Paslaptingi profesoriaus Filipovo mirties spinduliai

Ankstyvą 1903 m. birželio 12 d. rytą 45-erių metų mokslininkas chemikas Michailas Filipovas iš Sankt Peterburgo buvo aptiktas negyvas savo laboratorijoje, kuri buvo įrengta jo bute Žukovskio g. 37-ame name. Mokslininkas buvo be prijuostės, gulėjo veidu žemyn. Įbrėžimai veide liudija, kad jis krito kaip pakirstas, netgi nespėjo ištiesti į priekį rankų.

Keista žmogžudystė

Policija kažkodėl šiuo įvykiu labai nesusidomėjo, jį tyrė tarsi nenoromis. Teismo medicinos ekspertas paskubomis apžiūrėjo mirusįjį ir padarė išvadą, kad mirtis ištiko dėl nervinio išsekimo. „Apopleksija", - neleidžiančiu prieštarauti tonu paskelbė ekspertas ir iš karto pasirašė apžiūros protokolą, kuriame, be kitos informacijos, buvo teigiama, kad mokslininkas pastaruoju laiku labai daug dirbo, netgi ištisas naktis sėdėdavo savo laboratorijoje.

Tardytojas paėmė visus Filipovo popierius, tarp kurių buvo ir knygos rankraštis, kuris turėjo tapti 301-ąja jo publikacija, ir leido palaidoti velionį. Jis buvo palaidotas Volkovo kapinėse. Netoliese naujai supilto kapo ilsėjosi Dobroliubovo, Belinskio ir kitų rusų rašytojų palaikai. Tai nebuvo atsitiktinumas, nes Filipovui nebuvo svetima ir literatūrinė kūryba, apie jo kūrinius šiltai atsiliepdavo Levas Tolstojus ir Maksimas Gorkis.

Tačiau mokslininko mirties aplinkybėmis susidomėjo spauda. Viena priežasčių - Filipovas buvo plunksnos broliu. Jis buvo žurnalo „Mokslo apžvalga", kuris pradėtas leisti 1894-ais metais, įkūrėju, leidėju ir redaktoriumi. Su žurnalu noriai bendravo žinomi žmonės, garsūs mokslininkai: chemikai D. Mendelejevas ir N. Beketovas, psichiatras ir psichologas V. Bechterevas, astronomas S. Glazenapas. Žurnalo puslapiuose ne kartą buvo spausdinami K. Ciolkovskio darbai.

Tik labai drąsus ir įžvalgus redaktorius galėjo išspausdinti darbą, kurį kosmonautikos pagrindų sukū-
rėjas atnešė 1903-iųjų metų pavasarį. Gegužės mėnesio numeryje buvo išspausdintas straipsnis „Pasaulio erdvių tyrimas reaktyviniais prietaisais", po kurio Ciolkovskis buvo pripažintas teorinės kosmonautikos pradininku.

O netrukus įvyko mįslinga žmogžudystė. Savo mirties išvakarėse, birželio 11 d. Filipovas į laikraščio „Sankt Peterburgo žinios" redakciją išsiuntė laišką, kuriame rašė, kad, dar būdamas jaunuolis, ėmė mąstyti, kaip sustabdyti karus, padaryti juos beveik neįmanomais. „Kad ir kaip keista tai atrodo, - rašė mokslininkas, - tačiau visai neseniai padariau atradimą, kurio praktinis pritaikymas praktiškai užkirs kelią karams. Kalbama apie mano išrastą būdą elektriniu būdu dideliu atstumu perduoti sprogimo bangas. Sprendžiant pagal taikytą metodą, perduodama gali būti į objektus, esančius už tūkstančių kilometrų... Vykdant karą mano nurodytais atstumais, karas faktiškai tampa beprotybe ir jam kilti užkertamas kelias. Detalesnę informaciją rudenį pateiksiu Mokslų akademijai".

