Rusijos caro Nikolajus II šeimos tyrimas

Spalio 18-ąją Rusijoje, Petropavlovsko tvirtovėje Sankt Peterburge, turėjo būti palaidoti paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II vaikų – caraičio Aleksejaus ir didžiosios kunigaikštytės Marijos – palaikai. Tačiau ceremonija, kurioje ketino dalyvauti ir Romanovų šeimos nariai iš užsienio, neįvyko. Vaikų kaulai kol kas liko gulėti Rusijos Federacijos valstybinio archyvo seife. Maža to, sudrumsta ir jau palaidotų Romanovų ramybė – jų palaikai ekshumuoti, kad dar kartą būtų atlikta jų autentiškumo ekspertizė.

Taip vėl aktualizavosi vienas ilgiausių ir simboliškiausių Rusijos naujausios istorijos siužetų, trunkančių nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios, o šaknimis siekiančių 1918 metus. Pagrindinį vaidmenį č

ia vaidina Rusų stačiatikių bažnyčia ir dalis tikinčiųjų, kuriems mokslo institutai kartu su prokuratūra bando įrodyti tai, kuo jie neskuba patikėti.

Klausimas dėl 1998 metais Petropavlovsko tvirtovės Romanovų kriptoje palaidotų caro šeimos palaikų tikrumo – vienas svarbiausių Rusijos valstybės ir Bažnyčios nesutarimų. Dėl „Jekaterinburgo palaikų“ identifikavimo Maskvos patriarchija nepasitiki nei prokuratūra, nei Rusijos tyrimų komitetu ir įvairiausiomis vyriausybinėmis komisijomis, nei Rusijos mokslų akademijos institutais.

Nikolajus II, jo žmona Aleksandra Fiodorovna, jų vaikai, sušaudyti 1918 metais Ipatjevo name Jekaterinburge, 2000 metais kanonizuoti – paskelbti kankiniais, jų palaikus tikintieji turėtų garbinti kaip šventas relikvijas. Tačiau Petropavlovsko katedros Jekaterinos koplyčioje, kurioje ilsisi caras ir jo šeima, piligrimų beveik nebūna. Kartais privačia iniciatyva ten laikomos pamaldos – paprastai tai daro neetatiniai šventikai. Katedros vyresnysis šventikas archimandritas Aleksandras (Fiodorovas) sakė: „Per pamaldas katedroje mes uždarome Jekaterinos koplyčią, kurioje palaidoti palaikai, tad jie nefigūruoja pamaldų erdvėje. Žinoma, mes niekam nedraudžiame ten lankytis, tik kad tikintieji ten beveik nevaikšto.“

Bažnyčios versija tokia: caro, carienės, kunigaikštyčių ir caraičio, taip pat tarnų, savanoriškai išlydėjusių juos į tremtį – šeimos asmeninio gydytojo Jevgenijaus Botkino, kambarinės Anos Demidovos, liokajaus Aloizo Trupo ir virėjo Ivano Charitonovo, – palaikus bolševikai 1918 metų liepos 18-ąją visiškai sudegino netoli Jekaterinburgo, o Petropavlovske palaidotos anoniminės raudonojo teroro aukos.

Į klausimą cui prodest? – kuriam galui valstybei reikėjo laidoti netikrus palaikus – paprastai pateikiami sąmokslo teorija dvelkiantys atsakymai: pateisinti bolševikus ir nutylėti jų nusikaltimo mastą arba nuslėpti, kad tai buvo ritualinė, „žydiška“, žmogžudystė nukertant galvas.

Caro žudiko spąstai

Palyginti neseniai, dar 1934 metais, jokios paslapties dėl caro šeimos nužudymo nebuvo. Ipatjevo namo komendantas ir sušaudymo organizatorius Jakovas Jurovskis detaliai apie tai pasakodavo Uralo bolševikams. Į caro šeimos sušaudymo ir palaidojimo vietas vedžiojo ekskursijas. Maršrutas buvo populiarus – 1928 metais joje dalyvavo poetas Vladimiras Majakovskis. Maža to, daugelis didžiavosi pažintimi su gidu Piotru Jermakovu, vienu sušaudymo komandos narių.

