Smūgis Raudonajai planetai

Kartą garsusis fizikas Enrikas Fermis ėmė diskutuoti su fiziku teoretiku ir įsitikinusiu ufologu Edvardu Teleriu. Būsimasis termobranduolinio ginklo kūrėjas pareiškė, kad daugelis žvaigždžių sistemų, remiantis "panašumo principu", turėtų būti apgyvendintos protingomis būtybėmis. Fermis atsakė sarkastiška pastaba: " O jūs nepagalvojote apie tai, jei ateiviai iš tikrųjų egzistuoja, tai kur jie visi yra?"

Mokslininkų ginčas

Šis klausimas per ilgą laiką tilpo paradoksu ir jau ne vieną dešimtmetį neduoda ramybės tarpplanetinių kontaktų entuziastams. Ko tik nebuvo siūloma paaiškinti šiam paradoksui! Ir versijos apie Žemės gyventojų unikalumą, ir kosminio draustinio idėja, ir svarstymai apie kitų civilizacijų netechnologiškumą.

Viena iš paskutiniu ji] hipotezių susijusi su zondais berserkerais. Šie „kosmoso konkistadorai", kaip išsireiškė Kalifornijos universiteto fizikas Džonas Brandenburgas, galėjo sunaikinti marsiečių civilizaciją ir, gali būti, sunaikino kaimyninę Fajetono planetą.

Iš pradžių profesorius Brandenburgas laikėsi versijos, kad prieš kelis šimtus milijonų metų Marse įvyko milžiniškos galios natūralaus branduolinio reaktoriaus sprogimas, kuris padengė planetą radioaktyviosiomis šiukšlėmis ir dulkėmis. Savo samprotavimus mokslininkas grindė Gabone esančiose Okro kasyklose aptiktu požeminiu atominiu reaktoriumi, kurį gamta paleido veikti maždaug prieš milijardą metų. Tuomet Vakarų Afrikoje esančias uolienas plovė požeminis vanduo, atlikdamas vėsintojo ir neutronų lėtintojo vaidmenį.

Sprogimas Acidalijos jūroje

Pagal Brandenburgo samprotavimus, maždaug prieš milijardą metų kilometro gylyje po Marse esančia Acidalijos jūra buvo didelis urano-235, torio ir kalio telkinys. Urano koncentracija telkinyje buvo apie 3%, todėl prasiskverbęs vanduo sužadino branduolinę reakciją.

Praėjus keliems šimtams milijonų metų Acidalijos reaktorius ėmė branduolinį kurą (uraną-233 ir plutonį-239) gaminti greičiau, nei jį sudeginti. Stiprus neutronų srautas taip pat sudarė daug radioaktyvių kalio izotopų. Vieną dieną reaktorius perėjo į kritinį režimą, kai užvirė vanduo. Tai dar labiau padidino neutronų srautą ir sukėlė savaiminę grandininę reakciją, kurioje dalyvavo uranas-233 ir plutonis-293.

Dėl to, kad telkinys buvo didelis ir jis buvo kilometriniame gylyje, ši reakcija vyko be sprogimo, kol išdegė didelė telkinio dalis, ir tik tada įvyko sprogimas.

Pagal Brandenburgo paskaičiavimus, sprogimo energija prilygo 30 km skersmens asteroido kritimui į planetą. Tačiau, skirtingai nuo asteroido smūgio, sprogimo židinys buvo arčiau paviršiaus, todėl jo sukurta įduba buvo žymiai mažesnė, nei nuo smūgio susidariusio kraterio.

Regionas su padidėjusia torio koncentracija yra Acidalijos jūros šiaurės vakaruose plačioje nedidelėje įduboje. Torio ir radioaktyviųjų kalio izotopų pėdsakai rodo, kad branduolinė katastrofa šiame rajone įvyko prieš kelis šimtus milijonų metų.

Atominės katastrofos modelis

Planetų tyrinėtojai, analizuojantys Raudonosios planetos paviršiaus struktūrą, mano, kad jos ypatybės susijusios su įprastiniais geologiniais procesais, o ne su seniai įvykusiu atominiu sprogimu. Šią nuomonę palaiko ir Marso meteoritų tyrinėtojai, kurie juose neaptinka jokių anomalių izotopų.

Argumentuota hipotezės apie gamtinio Marso reaktoriaus sprogimą kritika privertė profesorių Brandenburgą pakeisti savo požiūrį ir iškelti naują hipotezę, kad kažkada Marso atmosferoje įvyko du galingi termobranduoliniai sprogimai. Savo naująją hipotezę amerikiečių fizikas grindžia ne tik senais duomenimis apie padidėjusią ksenono-129 dujų koncentraciją atmosferoje, bet ir naujais duomenimis apie urano, torio ir kalio izotopų buvimą planetos paviršiuje.

