Ranka iš kito pasaulio

1870-ais metais žinomas anglų chemikas Viljamas Kruksas tapo vieno nutikimo liudininku ir netgi dalyviu. Iš šviečiančio debesies, pakibusio virš mokslininko galvos, kažkokiu nepaaiškinamu būdu materializavosi žmogaus ranka. Ir tai dar ne viskas - ši iš dangaus nusileidusi ranka paspaudė mokslininko ranką. Kam priklausė ši iš dangaus nusileidusi ranka?

Pirmą, kartą rankos „nežinia iš kur" ėmė atsirasti pirmuosiuose spiritizmo seansuose, kurie buvo jpradėti rengti XIX amžiaus viduryje. Štai kaip 1858-ais metais vykusį Jumo seansą aprašo liudininkas: „Dujinis šviestuvas buvo pritemdytas, tačiau kambaryje buvo pakankamai šviesu, kad būtų galima aiškiai matyti veidus, supančius daiktus, ir ranką ant stalo. Mes buvome dvylika. Ir štai laisvoje vietoje, priešais mediumą, pasirodė liktoji ranka. Ji išbluko, kai mes ėmėme į ją žiūrėti, tačiau netrukus vėl pasirodė - mirksinti iki alkūnės ranka. Ji lėtai pajudėjo link stalo vidurio. Mes vėl suskaičiavome savo rankas, visos buvo savo vietose. Ši ranka buvo iki alkūnės, toliau nebuvo nieko. Ranka švietė silpna, tačiau aiškiai matoma šviesa. Netrukus ji išnyko, tačiau po to mes pamatėme visą jos atsiradimo procesą.

Norėdama įrodyti, kad ranka yra materiali, ji paėmė varpelį, juo paskambino ir po to jį ištiesė man. Iš netikėtumo aš sučiupau ranką. Tai buvo tikra ranka, su pirštais ir nagais, minkšta ir šilta. Tačiau ji ištirpo mano rankoje, dingo".

Kitas liudininkas - laikraščio „Hartford time“ redaktorius Baras - Jumo seanse dalyvavo 1855-ais metais. Seanso metu pasirodė ranka, kuri paėmė pieštuką ir ėmė juo rašyti ant popieriaus lapo. Seanso dalyvių rankos buvo ant stalo, visiems matomos, tad niekas iš dalyvaujančiųjų tikrai negalėjo rašyti. Tai, kas buvo parašyta, buvo vieno seanso dalyvio tolimos giminaitės ir artimos draugės, kuri mirė prieš keletą metų, vardas. Beje, vardas buvo užrašytas šios moters braižu.

Kadangi skeptikai tvirtino, kad ši ranka priklauso kokiam nors fokusininkui, apsirengusiam juodais rūbais ir ištepusiam ranką fosforu, Baras nusprendė atlikti nedidelį eksperimentą. Kai ranka ėmė spausti rankas visiems dalyviams, Baras ją palaikė savo rankoje ir atidžiai apžiūrėjo. Tai buvo normali, šilta žmogaus ranka, tik kažkodėl balta kaip sniegas. Ranka baigėsi ties riešu. Baras patikrino - toliau nieko nebuvo! Tuomet jis pasuko ranką delnu į save ir bedė į ją savo pirštu. Pirštas išlindo kitoje delno pusėje. Kai jis ištraukė pirštą, susidariusi kiaurymė užsitraukė, o pati ranka išnyko.

Labai įdomiai elgėsi ranka, kuri pasirodė Jumo seanse 1855-ais metais Anglijoje. Ši ranka ramiai paėmė ant stalo gulėjusią Bibliją ir ją atvertė. Ji pavartė lapus ir pieštuku Mato evangelijos 13-ame skyriuje pieštuku pažymėjo šį tekstą: „Palaimintos jūsų akys, nes jos mato; palaimintos jūsų ausys, nes jos girdi. Nuoširdžiai jums sakau: daugelis teisuolių pranašų norėtų matyti dalykus, kuriuos jūs matote, tačiau jų nematė, ir girdėti dalykus, kuriuos jūs girdite, tačiau jų negirdėjo“.

Britų karališkosios mokslo draugijos narys, profesorius seras Viljamas Kruksas nebijojo kolegų pašaipų ir buvo vienas iš pirmųjų garsių to meto mokslininkų, surizikavęs atlikti fizinį eksperimentą su „kito pasaulio" reiškiniu. Apibendrindamas savo stebėjimus, atliktus XIX amžiaus 8-ame dešimtmetyje spiritizmo seansuose, kuriuose pasirodydavo rankos, Kruksas pažymėjo: „Minėtos rankos ir pirštai man visada atrodė tvirti ir panašūs į tikrus. Kartais jie buvo panašūs į tankų garų debesį, kurio dalis turėjo rankos formą. Ne visi seanso dalyviai aiškiai matydavo rankas ir pirštus. Pavyzdžiui, kai ranka nešdavo gėlę ar kokį kitą mažą daiktą, vieni matydavo virš rankos šviečiančius garus, kiti - iš garo susiformavusią ranką, o kiti matydavo tik judantį daiktą. Aš pats ne kartą iš pradžių pastebėdavau judantį daiktą, o po to šviečiantį debesėlį, kuris atsirasdavo aplink šį daiktą. Šis debesėlis imdavo tirštėti ir įgaudavo visai susiformavusios rankos formą.