1979 metais, kai filmo „Revoliucijos pagimdyta“ scenaristas Gelijus Riabovas susirengė į Uralą, jo viršininkas, SSRS vidaus reikalų ministerijos vadovas Nikolajus Ščiolokovas prasitarė: „Tau

Atkasami Romanovų šeimos narių palaikai.

pasisekė! Būsi ten, kur nužudė carą, kur buvo kuriama istorija!“

Tuomet, 1979-aisiais, G.Riabovas ir vietos kraštotyrininkas Aleksandras Avdoninas savavališkai atkasė kapą ant Senojo Koptiakų kelio (kelias tarp Jekaterinburgo ir Koptiakų kaimo). Rado 9 žmonių palaikus, nutarė, kad tai caro šeima, paėmė 3 kaukoles, pasidarė jų gipsines atliejas ir grąžino atgal. Taip buvo duotas bėgimo „ar tai tie palaikai, ar vis dėlto ne tie“ startas, tegul ir  neoficialus. (Vėliau paaiškės, kad tai buvo caro šeimos ir jų tarnų kūnai.)

Tam, kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia pasekti J.Jurovskio grupės pėdsakais ir pažiūrėti, kaip jis sprendė, atrodytų, neišsprendžiamą uždavinį: kaip ir kur paslėpti tokius pastebimus lavonus, ir dar taip, kad niekas niekada jų nerastų.

Kaip pripažįsta patys rusai, uždavinys buvo išspręstas virtuoziškai. Baltagvardiečių tyrimui, inicijuotam admirolo Aleksandro Kolčiako, kurio kariuomenė užėmė Jekaterinburgą, vadovavo Nikolajus Sokolovas, buvęs itin svarbių bylų tyrėjas ir Penzos apygardos teismo teismų tyrėjų sąjungos pirmininkas. Vėliau, jau emigravęs, jis parašė plačiai išgarsėjusią knygą „Caro šeimos nužudymas“, kuri, daugelio nuomone, yra išsamus veikalas šiuo klausimu.

Jis rado kulkų, nužudytųjų daiktų ir kai kurių nelabai didelių palaikų. Pavyzdžiui, dantų protezą, pirštą ir „riebalų gabaliukų, susimaišiusių su žemėmis“. Jis apklausė šimtus liudininkų, atliko daugybę ekspertizių ir tyrimo eksperimentų, atkūrė sušaudymo aplinkybes, laidojimo komandos maršrutą. Ir padarė išvadas.

Jo duomenimis, lavonai buvo nugabenti į apleistą Isetės rūdos kasyklą, kurią vietos gyventojai vadina Ganios Duobe, ketvirčiuoti ir sunaikinti ugnimi ir sieros rūgštimi.

Tuo metu sąlyginėje dvikovoje „nusikaltėlis – tyrėjas“ J.Jurovskis užtikrintai pirmavo taškais. N.Sokolovas sugebėjo atkurti bendrą vaizdą, bet ne iki galo. Nusikaltimo dalyvius nustatė, bet sulaikyti nesugebėjo. Palaidojimo vietą aptiko, bet kūnų nerado. O svarbiausia, kad į tyrėjų rankas nepakliuvo nė vienas žmogus, dalyvavęs paskutiniame, svarbiausiame, caro šeimos palaikų slėpimo etape.

Antraip N.Sokolovas, be abejo, būtų sužinojęs, kad buvo keli bandymai palaidoti palaikus. Kad būsimasis ekskursijų vadovas P.Jermakovas, kuriam buvo pavesta surasti patikimą vietą paslėpti palaikus, užduotį sužlugdė: šachtos Ganios Duobėje buvo siauros, be to, apsemtos vandens – lavonai iškildavo. Kad J.Jurovskiui teko taisyti nevykusio pavaldinio klaidas ir, kaip sakoma, čia pat improvizuoti.

