Leo Taksilis - Kovotojas Su Velniu

1884 metų balandžio 20 dieną Romos popiežius Leonas XIII išleido encikliką (popiežiaus įsakas), kurioje visa pasaulį padalino į dvi dalis: Dievo karalystę Žemėje ir velnio karalystę. Žmonės turėjo alternatyvą – gėris arba blogis, atsisukti į bažnyčią arba prisijungti prie kokios nors velnią garbinančios sektos (beje, ir “neprisijungusieji” galėjo būti laikomi sektantais vien dėl to, kad neigė Dievo buvimą).

Popiežius pavadino savo encikliką “inkviziciniu dekretu”. Šis žodis priminė apie eretikų deginimo laikus. Leonas XIII grasino nedorėliams ekskomunika ir atskyrimu nuo bažnyčios. Šiuo “prakeiksmu” viskas galėjo ir baigtis, jei nebūtų įsimaišęs avantiūristas, vardu Gabrielis Žoganas-Pažesas. Popiežiaus “dekretas” pakišo jam mintį, kaip padaryti karjerą, demaskuojant velnią ir tamsos kunigaikščio pakalikus… (religija su paranormal.lt)

“Laisvasis mąstytojas”

Mari Žozefas Gabrielis Antuanas Žoganas-Pažesas, geriau žinomas slapyvardžiu Leo Taksilis, gimė 1854 metų kovo 21 dieną Marselyje. Vaikystėje buvo auklėjamas griežtai katalikiškai, tačiau paskui sukilo prieš viską, ko jį mokė, ir tapo radikalu. Įvairiuose laikraščiuose spausdino atitinkamo turinio straipsnius ir netrukus tapo laikraščio “Lygybė” redakcinės kolegijos nariu. Dar vėliau dvejus metus pats leido nedidelį karikatūrinį laikraštuką, kuris vadinosi “Kvaila kepurė”. Nežaboti straipsniai prieš vyskupus ne kartą atvedė Leo į teisiamųjų suolą. 1881 metų gruodžio 29 dieną Monpeljė mieste jis buvo nubaustas 65 tūkstančių frankų bauda už knygos “Popiežiaus Pijaus IX meilės nuotykiai” išleidimą. Taksilis nuosprendį apskundė ir jam pavyko pasiekti, kad nuosprendis būtų panaikintas. Pakartotinai knyga išleista 1885 metais. Apie tai iš anksto skelbė didžiuliai gatvės plakatai su vainikėliais iš gražuolių galvų. Dauguma šios knygos epizodų buvo tiesiog išgalvoti, bet labai meistriškai supinti su tikrais istoriniais įvykiais. Kūrinys turėjo milžinišką pasisekimą. Taksilis įkūrė “Laisvųjų mąstytojų draugiją”, į jos veiklą įtraukė daugiau kaip tūkstantį žmonių. Tačiau netrukus jam nusibodo pavojinga ir daug rūpesčių reikalaujanti “kovotojo su bažnytininkais” veikla, kuri galėjo baigtis nebent dar vienu teismu.

“Riteris su žėruojančiu kalaviju”

Ir štai 1885 metų balandžio 3 dieną Leo Taksilis padarė, kaip sakoma, 180 laipsnių posūkį. Pikti liežuviai kalbėjo, kad tam jį pastūmėjo finansinės problemos ir naujų teismų baimė.

Bet pats Leo apie savo “atsivertimą” kalbėjo, žinoma, poetiškiau. Anot Taksilio, jis neva rašė knygą apie Žaną d,Ark, norėdamas vėl pašiepti vyskupus, bet staiga pajuto “nušvitimą” ir baisius sąžinės graužaties priepuolius. Jis neva pradėjo raudoti ir meldė dangaus atleidimo...

Draugai buvo labai pritrenkti, kai Leo atsisakė toliau leisti laikraštį ir viename draugijos susirinkime garsiai paskelbė apie savo “atsivertimą”. Vienas iš “laisvųjų mąstytojų” buvo siaubingai pasipiktinęs Taksilio poelgiu ir pavadino jį sukčiumi bei komediantu. Leo viešai nesiteisino.

