Religija:

Romos bažnyčia jau seniai tvirtino turinti dviejų Jėzaus apaštalų - šventojo Jokūbo Jaunesniojo ir šventojo Pilypo – griaučių likučius, tačiau naujas mokslinis tyrimas tvirtai rodo, kad šie senovės kaulo gabaliukai nėra tokie „šventi“, kaip kadaise tikėta.

Senoviniai meno kūriniai, nutapyti ant Romos katakombų sienų ir iškalti akmeniniuose karstuose vaizduoja Jėzų, darantį stebuklus: padauginantį duoną, gydantį ligonius ir prikeliantį mirusiuosius.

Egzistuoja vienas tamsybių valdovas, priklausantis pačiai baisiausiai kunigaikštysčių kategorijai. Jis jau taip seniai tikinčiųjų toleruojamas, jog bažnyčioje jo įtaka laikoma visiškai normaliu reiškiniu. Ši velniška būtybė - tai Antikristo dvasia. Ši dvasia pasireiškia ten, kur yra atvirai persekiojama tikroji krikščionybė. Tai demonas, kurio prigimtis yra grynai religinė. Ši dvasia priešinasi, tvirtai išstodama prieš vykstantį Jėzaus Kristaus bažnyčios atstatymą.

Šofaras – žydų ritualinis muzikos instrumentas, kurio naudojimo tradicijos siekia Mozės laikus. Anot, Vikipedijos, jis pučiamas per pamaldas per Roš Hašana / Jom hatrua (Žydų naujus metus), Jom Kipur (Teismo diena arba Atpirkimo dieną – dvasinio apsivalymo ir vilties diena) ir daugelyje kitų išskirtinių atvejų.

Kai Jonas Krikštytojas – Kristaus Karalystės šauklys – Judėjos dykumoje pradėjo visus kviesti atsiversti, žmonės tarsi bitės, užuodusios saldų nektarą, ėmė būriais rinktis iš Judėjos ir iš visos Pajordanės pas jį (Mt 3, 5). Iš Dievo malonėmis perpildytos Jono širdies aukštyn kilo Šventosios Dvasios galia, pasiekė jo lūpas, ir tada nesustabdomai prasiveržė galingas balsas, raginantis kardinaliai keistis...

Tris sekmadienius įžiebiamos trys violetinės žvakės, simbolizuojančios maldą, atgailą ir pasninką, o ketvirtąjį uždegama rožinė žvakė, simbolizuojančią džiaugsmą, kurį Dievo gimimas atnešė žmonijai. Štai keletas patarimų, kaip prasmingiau praleisti šį ypatingą religinį laikotarpį.

1884 metų balandžio 20 dieną Romos popiežius Leonas XIII išleido encikliką (popiežiaus įsakas), kurioje visa pasaulį padalino į dvi dalis: Dievo karalystę Žemėje ir velnio karalystę. Žmonės turėjo alternatyvą – gėris arba blogis, atsisukti į bažnyčią arba prisijungti prie kokios nors velnią garbinančios sektos (beje, ir “neprisijungusieji” galėjo būti laikomi sektantais vien dėl to, kad neigė Dievo buvimą).

Angelai yra neatsiejami nuo žmonijos kultūros. Nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos ar tikėjimo sistemos, pasakojimai apie angelus yra dalis mūsų istorinio paveldo, dalis mūsų žmogiškosios istorijos. Tyrimai rodo, kad 85 % amerikiečių tiki angelų sargų egzistavimu.

Tuo metu, kai daugėja pranešimų apie NSO ir ateivius, kontaktų su nežemiškuoju protu entuziastai organizuoja savotiškus "klubus", kurie dažnai primena religines sektas. Šių organizacijų veiklos tikslas - skleisti informaciją, atseit, gautą iš nežemiškųjų civilizacijų.

Apklausa parodė, kad amerikiečių, tikinčių protinga nežemiška gyvybe, yra tiek pat, kiek ir tikinčių Dievu. Ir profesorė Diana Pasulka nemano, jog tai atsitiktinumas. Diana Pasulka yra Šiaurės Karolinos religijos studijų profesorė ir naujai išleistos „American Cosmic“ knygos auto

Neseniai į ginčus apie Turino drobulę įsijungė ir audinių istorijos specialistai. Švedų profesorė Metčild Fluri-Lemberg pasakoja: „Anksčiau Turino drobulės amžių buvo bandoma nustatyti pagal audinio amžių. Man atrodo, kad žymiai svarbiau ne pats audinys, o tai, kaip ir kada jis buvo išaustas. Aš įsitikinusi, kad Turino drobulę išaudusi audėja gyveno pirmajame mūsų eros amžiuje arba anksčiau“.