„Raganų butelių" paslaptis.

Kaip apsiginti nuo raganavimo? Kaip atsispirti slaptis raganos kerams, kuri, apsimetusi geriausia jūsų drauge, apsilankė jūsų namuose, kad galėtų jums pasiųsti visokias negandas? Viduramžiais Vokietijoje ir Anglijos gyventojai žinojo atsakymus į šiuos klausymus ir netgi kitiems galėjo rekomenduoti "apsoliučiai veiksmingą preparatą" - taip vadinamus Belarmino ąsočius. Jie taip pat dar buvo vadinami "raganų buteliais". Kodėl šie paslaptingi amuletai iš pradžių buvo pavadinti garbei tų, nuo kurių turėjo apsaugoti namus ir žmones?

Keista kardinolo Belarmino mirtis

XIV-XV amžiuose Anglijoje ir Vokietijos kunigaikštystėse raganų buteliai buvo pačių raganų darbas. „Žinančios" moterys pripildydavo talpas kažkokiu žolelių ir gydomųjų augalų spiritiniu antpilu ir pardavinėjo visiems pageidaujantiems.

Buvo tikima, kad iš butelio, kuris paprastai buvo statomas šalia židinio, sklindantys garai galėjo apginti žmones nuo įvairių ligų. Atsižvelgiant į tai, kad tais laikais raganos dažnai naudojo česnako užpiltines ar trauktines, tai tie buteliai iš tiesų galėjo kažkiek padėti, bent jau nuo peršalimo ligų.

Vėliau, jau XVI-XVII amžiuose, šis amuletas - miniatiūriniai buteliukai, iš kurių kartais būdavo pauostoma bendraujant su ligoniais - buvo pasmerkti bažnyčios, o jų nešiojimas bei laikymas namuose tapo amuleto turėtojo ryšių su nelabąja jėga „absoliučiu įrodymu".
Pasirodo, Senojo Pasaulio šventikai šiame „liaudiškame inhaliatoriuje" įžiūrėjo antirelikvijorių.

Tikrajame relikvijoriuje (talpa vertingų relikvijų, turinčių religinę sakralinę reikšmę, saugojimui), kaip taisyklė, buvo laikomos palaikų dalys. Šventųjų tėvų požiūriu raganų buteliuose buvo laikomi ne tik žolelių užpilai, bet, kaip teigė kardinolas Robertas Belarminas (1542-1621 metai), substancija, kuri „neigia Kristaus kraują".

Norėdamas įrodyti savo teiginį, Belarminas, didysis katalikų bažnyčios inkvizitorius, 1621-ais metais nusprendė „mesti iššūkį pačiam tamsos kunigaikščiui" ir ištirti paslaptingąją substanciją, taip pažeisdamas nerašytą taisyklę, kuria raganos savo klientams draudė domėtis amuletuose esančiu turiniu. Šio iššūkio rezultatas (o gal tik paprasčiausias sutapimas) - staigi Belarmino mirtis nuo karščiavimo, prieš tai netekus klausos ir regėjimo.

Išsilavinusio kardinolo mirtis viduramžiu bendruomenei tapo geriausiu raganų klastos įrodymu - jos butelius su neaiškiu skysčiu gamino tam, kad pakenktų visiems mirtingiesiems.

Netrukus po Belarmino laidotuvių amuletas įgavo visai kitą prasmę bei kitą pavadinimą. Raganų buteliai buvo pradėti vadinti „Belarmino ąsočiais" arba belarminomis.

Kalbant šiuolaikine kalba, šių mistiškų artefaktų gamybos monopolija buvo perduota į kitas rankas - bažnyčiai artimų magų rankas. Beje, jie patys save niekada nevadino magais.

Germanas Bartmanas ar paprasčiausiai „Barzdotas vokietis"?

Nuo XVII amžiaus belarminos pradėtos gaminti ir Europos vienuolynuose, tik dabar jau ne profilaktiniais tikslais, o išskirtinai prieš raganas. Šis amuletas iš savo pirmtako paveldėjo griežtą draudimą nagrinėti jo turinį. Raganų butelius, kurie iš esmės tapo nukreipti prieš raganas, dėl patikimumo naujieji gamintojai užantspauduodavo daugiasluoksniu vaško antspaudu.

Siekiant dar geriau kovoti prieš raganų kerus, naujieji amuletai dažnai būdavo papuošiami Germano Bartmano atvaizdu. Pagal vieną versiją, jis buvo „krikščionių magas" ir Kelno, išmokęs „uždėti“ užkalbėjimus prieš raganas ant savo rankų darbo atvaizdo, puošiančio tokį butelį. Pagal kitą versiją, tai buvo kažkoks barzdotas vokietis - žolininkas, inkvizitorius ir kovotojas prieš raganavimą.

Teisę egzistuoti turi abi versijos, nes iki šiol istorikams nepavyksta surasti jokios informacijos apie magą Bartmaną, kuri leistų jį identifikuoti. Savo ruožtu, „German Bartmann“ gali būti iššifruojama kaip „barzdotas vokietis".

Tačiau mums svarbesnė kita aplinkybė: paveldėtas, šį kartą grasinant bausme, draudimas tirti tokių amuletų sudėtį. Baimė pažeisti šį draudimą laikėsi net iki... 2004-ųjų metų. Ir tik tais metais Londono universiteto mokslininkai pirmą kartą atliko mokslinę XVII amžiaus butelio, aptikto Grinvičo apylinkėse, turinio analizę, panaudojant pažangiausią aparatūrą.