Jis nuvyko pas popiežiaus nuncijų Paryžiuje monsinjorą di Rende, atgailavo ir gavo atleidimą, jam buvo panaikintos bažnytinės bausmės ir atskyrimas nuo bažnyčios. Taip atsirado naujas Taksilis - “riteris su žėrinčiu kalaviju”, “Gėrio kovotojas prieš blogį”.

Vatikano palaiminimas

Naujai iškeptas “riteris” pradėjo nuo to, kad išleido keturių tomų veikalą, kuriame demaskavo velnio tarnus. Jie, anot Taksilio, laiko Dievą piktąja dvasia, tironu ir priešpastato Jam Liuciferį -šviesos dvasią ir tiesos nešėją. Liuciferis jiems, rašo Taksilis, yra laisvės simbolis, Kaino tėvas, didysis Visatos kūrėjas. Judą ir Kainą jie laiko šventaisiais.

1887 metais Taksilis, pasiėmęs savo kūrinius, nuvyko į audienciją pas popiežių Leoną XIII. Popiežius priėmė jį gana maloningai, parodė savo knygų lentyną, kurioje stovėjo Leo parašyti keturi tomai. Popiežius paskatino Leo ir toliau tęsti tokią literatūrinę veiklą. Šis Leo veikalas buvo ne mažiau populiarus negu jo “jaunystės nuodėmė” - knyga apie Pijaus IX nuotykius. Prancūziškas leidimas buvo išparduotas neįprastai dideliu tiems laikams tiražu - daugiau kaip 100 000 egzempliorių! Pasirodė ir vertimai į ispanų, anglų, vokiečių, italų kalbas. Tiesa, vokiečių vertėjas jėzuitų dvasiškis Martinas Gruberis į šį veikalą pažiūrėjo griežčiau negu Romos popiežius. Jis visiškai išmetė trečią tomą, pavadintą “Velnio seserys”, nes laikė jo turinį pačiu nešvankiausiu.

“Daktaro Batailio” stebuklai ir fantazijos

Bet tai buvo tik pradžia. Atsirado parankinių, ir dar tokių išradingų! Pirmasis iš jų 1892 metais buvo toks “daktaras Batailis” (po šiuo slapyvardžiu slėpėsi vokietis Karlas Haksas). 1897 metais tas Haksas prisipažino vienamų interviu, kad, perskaitęs “inkvizicinį dekretą”, nuo kurio pradėjome šį straipsnį, iškart įžvelgė lengvą galimybę pralobti, išnaudojant žmonių nemokšiškumą. Bet tai, kaip sakoma, visai kita istorija. O “kūrybinio bendradarbiavimo” pradžioje apie ką tik nerašė Haksas ir Taksilis! Jų abiejų periodiniame leidinyje Haksas rašė “laivo gydytojo, turėjusio galimybę stebėti satanizmo pasireiškimą” vardu ir tvirtino, pavyzdžiui, štai ką: “Kartą žmonių giminės priešas, užsimanęs vesti žemės žmogų, kreipėsi į merginą, kuri vakarais grojo fortepijonu krokodilo pavidalu. ..” Toliau jis pasakojo apie Rytų šalis, pavyzdžiui, kad Singapūre visos anglės yra Liuciferiai. Pasak Hakso, presbiterionų bažnyčioje Singapūre jis rado slaptą patalpą, kur buvo meldžiamasi velniui. O toks Albertas Paikas iš Čarlstono neva turėjo velnio sukurtą “stebuklingą telefoną”, su kuriuo galėdavo akimirksniu susisiekti su Kalkuta ir Montevidėjumi (kuo ne “Skype” pranašystė?). Tas pats Paikas neva turėjo magišką apyrankę, su ja savo valia išsikviesdavo velnią ir net skrido su juo į Sirijaus žvaigždę. Gibraltare Haksas “rado” urvuose paslaptingas slėptuves, kuriose velniai gamino mikrobus ir platino epidemijas visoje Žemėje. Haksas rašė ir apie Sofiją Valder - “ateinančio Antikristo prosenelę”. Pasirodo, Haksas ne tik matė ją su gyvate ant nugaros, bet ir padovanojo jai rožių puokštę.

