Pasaulis yra valdomas piramidės principu

Darbokratija yra režimas, kuris yra apraizgęs visą pasaulį. Žinoma, kažkas valdo mus šituo režimu ir pabandysime išsiaiškinti kas. Bet apie tai vėliau. Dabar užtenka suprasti, kad visas pasaulis yra valdomas piramidės principu.

Nuo seno valdovai atsistodavo ant piramidės viršaus, matydavo savo pavaldinius ir juos kontroliuodavo. Žinoma, ne patys. Jie pasiųsdavo žemesnę klasę ar grupę žmonių, kad šie valdytų dar žemesnę klasę, kad ta valdytų dar žemesnę klasę, kuri valdydavo mases. Ir kiekviena vidurinė klasė galvodavo, kad ji yra valdančioji ir tuo džiaugdavosi. Taip iš tiesų ir buvo, nes jie valdydavo žemesnę už save klasę. Tačiau nutylima, kad jie ne tik valdydavo, bet ir juos pačius kažkas valdydavo. Jie galėdavo suprasti kad ir juos kažkas valdo, kad tuos valdančiuosius irgi valdo ir taip visa valdžia sutelkiama piramidės principu į pačią viršūnę. Tačiau jie to nedarė. Kodėl? O gi todėl, kad buvo pačios piramidės sistemos valdomi. Jie valdomi pagal du principus: (1) džiaukis valdžia, juk tu valdai apatinę klasę; (2) valdyk taip uoliai, kad nepakeltum akių į viršų ir nepažiūrėtum, kad ir tave iš viršaus kažkas valdo, nes gali atsidurti žemesnėje klasėje. Todėl valdyk, džiaukis ir neklausinėk.

Taigi, šie vidurinieji sluoksniai dar galėjo suprasti valdymo mechanizmus ir jais nusikratyti. Bet jie to nenorėjo, nes buvo pačios sistemos stimuliuojami ar verčiami to nedaryti. O apatinis valdomasis sluoksnis buvo taip užguitas, kad nė galvoti negalvojo apie aukščiausiosios valdžios nuvertimą. Paprasti žmogeliai tiesiog nesupranta valdymo mechanizmo. Jie stovi horizontalėje ir nemato, kas virš galvos. Nemato savo valdžios, vadinasi jos ir nėra. Todėl valdovai visada stovi virš galvos arba už nugaros - ten kur žmogus negali matyti. Ir kuo daugiau žmogui darbo duodi, tuo rečiau jis galvą pakelia. O jei jį vis varai į priekį - botagu ar pakabinęs ant meškerės saldainį, tai jis neatsisukinėja ir nemato, kas jį valdo iš už nugaros. Ir kuo daugiau dirbi, tuo mažiau matai savo valdovą. O dabar juk dirbame visą gyvenimą, taigi, visiškai nematome savo valdovo. O jei nematome, tai galvojame, kad jo ir nėra.

Taigi, apatinėje piramidės dalyje esantis žmogus mato tik tiesiai arba žemyn. Taip jau žmogus sukurtas. O jei dar truputį stimuliuojamas, tai jį lengva kontroliuoti. Geriausiu atveju žmogus sugeba pakelti galvą ir pamatyti kas yra vienu laipteliu aukščiau. Jis mato savo tiesioginius vadovus. Ir tik ant jų pyksta. Kaip gi pyksi ant faraono. Faraonas gi tavęs rimbais netalžo, blogų žodžių tau nesako. Faraonas geras. Faraonas Dievas. Visi žino, kad faraonas yra aukščiausia valdžia, bet nesupranta valdymo principo, todėl į jį žemiausieji ir nesikėsina. Rimbas jaučiamas tik nuo tiesioginės valdžios ir tik ant jų pykstama. O tas mušėjas, t. y. tiesioginis tavo prižiūrėtojas muš tave su dideliu malonumu. Nes jis tikrai nenori būti vienu laipteliu žemiau ir tikrai mėgsta valdyti. Todėl jis džiaugiasi. Nors jis ir pats yra vergas. Tačiau jis nemato, kas virš jo galvos. Ir jį taip pat valdo. Bet valdo čia subtiliau. Todėl jis ir nepastebi. Ir kuo aukščiau į piramidę, tuo valdymas yra subtilesnis.

Žemiausiems reikia duoti rimbo ir iki kraujo. Aukštesnieji - jau tik pamokomi, paskatinami, pabauginami. Dar aukštesnis sluoksnis dar švelniau valdomas, o pačioje viršūnėje esantis faraonas gali būti valdomas šnabždesiu į ausį.

Apatinis sluoksnis yra valdomas žiauriausiai. Iki kraujo. O kaip kitaip suvaldysi tokias mases? Virš jų esančius jau nebegalima plakti rimbais. Nes jie tada jausis lygiai tokiais pačiais kaip žemiausia klasė. Reikia išlaikyti piramidinę struktūrą. Ant žemiausios ir žiauriausiai valdomos didžiausios masės turi stovėti mažesnė žmonių grupė. Ir valdymas turi būti ne toks žiaurus. Kad jie būtų savo vietoje ir niekuo nesiskųstų. O virš jų esančios žmonių grupės jau net ir taip valdyti negalima. Jie turi jaustis dar viršesniais. Su jais reikia elgtis dar pagarbiau. Tada ir jie bus savo vietoje. O dar aukštesnėje žmonių grupėje, kuri yra prie faraono, dar daugiau pagarbos. Ir ta grupė yra visai mažytė. Todėl faraonui su jais labai lengva susitvarkyti. Nereikia nei rimbo, nei piktų žodžių. Jie taip džiaugiasi garbinga pozicija, kad viską ir taip su mielu noru daro. Faraonas tik turi rūpintis, kad jie visada turėtų darbo, kad neturėtų laiko mąstyti apie valdžios nuvertimą.