Iš esmės, Filipovas norėjo išsaugoti taiką pasaulyje, pasinaudodamas „baimės pusiausvyra", kuri mums dabartiniu metu gerai žinoma kaip branduolinis ginklas.

Gandai, spėliojimai, faktai

Gandai apie iki tol negirdėtą išradimą ilgai nerimo. Profesorius A. Tračevskis, geras Filipovo bičiulis, interviu „Sankt Peterburgo žinioms" papasakojo: „Man, kaip istorikui, Filipovas apie savo sumanymą galėjo papasakoti tik bendrais bruožais. Kai aš jam užsiminiau apie skirtumą tarp teorijos ir praktikos, jis tvirtai pareiškė: „Patikrinta, atlikau bandymus, ir dar atliksiu".

Filipovas paslapties esmę išdėstė apytikriai, kaip ir laiške redakcijai. Jis ne kartą kartojo, trenkdamas delnu į stalą: „Juk tai taip paprasta, be to, pigu! Keista, kad iki šiol niekas nesusiprato". Atsimenu, Filipovas pasakojo, kad šia problema buvo domimasi Amerikoje, tačiau buvo pasirinktas kitas būdas, kuris buvo nesėkmingas".

Pasirodė straipsniai, kuriuose buvo abejojama mokslininko teiginio apie neatskleistą atradimą tikrumu. Tuomet apginti Filipovą ryžosi pats D. Mendelejevas. „M. Filipovo idėjos, - pareiškė garsusis chemikas, - visiškai gali atlaikyti mokslinę kritiką". O pokalbio su profesoriumi Tračevskiu metu Mendelejevas išsireiškė dar konkrečiau: „Pagrindinėje Filipovo idėjoje nėra nieko fantastiško: sprogimo banga gali būti perduodama, kaip ir šviesos ar garso banga".

1913-ais metais, kai po mįslingosios žmogžudystės buvo praėję 10 metų, vėl buvo pradėta kalbėti apie Filipovo išradimą. Paaiškėjo naujos detalės. Pavyzdžiui, tapo žinoma, kad dar 1900-siais metais išradėjas keletą kartų vyko į Rygą, kur, anot laikraščio „Rusų žodis", „dalyvaujant kai kuriems specialistams atliko keletą objektų sprogdinimo per atstumą bandymų".

Sugrįžę į Sankt Peterburgą, jis pasakojo, kad labai patenkintas eksperimentų rezultatais. Tas pats laikraštis bandė surasti Filipovo preparatus ir aparatus, kuriuos mokslininko mirties tyrimo metu paėmė Sankt Peterburgo saugumo skyrius. Deja, viskas dingo be jokių pėdsakų. Dingo ir rankraštis su „matematiniais skaičiavimais ir sprogdinimų per atstumą bandymų rezultatais". Beje, laikraštininkams pavyko išsiaiškinti, kad visa tai dingo, padedant caro šeimos nariams, įskaitant patį imperatorių Nikolajų II.

Tapo žinomos ir kitos įdomios detalės. „Trumpųjų bangų srautu galiu atkurti visą sprogimo jėgą, -rašė Filipovas viename savo laiške. -Sprogimo banga visiškai perduodama kartu su elektromagnetinės bangos nešamąja. Tokiu būdu, dinamito užtaisas, susprogdintas Maskvoje, savo poveikį gali perduoti į Konstantinopolį. Mano atlikti eksperimentai rodo, kad šio fenomeno poveikis gali būti keli tūkstančiai kilometrų. Tokio ginklo
panaudojimas baigsis tuo, kad tautos sukils, nebus jokių galimybių kilti karams". Reikia paminėti, kad saugumo skyriaus paimtas rankraštis vadinosi „Revoliucija mokslu arba Karų pabaiga".

