mano tikslas nėra griauti. Labiau norėčiau, kad žmonės susimąstytų. Jei kam nors mano mintys padės naujai pažvelgti į pasaulį ir save patį, tada būsiu savo tikslą pasiekęs.

Manau, kad kol žmogus užduoda sau klausimus, tol jis tobulėja. Kiekvienas turėtų kvestionuoti savo pasaulėžiūrą, tikėjimą ir gaunamą informaciją, tai padeda nepasiklysti idėjų vandenyne.

Esant tokiai gausai visokių išgalvotų, mistifikuotų ar pseudomokslinių aferų, negebančiam analizuoti informacijos, labai lengva pasimesti. Informacijos daug, o tarp mūsų nėra visų sričių specialistų, tad kiekvienas tikime kokiais nors mitais.

Nesu sutikęs nei vieno žmogaus, kuris netikėtų bent jau kokiais nors mitais (čia turiu omenyje urbanistinius mitus). Jais suabejojus bent šiek tiek priartėjame prie tiesos ir objektyvaus pasaulio vertinimo. Visų mumyse esančių mitų neįmanoma sugriauti. Pavyzdžiui, gali būti, kad, jei išmanai fiziką, būsi pilnas mitų apie religiją, jei esi filosofas, greičiausiai net pats to nesuvokdamas būsi pilnas mitų apie mediciną ir pan.

Kiekviena sritis, kurios neišmanome, atsiskleidžia mums tik dalinai, kitką užpildo netiksli informacija, kuria tikime.

Kiekviena sritis, kurios neišmanome, atsiskleidžia mums tik dalinai, kitką užpildo netiksli informacija, kuria tikime. Ta informacija paprastai mūsų sąmonėje ir egzistuoja mitų pavidalu.

– Esate ne tik teologas, bet ir fantastas. Kaip tarpusavyje siejasi šios dvi domėjimosi sritys?

– Fantastika yra sena mano aistra ir smagus laisvalaikio praleidimas. Vienas didžiausių metų įvykių man jau daug metų yra sudalyvavimas Lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavime „Lituanicon“. Fantastika užima gana didelę mano gyvenimo dalį. Fantastika padeda plačiau žvelgti į pasaulį ir į savo tikėjimą. Kalbu ne apie laisvamanystę, tiesiog fantastika leidžia išmokti pažvelgti į viską, kiek kitokiu kampu, neprarandant ryšio su realybe.

Sakyčiau, fantastika padeda nenuklysti į lankas ir išlaikyti kritinį mąstymą. Ji moko kvestionuoti viską, su kuo susiduri, o taip pat neatmesti slėpiningo pasaulio egzistavimo galimybės.

Nors atrodytų paradoksalu, bet fantastika moko atskirti fikciją ir racionalumą. Pats fantastų bendruomenėje dalyvauju maždaug 20 metų ir tokios kritinės masės racionaliai mąstančių žmonių nesu sutikęs nei vienoje kitoje socialinėje grupėje. Sakyčiau, fantastika padeda nenuklysti į lankas ir išlaikyti kritinį mąstymą. Ji moko kvestionuoti viską, su kuo susiduri, o taip pat neatmesti slėpiningo pasaulio egzistavimo galimybės.

Todėl pabaigai norisi pacituoti rašytoją profesorių J.R.R.Tolkieną, kurio mintys man imponuoja ir papildo mano kaip teologo santykį su fantastika: „Krikščionis turi suprasti, jog visos jo pastangos ir sugebėjimai yra pripildyti prasmės nuo kurios priklauso išgelbėjimas. Ta malonė kuri jam duota, tokia didelė, kad jo fantazijos pasaulis, puošia ir skatina pasaulį atsiversti.“