Kitu Leo Taksilio parankiniu tapo italas Domenikas Mardžiota. Jis taip pat kūrė ne mažiau efektingus prasimanymus, vadovaujant pačiam Taksiliui ir kartu su juo. įdomiausia, kad dalis tuometinės spaudos ne tik neišjuokė tų, taip sakant, kvailų nesąmonių, bet ir rekomendavo Taksilį bei jo bendraautorius (o gal tiksliau sakyti - bendrininkus?) kaip pagarbos ir pasitikėjimo vertus rašytojus.

Asmodėjaus nuotaka

Toliau - daugiau. Atsirado dar viena Taksilio bendražygė, tokia Diana Vogan. Ji teigė, kad gimė 1873 metų vasario 29 dieną, nors tie metai nebuvo keliamieji. Taksilis tvirtino, kad Diana Vogan giminystės ryšiais susijusi su Oksfordo profesoriumi, alchemiku Tomu Voganu ir kad ji turi jos protėvio sutarties su velniu kopiją, o jos gyslomis teka Liuciferio ir Astartos kraujas. Diana buvo priskirta Asmodėjaus globai, ir šis reiškėsi tikrai riteriškai. Pavyzdžiui, kai vienas Gibraltaro vyras pasikėsino į merginos garbę, Asmodėjus kaip mat nusuko jam galvą. Ilgą laiką demonas buvo laikomas jos jaunikiu, bet galų gale jis paliko Dianą ir išėjo pas jau minėtą “Antikristo prosenelę”. Bet kartą mergina pajuto Dievo malonę ir visiems laikams nusisuko nuo satanizmo. Tačiau velnio garbintojai nesiruošė nusiraminti. Jie surengė grėsmingą ritualą, per kurį išlakstė visi namo stiklai...Bet pačios Dianos Vogan niekas nematė. Apie ją buvo žinoma tik iš Taksilio kalbų.

Visa tiesa apie Dianą Vogan

1897 metų balandžio 19 dieną Diana Vogan išsiuntinėjo kvietimus j paskaitą, kuri turėjo vykti Geografijos draugijos didžiojoje salėje Paryžiuje. Kvietimuose buvo žadama parodyti “54 stereoskopinius Antikristo prosenelės Sofijos Valder ir jos gyvatės vaizdus, įvykius iš Dianos Vogan gyvenimo, taip pat angelą, įveikiantį drakoną...”

Susirinko daug smalsuolių ir žurnalistų. Visi nekantriai laukė paskaitos pradžios, bet vietoje merginos scenoje
pasirodė pats Leo Taksilis. Jis tiesiai šviesiai pasakė:

- Mieli ponai ir ponios! Jūs norėjote pamatyti Dianą Vogan? Jūs ją matote. Diana Vogan - tai aš!

Salėje pasigirdo pasipiktinimo šurmulys, o Taksilis tęsė toliau:

- Nuo pat vaikystės mėgau apgaudinėti žmones ir šaipytis iš jų. Kartą išgąsdinau Marselio gyventojus, kai papasakojau, kad uoste mačiau ryklius. Kitą kartą, jau būdamas jaunuoliu, sukėliau ant kojų archeologus, kai pasakiau, kad Ženevos ežero dugne radau nuskendusį miestą. Bet visa tai yra vaikų žaidimai, palyginus su tuo, kaip pudrinau jums visiems smegenis 12 metų!

Kas nutiko po to, įsivaizduoti sunku. Žmonės šaukė, piktinosi, į avantiūristą mėtė lazdas ir įvairius po ranka pasitaikiusius daiktus. Bijodamas, kad su juo susidoros, Taksilis pasislėpė netoliese buvusioje kavinėje.

Paskutinė paslaptis

Tiesą sakant, Taksiliui nelabai buvo kuo skųstis. Pats ir padedant “bendraautoriams” jis susikrovė didelius turtus - daugiau kaip pusę milijonų frankų. Tačiau jo savęs demaskavimu patikėjo ne visi. Italų laikraštyje “Osservatore” pasirodė straipsnis, kad paskaitoje buvo Taksilio antrininkas, tikrasis Leo buvo pagrobtas, o Dianą Vogan uždarė beprotnamyje. Tačiau tokios versijos visada atsiranda po triukšmingų ir garsių įvykių. O mes užduokime klausimą: o kam Taksiliui išvis prireikė demaskuoti save? Atrodytų, griebk pinigus saujomis ir toliau... Ko gero, tai ir liks paskutine neatskleista didžiojo mistifikato-riaus paslaptimi.