Iš pradžių J.Jurovskis ištraukė kūnus iš Ganios Duobės šachtų ir pergabeno juos į kitą miesto pusę, Porosionkovo lomą. O po to atliko eksperimentą. Turėdamas 11 lavonų, jis atskyrė du mažiausius – kaip tik caraičio Aleksejaus ir didžiosios kunigaikštytės Marijos. Ir pabandė juos sudeginti. Aplinkybės buvo nepalankios: lietinga liepa, vėjas, naktis ir šlapios malkos, kurių nepakako. Nepadėjo net žibalas – įvairiais duomenimis, J.Jurovskiui buvo skirta nuo 120 iki 180 litrų. Pakenčiamai kremacijai to pasirodė per maža. 170 litrų sieros rūgšties “visiškai sunaikinti lavonus“ taip pat neužteko. Galiausiai iš dviejų lavonų vargais negalais liko apdeginti kaulai, ir tam prireikė daugybės laiko bei pastangų.

Liko dar devyni. Juos reikėjo skubiai kur nors dėti. Kuo vadovautasi toliau – gudria ir tikslia logika ar nevilties padiktuotu įkvėpimu, pasakyti sunku. Aišku viena: sudegintus ir rūgštimi apipiltus dviejų žmonių palaikus užkasė kremacijos vietoje. Kad nukreiptų dėmesį, ten pat sukrovė ir uždegė dar vieną laužą. Likusius nuvežė toliau. Ir nutarė užkasti juos tiesiai ant kelio.

Principas „paslėpk ten, kur visi mato“ žinomas nuo seniausių laikų. O praktiškai J.Jurovskio bandymas – pirmasis ir ilgą laiką buvęs vienintelis sėkmingas pavyzdys kriminalistikos istorijoje. Duobė buvo iškasta toje vietoje, kur kelias pažemėja. Iš pirmo žvilgsnio – sprendimas šiaip sau. Bet J.Jurovskis užmaskavo iškastą vietą: greitosiomis suguldė senus šachtos geležinkelio pabėgius. Galbūt kas nors iš važiuojančiųjų vėliau netgi dėkojo tiems, kurie uždengė balą.

Vėliau J.Jurovskis patenkintas kalbėjo, kad baltiesiems taip ir nepavyko rasti tos vietos. Nors tyrėjas N.Sokolovas priėjo labai arti – jo knygoje yra netgi to pabėgių grindinio nuotrauka. O tyrimo medžiagoje – geležinkelio sargo Lobuchino parodymai. Jis pasakojo, kad rajonas buvo apsuptas, toje vietoje ilgai stovėjo sunkvežimis ir kažkas ten vyko. Jeigu N.Sokolovas būtų turėjęs laiko, pagrindinė kapavietė būtų buvusi atrasta dar 1919 metais. Galbūt tada būtų sugebėję rasti ir tuos du per J.Jurovskio eksperimentą sudegintus lavonus.

Tačiau aplinkybės susiklostė kitaip ir caro žudikui J.Jurovskui iš tolimų 1918-ųjų pavyko pasėti abejonių beveik šimtui metų į priekį. Liko neišaiškinta svarbiausia: buvo vienuolika kūnų, o G.Riabovas ir A.Avdoninas 1979 metais suskaičiavo tik devynis. Reikėjo nustatyti, kur dingo kiti ir kas jie. Laukė ilgas ir kruopštus darbas.

Rinko po kruopelę

„Identifikavimo klausimas kilo iškart po mėgėjiškos G.Riabovo ir A.Avdonino grupės atradimo, – Rusijos žiniasklaidai sakė Sergejus Mironenka, Rusijos Federacijos valstybinio archyvo direktorius. – Niekas negalėjo patikėti, kad scenaristas ir geologas paprasčiausiai ėjo ir rado caro šeimos palaikus. Žinoma, 1979 metais apie tyrimus negalėjo būti nė kalbos. Tačiau 1991 metais klausimo imtasi iš esmės. Nežinau jokios kitos bylos, kurioje būtų buvę atlikta tiek tyrimų – trasologinių, antropologinių, stomatologinių... Ir, žinoma, genetika. Atlikta daugiau kaip dešimt genetinių ekspertizių. Visų jų rezultatas neabejotinas – velioniai iš Koptiakų kelio yra Romanovų šeimos kraujo giminaičiai.“

Aleksejaus ir Marijos palaikai tuo metu dar nebuvo surasti. Tačiau tai paaiškinti paprasta: žudikai išties sugebėjo sumėtyti pėdas. O 2007 metais maždaug už 70 metrų nuo pagrindinės kapavietės aptikti dar vieni palaikai, kurių vaizdas atitiko J.Jurovskio prisiminimus, – apdeginti kaulai. Vaizdas pradėjo ryškėti.

