Šiurpūs gydytojo eksperimentai gydant šizofrenija

Pokario Amerikoje homoseksualumas vertintas kaip psichikos sutrikimas, suteikęs galimybę negailestingam amerikiečių neurochirurgui atlikti siaubingus eksperimentus. Gydytojas Robertas Galbraithas Heathas buvo itin smalsus.

Didžiąją savo gyvenimo dalį jis skyrė savo teorijai, pagal kurią šizofrenija ir kitos psichikos ligos gali būti gydomos nukreipiant tam tikrus elektros impulsus į skaidriąją smegenų pertvarą prie galvos prijungiant elektrodus.

Nors toks stimuliavimas buvo tapęs R. G. Heatho karjeros ašimi, jis taip pat vykdė daug kitokios veiklos, išpublikavo mažiausiai 425 mokslinius darbus.

Šis gydytojas dėjo daug pastangų ir į homoseksualų gydymą keičiant nemalonius jausmus priešingai lyčiai maloniais. Panašiais būdais būdavo gydomos ir frigidiškos moterys.

Jis eksperimentavo lašindamas medikamentus į smegenis per plonus vamzdelius į smegenų sritis, kurias kitų eksperimentų metu jis stimuliavo elektrodais.

Veiklusis psichiatras bandė JAV Centrinės žvalgybos agentūrai (CŽA) skirtą smegenis „plaunantį“ vaistą bulbokapniną tiek su gyvūnais, tiek ir su vienu žmogumi (šį faktą dešimtmečius gydytojas neigė). Šie bandymai – tai tik nedidelė dalis didžiąja dalimi nelegalios „MK-Ultra“ programos, skirtos tyrinėti amerikiečio kūno ribas ir ribotumą.

Gydytojui pavyko įkalbėti į savižudybę linkusį pacientą nulipti nuo stogo, sušvirkštė jam į smegenis krienų peroksidazės tam, kad pažiūrėtų, kaip pernešamos medžiagos.

Aktyvusis psichiatras taip pat kariuomenės vadovybei pristatė smegenų stimuliavimo galimybes, o po pristatymo pasirašė sutartį dėl psichoaktyvių medžiagų bandymų su kaliniais. 1957 m. surašytos šių bandymų išvados, kuriose detaliai apibūdintas paciento elgesys ir patirtos haliucinacijos.

Nors šio amerikiečių psichiatro darbų iš tiesų nemažai, šiuo metu vis dar gaji jo reputacija susijusi su vienu jo atradimu, ir vėl surištu su skaidriąja smegenų pertvara. Šizofrenija sergančiųjų smegenis psichiatras ne tik stimuliavo, bet ir jas tyrinėjo, norėdamas sužinoti, kokie gi yra šios pertvaros skiriamieji bruožai, cheminės medžiagos ir genai, sukeliantys jo nustatytas anomalijas.

Tirdamas šizofrenija sergančių žmonių kraujo mėginius ir smegenų audinių pavyzdžius jis atrado paslaptingą medžiagą, kurią pavadino tarakseinu, ir kuri, anot paties gydytojo, gaminama būtent skaidriojoje smegenų pertvaroje. Apie šį atradimą R. G. Heathas pranešė 1956 m. tikindamas, kad ši medžiaga – tai ne šizofrenijos pasekmė, o priežastis.

Jis tarakseino įšvirkštė į beždžionių smegenis ir joms pasireiškė šizofrenijos tipo simptomai. Tiesa, vos po poros valandų jos ir vėl elgėsi normaliai. Atlikęs bandymus su žmonėmis psichiatras fiksavo tokius pat rezultatus. Šių bandymų rezultatai tapo tikra sensacija.

1967 m. R. G. Heathas padarė dar vieną atradimą, teigdamas, kad tolimesni tyrimai parodė, kad iš tikrųjų tarakseinas – tai smegenų gaminamas antikūnis. Šis atradimas tada vadintas vienu reikšmingiausių mokslinių proveržių psichiatrijoje ir su tuo buvo sunku nesutikti. Pasaulinė žiniasklaida rašė, kad R. G. Heathas iš esmės nustatė, kad šizofrenija sergantys žmonės alergiški savo pačių smegenims. Ėmė sklisti kalbos net apie Nobelio premiją.

Vis dėlto buvo viena problema – tarakseinas neegzistavo, o jei ir egzistavo, niekas kitas šios medžiagos aptikti nepajėgė. Specialistams netgi buvo patikėta užduotis gryninti ir išskirti medžiagą, tačiau jiems taip pat teko patvirtinti šios medžiagos neegzistavimo faktą.

R. G. Heatho kolega Jamesas Eatonas, tapęs nepavykusios aukšto rango svečiams skirtos demonstracijos liudininku, patvirtino, kad pacientai elgėsi lyg pamišę, nes suvokė, kad tokio elgesio iš jų tikisi R. G. Heathas.

Kai tarakseino pavadinimu žinoma medžiaga buvo naudojama kitų gydytojų, pacientų elgesys likdavo nepakitęs. Neigiamas požiūris į psichochirurgiją tapo labai stiprus. Diskredituota ne tik lobotomija, egzistavo gausybė kitų žalojančių, pavojingų ir nerimą keliančių gydymo metodų, taikytų visose JAV.