Tuomet šią ranką pamatydavo visi. Ji atrodė kaip gyvo žmogaus ranka. Šios rankos baigdavosi ties riešu ar alkūne šviečiančiu debesėliu. Šių rankų prisilietimas prie žmogaus rankos kartais atrodo šaltas, kaip ledas, o kartais - šiltas ir gyvas. Kartais būdavo, kad ranka stipriai paspausdavo mano ranką - kaip senas draugas po ilgo nesimatymo. Kartą aš laikiau ranką, nusprendęs jos nepaleisti. Ranka visiškai nebandė išsilaisvinti, tačiau po truputį ėmė virsti garais ir taip dingo iš mano rankos".

Tais atvejais, kai dalis kambario seansų metu buvo atitveriama užuolaidomis, kuriomis būdavo sukuriamas kabinetas mediumui, rankos pasirodydavo pro užuolaidų tarpus. Pavyzdžiui, XIX amžiaus 8-o dešimtmečio pirmojoje pusėje Edžio Horacijaus seansų metu iš už užuolaidų pasirodydavo daugybė rankų - vyriškų, moteriškų, vaikiškų. Žiūrovų prašymu jos noriai rašydavo visokius palinkėjimus, pasirašydavo po jais. Neretai žiūrovai atpažindavo savo mirusių draugų ar giminaičių braižą. Mediumas šių seansų metu sėdėjo šiapus užuolaidų, be to, jo rankas laikė kiti žmonės, tačiau tai visiškai netrukdė pasirodyti rankų fantomų pasirodymui.

Įdomus atsitikimas įvyko Jumo seanse, kuriame dalyvavo Prancūzijos imperatorius Napoleonas III. Imperatorius mediumo paprašė iškviesti jo mirusio dėdės Napoleono Bonaparto sielą. Šį atvejį aprašė grafas Branickis: „Svetainė buvo ryškiai apšviesta. Napoleonas sėdėjo giliame krėsle. Priešais jį stovėjo Jumas. Imperatorius nespėjo pasakyti savo noro, kai jo veidas staiga pasikeitė. Jis staiga atitraukė savo ranką ir nervingai šūktelėjo: „Ach, išlaisvinkite mane iš tos rankos!“ Pasirodo, kažkokia ranka gana stipriai paspaudė imperatoriaus pirštus, kurie gulėjo ant kėdės nugarėlės.

Matydamas imperatoriaus jaudulį Jumas prisiartino ir pradėjo savo manipuliacijas. Iš seanso dalyvių lūpų pasigirdo nuostabos ir baimės šūkiai: visiškoje šviesoje atsirado žmogaus ranka, matoma iki alkūnės, kuri nuo aukšto marmurinio židinio paėmė sunkią 12-os žvakių bronzinę žvakidę, pernešė ją per visą svetainę ir pastatė priešais imperatorių“.

1893 m. balandžio 27 d. Rusijos eksperimentinės psichologijos draugija atliko eilinį eksperimentą su mediumu Michailovu. Eksperimento dalyviai matė, kaip už mediumo kėdės
nugarėlės pasirodė nedidelis balsvas debesėlis. Jis ėmė didėti, po to įgavo silpnai šviečiančio spindulio formą, kuris transformavosi į ranką, matomą iki alkūnės. Ranka pakilo virš mediumo galvos, po to nusklendė prie sienos ir pabeldė į ją. Po to šviečianti ranka ėmė skraidyti aplink palubėje kybančią lempą, nutraukė nuo jos šilkinį gaubtą, kurį nusviedė į šalia esantį kambarį.

Po to į kairę nuo mediumo susiformavo antra ranka. Dešinioji ranka nusklendė prie sunkios kušetės ir ėmė ją stumti link šalia esančio kambario tokia jėga ir vikrumu, kurie nėra būdingi paprastiems žmonėms. Tuo pačiu metu kairioji ranka stūmė kėdę su ant jos miegančiu mediumu!

Išanalizavus profesoriaus Krukso aprašytus XIX amžiaus garsių mediumų D. Jumo, Evos Kartjė, Euzapijos Paladinos, Franeko Klusto ir kitų seansus, kuriuose pasirodydavo rankos, jas sąlyginai galima suskirstyti į du visiškai skirtingus tipus. Pirmojo tipo rankos savo išvaizda ir dydžiu atrodo visai kaip žmogaus, todėl galima nustatyti kam jos priklauso - vyrui ar moteriai. Šios rankos matomos arba iki riešo, arba iki alkūnės.

Sprendžiant iš kelių čia aprašytų atvejų, šios rankos „priklauso" realiai egzistavusiems asmenims. Jos seansą vykdančio mediumo pagalba materializuojasi mokslui nežinomu būdu. Šių rankų fiziniai sugebėjimai atitinka žmonių rankoms: jos gali nešti daiktus, dovanoti moterims gėles ir groti muzikos instrumentais, netgi tokiais, kuriais pats mediumas nemoka groti. Šios rankos priklauso arba yra valdomos protingos būtybės, kuri veikia nepriklausomai nuo mediumo valios.

Antrojo tipo rankų fantomai susiformuoja iš kažkokios substancijos, kurią išskiria mediumas. Profesorius Rišė (vėliau jam buvo paskirta Nobelio premija) šią substanciją pavadino ektoplazma. Šios rankos dažnai turi tik tris ar keturis pirštus (tai užfiksuota gana geros kokybės nuotraukose), gali išsitempti iki nenatūralaus ilgio (pavyzdžiui, per visą kambarį) ir pasižymi nežmoniška jėga.

Nors tai atrodo kaip paradoksas, tačiau XXI amžiaus pradžioje šioje parapsichologijos tyrimų srityje mes į priekį nesame pažengę nė vieno žingsnio, palyginus su XIX amžiaus pabaiga.