Spėjamiems Aleksejaus ir Marijos palaikams buvo skiriama ypač daug dėmesio. XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje atsirado galimybė atlikti dar tikslesnę genetinę ekspertizę pagal vyriškąją Y-chromosomą. Tiesa, tam reikėjo artimiausių giminaičių genetinės medžiagos. Tam labai padėjo Nikolajaus II tikro brolio Georgijaus palaikų ekshumavimas, taip pat Ermitaže išlikę paties Nikolajaus sukruvinti marškiniai – 1891 metų incidento Japonijos Ocu mieste padarinys. Tuomet į Japonijoje viešėjusį būsimąjį carą kardu pasikėsino japonų policininkas Cuda Sandzo, tačiau jo smūgis nebuvo mirtinas – nuplėšė dalį skalpo, bet neužkliudė kaulo.

Surinktą genetinę medžiagą tyrė Rusijos mokslų akademijos Bendrosios genetikos institutas, JAV ginkluotųjų pajėgų DNR identifikavimo laboratorija ir Insbruko medicinos institutas Austrijoje. Analizė patvirtino, kad abiejuose kapuose Romanovų šeimos narių palaikai. Maža to, Rusijos Federacijos valstybiniame archyve saugomuose palaikuose aptikta hemofilijos pėdsakų – šia reta liga kaip tik sirgo caraitis Aleksejus.

Tikintieji kliaunasi intuicija

„Baudžiamoji byla iškelta dar 1993 metais, kai buvo rastas grupinis kapas Jekaterinburgo apylinkėse, – paaiškino Vladimiras Markinas, Rusijos tyrimų komiteto oficialus atstovas. – Daugybė įvairių tyrimų patvirtino, kad tai Nikolajaus II, jo šeimos narių ir jo svitos asmenų palaikai. Vėliau netoli šios vietos buvo rasti palaikai, kurių tyrimas parodė, jog tai caraitis Aleksejus ir didžioji kunigaikštytė Marija. Tyrėjai neabejojo ir neabejoja, kad tai caro šeimos ir jų tarnų palaikai.“

Tačiau tuo abejoja Rusijos stačiatikių bažnyčia. 1998 metais, kai tyrimais buvo įrodyta, kad rasti iš tikrųjų Romanovų šeimos palaikai ir nutarta juos palaidoti, caro šeima dar nebuvo kanonizuota. Tuomet taip pat buvo atsižvelgiama į Bažnyčios – vienintelio socialinio instituto, išlikusio nuo Rusijos imperijos laikų, nuomonę. Kruticų ir Kolomnos metropolitas Juvenalijus buvo įtrauktas į vyriausybinę komisiją, nagrinėjančią klausimus, susijusius su Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II ir jo šeimos narių palaikų tyrimu bei perlaidojimu. Tai vadinamoji Nemcovo komisija, nes finaliniame etape jai vadovavo Borisas Nemcovas. Tačiau sprendimą dėl imperatoriškosios poros ir jos dukterų palaikų palaidojimo priėmė prezidentas Borisas Jelcinas, nepaisydamas staiga kilusių nesutarimų su patriarchu Aleksijumi ir Sinodu.

Rusijos tyrimų komiteto vyresnysis tyrėjas kriminalistas Vladimiras Solovjovas su B.Nemcovu ir jo padėjėju Viktoru Aksiučiciumi 1998 metų sausį susitiko su patriarchu Aleksijumi. Tris valandas svečiai dėstė patriarchui tyrimų rezultatus ir galiausiai paklausė, ar jis sutinka su išvadomis ir ar atvyks į laidotuves.

„Patriarchas paprašė B.Nemcovo užtikrinti prezidentą, kad visiškai palaiko vyriausybinės komisijos sprendimą palaidoti palaikus“, – vėliau prisiminė V.Solovjovas. Tačiau galiausiai patriarchas į laidotuves Sankt Peterburge neatvyko, pamaldas laikė šventikai iš Sankt Peterburgo vyskupijos su tuomečiu Petropavlovsko katedros vyresniuoju šventiku protojerėjumi Borisu Glebovu priešakyje. Kad išvengtų delikataus klausimo dėl palaikų autentiškumo, meldėsi už nežinomus nužudytuosius, „kurių vardus tu, Viešpatie, žinai“.