Pavojingas įsitikinimas

Filipovas buvo įsitikinęs marksistas, ir, nežiūrint pavojaus, kurį pats sau kėlė, apie tai atvirai pareikšdavo. L. Tolstojus savo dienoraštyje 1900 m. lapkričio 19 d. rašė: „Aš diskutavau apie marksizmą su Filipovu. Jis kalbėjo labai įtikinamai". Yra netgi manoma, kad žurnale „Mokslo apžvalga" buvo spausdinami ir V. Lenino darbai. Iš tiesų, leidinio puslapiuose kartais būdavo spausdinamos knygų recenzijos, kurias pasirašydavo V. Ulis. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tai nedviprasmiškai nurodo V. Uljanovą-Leniną.

Tokiu būdu tarsi nustatomas tiesioginis ryšys tarp genialaus mokslininko ir pasaulio proletariato vado. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad recenzijas rašė ne Leninas, o V. Ulrichas. Nežiūrint to, Leninas buvo susipažinęs su Filipovo darbais, kurie jam netgi padarė tam tikrą įtaką.

Garsioji ištrauka iš Lenino veikalo „Materializmas ir empiriokriticizmas", kurioje kalbama apie neišsemiamas elektrono galimybes, paimta tiesiogiai iš vienos Filipovo darbo. Yra pagrindas manyti, kad jam netgi priklauso garsioji formulė „Komunizmas - tai tarybų valdžia ir visos šalies elektrifikacija", kurią vėliau panaudojo pirmasis Sovietų valstybės vadovas.

Ką gi sukūrė mokslininkas daugiau nei prieš amžių? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Filipovo idėja buvo paremta galingu šviesos spinduliu, t.y. jo galvoje ne tik užgimė lazerinio ginklo idėja, bet jis jau vykdė kai kuriuos eksperimentus. Kai kurie lazerių mokslo specialistai iš principo šios versijos neatmeta.

Kiti problemos tyrinėtojai kalba, kad profesorius, suprantama, nieko nežinojo apie lazerį, tačiau jis tyrinėjo apie 1 mm ilgio ultratrumpąsias bangas, kurias gaudavo kibirkštiniu generatoriumi. Jis šia tema išspausdino keletą darbų. Netgi šiandien šių bangų savybės nėra pilnai ištirtos, o Filipovas tikrai galėjo rasti būdą sprogimo energijai paversti siauru ultratrumpųjų bangų srautu - pradininkai į nagrinėjamus paradoksus visada žvelgia plačiau, nei jų pasekėjai.

Ar profesoriaus Filipovo išradimas galėjo pasitarnauti žmonijai? Būdamas tuo pačiu metu ir mokslininku, ir revoliucionieriumi, jis, greičiausiai, būtų paviešinęs savo išradimą, naiviai galvodamas, kad tautos, gavusios iš jo šį ginklą, nuo žemės paviršiaus nušluos karalius ir tironus bei marksizmo dėka visur įves taiką visiems laikams.

Tai labai klaidingas požiūris! Garsusis prancūzų mokslo populiarintojas Žakas Beržje manė, kad Filipovą nužudė slaptoji caro tarnyba (ochranka) tiesioginiu Hagos konvencijos dėl įstatymų ir karo pobūdžio iniciatoriaus Nikolajaus II nurodymu. Tokiu bildu imperatorius ne tik sunaikino pavojingą revoliucionierių, bet ir išgelbėjo pasaulį, kuris būtų atsidūręs ant žūties slenksčio: „Jeigu Filipovas būtų spėjęs paskelbti apie savo išradimą, jis, be tokios abejonės, būtų patobulintas ir panaudotas Pirmajame pasauliniame kare. Visi didieji Europos, o gal ir Amerikos miestai būtų buvę sugriauti. O 1939-1945 metų karas? Nejaugi Hitleris, žinodamas Filipovo metodą, nebūtų visiškai sunaikinęs Anglijos arba Amerikiečiai - Japonijos? Bijau, kad turime į šiuos klausimus atsakyti teigiamai. Negalima atmesti teiginio, kad imperatorius Nikolajus II, kurį visi pasmerkė, turėtų būti vadinamas žmonijos gelbėtoju".