Praėjus lygiai 10-iai metų, t.y. 2014-ais metais, buvo atlikta antroji istorijoje belarminos turinio analizė. Šis buteliukas buvo aptiktas už Atlanto, atliekant kasinėjimus Niuarko (Naujojo Džersio valstija) apylinkėse.

Toliau papasakosime apie sensacingus atradimus, atliktus šių tyrimų metu. Kol kas paminėsime tik vieną faktą, patvirtinantį žmonių baimę, egzistavusią netgi iki pat XXI amžiaus, tirti raganų butelius. XIX amžiuje drąsuoliai savamoksliai mokslininkai pabandė ištirti buteliuke esantį turinį. Visi jie labai greitai mirė. Trijų tokių žmonių mirtis buvo nuo labai smarkaus karščiavimo, panašaus į tą, kuris į kapus nuvarė šių tyrinėjimų pradininką kardinolą Robertą Belarminą. Po jo mirties tyrimai buvo labai ilgai nevykdomi.

Šlapimas - rūkančio žmogaus. O kieno kraujas?

Vienas įdomus niuansas: iš karto po pirminio raganų butelio iš Grinvičo turinio tyrimo Londono universiteto mokslininkai į savo tyrimus įtraukė istorikus, besispecializuojančius magijos tyrimuose. Pasirodo, specialistai, atlikę cheminius tyrimus, panoro suprasti slaptų belarminos ingredientų mistinę prasmę.

Tokiais ingredientais buvo: žmogaus šlapimas, siera, 12 geležinių vinių, 8 variniai smeigtukai, plaukai, nuskusti nuo kažkokio žmogaus bambos srities, dalis išdžiovintos žmogaus širdies, persmeigta neįprasta vinimi, taip pat 10 kažkieno nagų gabaliukų.

Istorikai paaiškino, kad viduramžiais tokia „mikstūra" buvo verdama šlapime, nes buvo tikima, kad šis skystis sustiprina aštrių daiktų (smeigtukų, vinių) agresyviąsias savybes, nes jais turėjo būti suduodamas „mentalinis smūgis" raganai.

Tačiau kuriam laikui atsitraukime nuo mistikos ir koncentruokime dėmesį į kitas mįsles. Savo nuostabai britų mokslininkai aptiko, kad belarminos, tapusios jų tyrimo objektu, kūrėju, greičiausiai, buvo aukštos visuomeninės padėties Londono gyventojas. Ši išvada buvo padaryta dėl to, kad iš šlapimo buvo išskirtas kotininas - nikotino įsisavinimo produktas.

Paprasčiau tariant, raganų butelyje „magiškosios mikstūros" rišančiąja medžiaga buvo rūkančio žmogaus šlapimas. O XVII amžiuje Britanijoje leisti sau tokį brangų malonumą, kokiu tuo metu
buvo rūkymas, galėjo tik labai turtingas žmogus.

Tačiau ir tai tik smulkmena, palyginus su kitu atradimu: vinis, kuria buvo perverta nežinomo žmogaus širdis, buvo „magiškas instrumentas", sukurtas iš ypač grynos geležies, išgautos karbonilo metodu, kuris tais laikais dar nebuvo žinomas.

Ir vėl pasikartosime, kad šis atradimas - tai tik niekai, palyginus su kitu. Amuleto skystyje, be jau minėto šlapimo, buvo dar vienas skystas ir dar keistesnis ingredientas - kraujas, kurio priklausomybės neįmanoma nustatyti. Bespalvis, nepriklausantis žmogui, turintis daug vanadžio jonų ir savo sudėtimi kažkiek panašus į ascidijų (jūrų gyvūnai) kraują, tačiau eile požymių nuo jo besiskiriantis.

Kaip visa tai atsidūrė raganų butelyje - mįslė. Tačiau, ko gero, dar didesnė mįslė yra tai, kad analogiška kraujo substancija buvo aptikta po 10-ies metų, kai Amerikoje buvo tiriamas prie Niuarko rastos belarminos turinys.

Iki šiol nėra nė vienos hipotezės, kuri nors kiek įtikinamai paaiškintų visus šiuos fenomenus. Todėl leiskime paskutinį žodį tarti mokslininkams. Tikėkimės, kad vienas iš paslaptingiausių per visą žmonijos istoriją amuletas bus tiriamas toliau.

Pabaigai - dar vienas įdomus faktas. Belarminos, ypač raganų buteliai su paslaptingojo barzdočiaus atvaizdu, viduramžiais Europoje buvo laikomi tokia galinga apsauga nuo burtininkų kerų, kad jos būdavo išsiuvinėjamos miestų vėliavose, o pačios vėliavos vėliau būdavo palaikomos dūmuose, kylančiuose nuo laužo, užkurto šalia pagrindinės miesto bažnyčios.

Buvo manoma, kad vien tik šio simbolio atvaizdas gali nuvyti nuo miesto piktąsias jėgas. Sis simbolis iki šiol puošia Vokietijoje esančio Frecheno miesto herbą, o pačiame mieste kas penkeri metai vyksta dabartinių meistrų, kuriančių „raganų butelius", mugė. Beje, šiuolaikinės belarminos nebeturi mistiškos aureolės. Tai tik suvenyrinė produkcija ir tiek.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №01 2017