Faraonui reikia saugotis tik dviejų ar trijų žmonių. Tik jie gali perimti iš jo valdžią. Ir perėmimas būna švelnus. Nužudomas tik vienas žmogus - faraonas. O jei valdžios perėmimas vyksta žemiausiuose sluoksniuose, tai perversmas būna labai žiaurus. Žūna šimtai ar tūkstančiai žmonių. Atkreipkite dėmesį - jei žuvo daug žmonių kažkurioje pasaulio vietoje, tai perversmas vyksta žemiausioje klasėje. Jei žūna vienas kitas, tai jau kovos vyksta aukštesniuose valdžios sluoksniuose. O aukščiausiuose sluoksniuose beveik nežudoma. Ten ir be žudymų gražiai susitvarkoma.

Taigi, kuo mažesnis laiptelis, tuo daugiau žmonių žūna. Net ir tokiu atveju, jei būtų nužudyti visi faraonai ir visi prezidentai, tai vargu ar susidarytų per visą žmonijos istoriją toks skaičius kiek žūna per vieną vienintelį perversmą žemiausioje piramidinio valdymo dalyje.

Taip yra todėl, kad faraonas yra laikomas reikšmingesniu žmogumi. Apie jį visi žino. Todėl nužudžius faraoną, tai laikoma tragedija, o jei žūsta tūkstančiai, tai čia jau kasdienybė. Atkreipkite dėmesį - aiškiai matome tik pavienius, išskirtinius dalykus, o tų, prie kurių įpratome, kurių daug, tų nebematome. Ir faraono žūtis tik dar kartą įrodo, kad tai yra išskirtinis, labai retai vykstantis procesas. Jį matome labai ryškiai. O kovos žemuosiuose sluoksniuose vyksta kasdien. Kasdien kažkas gauna rimbu, kasdien vergas išreiškia nepasitenkinimą tiesioginiu valdovu ir gauna dar vieną rimbą. Čia kasdienybė, todėl jos ir nematom.

Štai taip veikia piramidinis valdymo modelis. Matai geriausiu atveju tik vienu laipteliu aukštyn. O to, kas vyksta aukščiau, žmonės tiesiog nemato ir nesupranta. Galima padaryti perversmą vienu laipteliu aukštyn. O į aukštesnę valdžią nė netaikai. Būtent todėl faraonai ir imdavo į savo tarnus žmones iš žemiausio sluoksnio. Nes prie jų saugu. Žmogus iš apatinio sluoksnio tik ir džiaugsis, kad gali patarnauti tokioje gražioje aplinkoje ir jam niekada į galvą nešaus tokia idėja - nuversti faraoną. Tokia mintis gali šauti, tik keletui aukščiausio valdymo sluoksnio žmonių. Faraonui reikia saugotis tik jų. Ir jei su šiais susitvarkai, tai tvarkai visą šalį ar visą pasaulį. Jei faraonas nepadaro klaidos, tai jis gali valdyti visą gyvenimą.

Ir negalvokime, kad čia tik Egipte taip. Piramidės statytos ir kituose kontinentuose. Kur nestatydavo piramidžių ten pildavo piliakalnius ar užsilipdavo ant natūralaus kalno. Atkreipkite dėmesį - visi piramidiniai mokymai skelbiami nuo kokios nors pakylos - sakyklos, tribūnos, piramidės, kalvelės, kalno... Mozė nuo kalno skelbė savo pamokslus, kunigai sako juos iš sakyklos, vikingai iškeldavo sakytoją ant skydo. Visada iš viršaus...

Jei vienas nori sukontroliuoti didžiulę masę žmonių, tai tau būtinai reikia piramidės. Nes tūkstančiams žmonių tu nesugebėsi fiziškai visiems pasakyti ką reikia daryti. Todėl būtina suorganizuoti piramidę - kur vienas pasako keliems žmonėms, šie pasako savo pavaldiniams, o tie savo pavaldiniams. Ir taip gaunasi, kad valdovui nei balso pakelti nereikia, o jį girdi tūkstančiai žmonių.

Taigi, pasikartokim. Jei nori kontroliuoti daug žmonių, tau reikia piramidės, nes kitaip nepasieksi fiziškai jų ausų. Piramidė statoma dalinant valdžią. Dviem žmonėms duodi daugiausia valdžios. Leidi jiems susirasti pavaldinius, kurie valdys didžiules mases. Kiekvieną žemesnį sluoksnį reikia valdyti kuo žiauriau, kad nei vienas aukštesnis sluoksnis nenorėtų atsidurti jo vietoje. Kiekvieną aukštesnį sluoksnį reikia gerbti labiau, kad jis jaustųsi patogioje vietoje ir nenorėtų iš tos vietos išeiti. Taip išlaikoma nekintanti piramidės struktūra. Piramidės laiptelių turi būti keletas, kad didžiausios masės nematytų aukštesnių laiptelių ir galvotų, kad jų nėra. Ir svarbiausias principas - duoti visiems darbo tiek, kad jie neturėtų laiko pakelti akių į piramidės viršūnę.

Tinginiai mažai dirba, todėl turi laiko pakelti akis ir pamatyti valdymą. Taip pat tinginiai turi daug gražaus laiko pamąstyti kaip išvengti piramidinio valdymo, o išvengę - būti laimingais. Dar kartą pasitvirtina tiesa, kad tingėjimas padaro žmones laimingus.