Vyravo baimės dėl smegenų kontroliavimo ir smegenų „plovimo“, kurias dar labiau padidino filmo „Mandžiūrijos kandidatas“, o įtarimų ėmė kelti bet kokie tyrimai, kurių metų naudoti vaistai ir elektrodai, skirti smegenims manipuliuoti.

1974 m. išpublikuotas darbas „The Mysterious experiments of Dr Heath: in which we wonder who is crazy and who is sane“, kuriame aprašyta tamsioji psichiatro eksperimentų pusė.

Aprašyta ne tik paciento B-19 istorija, bet ir nupasakoti kraupūs epizodai, kai prieglaudos sesutės slėpdavo savo pacientus nuo R. G. Heatho patarnautojų, ateidavusių ieškoti naujų aukų.

Kai kurie jį vadindavo tikrų tikriausiu monstru, išnaudodavusiu pažeidžiamus pacientus savo teorijoms puoselėti, be jokios terapinės naudos, stipriai juos žalodamas. Jis bandė psichoaktyvias medžiagas nežinodamas, kokių pasekmių jos sukels.

Australų gydytojas Harry Bailey, trumpai kartu su R. G. Heathu dirbęs atliekant elektrodų tyrimus, apkaltino kolegą, kad šis rinkdavosi afroamerikiečius eksperimentams, nes, kaip sakė pats skandalingasis psichiatras, jų buvo visur ir jie buvo pigūs eksperimentiniai gyvūnai.

Pacientai būdavo pajungiami prie elektros srovės, į rankas jiems būdavo įduodama maža dėžutė ir jie taip turėdavo vaikščioti ratu. Claudia Mullen prisistačiusi moteris 1995 m. netgi paliudijo, kad gydytojas R. G. Heathas, kai į jo rankas moteris pateko dar vaikystėje, ją įtraukė į įvairias neetiškas savo praktikas, o vėliau perdavė CŽA globon, kur ji buvo išnaudojama kaip sekso vergė.

Tuomet gydytojas buvo apkaltintas smegenų kontroliavimu, barbarišku elgesiu, naciams prilygstančio mokslo propagavimu ir prieglaudų globotinių išnaudojimu. Po kelerių metų J. Eatonas duodamas interviu apie G. R. Heatho darbus dokumentinio filmo kūrėjams pokalbio pabaigoje buvo paklaustas apie galimai gydytojo siektą tikslą išnaikinti homoseksualumą.

„Apie ką jus kalbate? Aš pats esu gėjus. Žinojau, kad esu gėjus, visą savo gyvenimą. G. R. Heathas taip pat tai žinojo, tačiau iš 44 ar 45 pretendentų vyresniuoju rezidentu pasirinko būtent mane, pasitikėjo manimi iki pat mirties. Kam jam tai daryti? Jis nė karto neužsiminė apie tai, kad esu gėjus.“ – tikino J. Eatonas.

Kaip gi dėl jauno vyro kodiniu pavadinimu B-19? Ar negailestingojo gydytojo taikytas metodas jam buvo veiksmingas? Kartu su Charlesu E. Moanu rašytame darbe teigiama, kad B-19, kurį vėlesniuose interviu jis įvardydavo kaip prostitucija besiverčiantį vyrą, vėliau turėjo 10 mėnesių trukmės romaną su ištekėjusia moterimi.

Nors B-19 ir po tyrimų turėjo homoseksualių santykių, vis dėlto tokių atvejų buvo vos du, kai jam labai reikėjo pinigų, o santykiavimas su vyrais, kai trūko darbo, jam tapo tikru išsigelbėjimu. G. R. Heathas teigė, kad toks elgesys nebuvo skirtas seksualiniams santykiams su moterimis pakeisti ir B-19 neva buvo motyvuotas tęsti santykius su moterimis.

Interviu 1972 m. jis buvo dar atviresnis ir tikino, kad B-19 išsprendė daugybę asmeninio pobūdžio problemų, gyveną aktyvų ir išskirtinai heteroseksualų gyvenimą. Taigi misija baigta? Ne visai.

Nors laikinai G. R. Heatho elektrodai garantavo pokyčius, vis dėlto iš esmės paciento būdas negalėjo būti pakeistas. „Bent jau tuo metu, kai pažinojau B-19, jam nebuvo labai aktualu spręsti, ar jis yra homoseksualus, ar heteroseksualus. Jis buvo aseksualus, neatrodė, kad jam tai labai rūpėtų“, - teigė Johnas Goethe.

„Man buvo aišku, kad kai kurie stresą sukeliantys veiksniai jo gyvenime buvo susiję su seksualine orientacija, tačiau dauguma buvo kito pobūdžio“, - patikino jis. Jis migravo per skirtingus darbus, turėjo daug problemų. Panašu, kad į G. R. Heathą B-19 kreipėsi pats tam, kad šis jam padėtų išspręsti su seksualumu susijusias problemas, o ne tam, kad gautų gydymą mainais į atlaidumą dėl persekiojimo dėl prekybos narkotikais, kaip teigė Billis Rushtonas.