Solnečnogorsko arkivyskupas Sergijus tuomet kalbėjo: „Mes gerbiame ekspertų ir komisijos išvadas, bet gauname labai daug pranešimų iš vietų, kuriose tikintieji nepripažįsta, kad „Jekaterinburgo palaikai“ yra caro.“

Argumentais „iš vietų“ operuojama ir dabar, praėjus 17 metų: Petropavlovsko katedros vyresnysis šventikas taip pat sako, kad „tikintieji turi stiprią intuiciją, gerai jaučia falšą“.

Laukia stebuklų

Didžiosios kunigaikštytės Marijos ir caraičio Aleksejaus palaikai nuo 2009 metų guli Rusijos Federacijos valstybinio archyvo seife: pasibaigus tyrimui daiktiniai įrodymai turi būti arba sunaikinti, arba paversti valstybės pajamomis. Nei vieno, nei kito Rusijos tyrimų komitetas padaryti negalėjo, todėl perdavė palaikus laikinai saugoti archyvui. Šešerius metus nieko nevyko: ekspertizės baigtos, Bažnyčiai jų rezultatai atrodo nepatikimi, valstybė palaikų nelaidoja.

Pagaliau buvo apsispręsta juos laidoti šiemet spalio 18-ąją, tačiau liepos mėnesį pranešta, jog, Bažnyčios prašymu, tyrimas atnaujinamas.

„Darbo grupei pasiūlyta papildomai ištirti objektus, kurie anksčiau buvo neprieinami – imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos Romanovos sesers didžiosios kunigaikštienės Jelizavetos Fiodorovnos palaikus, kurie yra Jeruzalėje, ir imperatoriaus Nikolajaus II senelio imperatoriaus Aleksandro II, žuvusio per teroristinį aktą 1891 metais, kraujo pavyzdžius, išlikusius ant jo munduro. Tam reikia ekshumuoti imperatoriaus Nikolajaus II ir imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos palaikus Petropavlovsko katedroje Sankt Peterburge“, – sakė Rusijos tyrimų komiteto oficialus atstovas V.Markinas.

Imperatoriaus ir jo žmonos palaikai buvo ekshumuoti rugsėjo 23-iąją. Baigti pakartotines ekspertizes tyrėjai tikisi iki kitų metų kovo.

Rusų stačiatikių bažnyčios atstovas protojerėjas Vsevolodas Čaplinas tokį bažnyčios prašymą grindė tuo, kad ankstesni tyrimai neva buvę uždari. O Bažnyčiai tokiu atveju klaida neleistina.

„Žmonėms kyla daug klausimų. Mes norime detalesnio tyrimo, kad visos ekspertizės vyktų dalyvaujant Bažnyčios tarnams. Romanovai buvo kanonizuoti. Jeigu surado jų palaikus, jie taps relikvijomis, kurias tikintieji garbins. Todėl labai svarbu būti tikriems“, – pareiškė V.Čaplinas.

Jam antrino archimandritas Aleksandras: „Nustatydama caro šeimos palaikų tikrumą Bažnyčia neturi teisės klysti. 2000 metais Rusų stačiatikių bažnyčia caro šeimą priskyrė prie šventųjų paskelbdama kankiniais. Jeigu išties kalbame apie relikvijas, reikia turėti galvoje, kad su jomis būna susiję ir stebuklingi įvykiai. Petropavlovsko katedroje prie Jekaterinburgo palaikų kapo per beveik 20 metų nieko tokio neįvyko. O štai į Ganios Duobės vienuolyną, kur stovi šventykla caro šeimos sudeginimo vietoje, traukia šimtai tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Daugelis išgyja – tiek dvasiškai, tiek fiziškai.“

Vienas stebuklų įvyko 2000 metais, kai patriarchas Aleksijus II atvyko prie Ganios Duobės palaiminti vienuolyno steigimo toje vietoje. Spaudoje pasirodžiusiose to įvykio nuotraukose buvo aiškiai matyti, kaip iš atviros šachtos, kurioje naikinti imperatoriškųjų kankinių kūnai, kyla galingas šviesos srautas. Šią nuotrauką galima pamatyti internete.