Brandenburgas, remdamasis radioaktyviųjų elementų gama spinduliavimo dėsniais, teigia, kad sprogimų epicentrai buvo Acidalijos jūros šiaurinėje dalyje ir Utopijos lygumoje. Ksenono izotopų Marso atmosferoje spektras primena analogiškus greitųjų neutronų dalijimosi parametrus po Žemėje atliktų branduolinių bandymų. Tuo pačiu metu gilių kraterių nebuvimas šiuose rajonuose rodo, kad sprogimai įvyko virš paviršiaus - panašiai, kaip garsusis Tunguskos meteoritas. Į Marsą numestos termobranduolinės bombos savo galingumu tūkstančius kartų viršijo galingiausius Žemės analogus. Brandenburgas pabandė paskaičiuoti didžiosios „svetimųjų bombos“ parametrus ir gavo, kad tai turėjo būti maždaug 150 m skersmens įrenginys.

Termo-branduolinis Marso bombardavimas

Marse esantys ksenono dujų izotopai primena Žemės atmosferos komponentus, užfiksuotus po atominių ir termobranduolinių bombų sprogimo. Kitas požymis, liudijantis apie galingą vandenilinės bombos sprogimą Marse, yra inertinių dujų izotopų anomalija. Pavyzdžiui, kriptono izotopų paplitimas Marse kažkuo primena jų paplitimą Saulės paviršiuje. O visiems yra žinoma, kad Saulės gilumoje vyksta termobranduolinė reakcija.

Profesorius Brandenburgas mano, kad termobranduoliniai smūgiai į Marsą nebuvo atsitiktinumas. Tolimoje praeityje Raudonoji planeta visiškai galėjo turėti klimatą, panašų į Žemės, o biologinės evoliucijos metu galėjo atsirasti humanoidų civilizacija. Gal garsieji „griuvėsiai" Kidonijos rajone, kur yra vėjo išpustyta kalva, primenanti Egipte esantį Sfinksą, bei uolienų dariniai, primenantys penkių spindulių piramides, yra dirbinės kilmės?

Jeigu tai tiesa, tai šie archeologiniai artefaktai liudija, kad tuo metu, kai Žemėje buvo bronzos amžius, Marse egzistavo civilizacija. Gali būti, kad šiuos planetinio proto daigus negailestingai sunaikino planetoje įvykusi siaubinga katastrofa. Per labai trumpą laiką išnyko Marso biosfera, o klimatas tapo visiškai nepanašus į Žemės. Tačiau kas galėjo sunaikinti Marso civilizaciją?

Berserkero reidas

Žinomas britų astronomas Edvardas Harisonas manė, kad senos galaktinės civilizacijos turi visais galimais būdais stengtis užkariauti kaimynų resursus bei juos sunaikinti savo galaktinės ekspansijos metu. Mokslininkas manė, kad priešiškai nusiteikusių civilizacijų zondai pasiekė Saulės sistemą. Jie sunaikino ne tik primityvią Marso kultūrą, bet ir aukšto technologinio išsivystymo lygio Fajetono civilizaciją. Fajetonas - tai planeta, skriejusi tarp Jupiterio ir Marso.

Ilgą laiką mokslinėje ir populiariojoje literatūroje visaip buvo diskutuojama apie Fajetono žūties hipotezę, kuri skelbė, kad šią planetą sudraskė Marso ir Jupiterio gravitacija. Buvo manoma, kad būtent tuomet galėjo susidaryti pagrindinė asteroidų juosta. Tiesa, kai kurie kompiuteriniai modeliai verčia suabejoti šia originalia hipoteze. Pagrindinis kontrargumentas - per maža bendra asteroidų masė, ji turėtų būti kur kas didesnė.

Vienas iš katastrofinių scenarijų, aprašančių planetoido, panašaus į Fajetoną, gravitacinę sąveiką su asteroidais, numato staigų jų orbitų pasikeitimą. Gali būti, kad tai ir yra ta priežastis, dėl kurios prieš milijonus metų kilo katastrofiškas bombardavimas, kai dalis asteroidų ėmė pavojingai kirsti Marso, Žemės ir Mėnulio orbitas ir ėmė kristi ant jų paviršiaus. Pati Fajetono planeta sukėlė sumaištį vidinėje Saulės sistemos dalyje ir dingo: skriedama labai smarkiai ištęsta orbita, planeta galėjo per daug priartėti prie Saulės ir būti jos įtraukta. Pastaruoju metu atsirado dar viena panaši hipotezė, pagal kurią Fajetonas ne žuvo, o dėl „gravitacinės timpos* efekto buvo išmestas į Saulės sistemos pakraštį ir taip papildė Koiperio juostos ar net Oorto debesies dangaus kūnų šeimyną.

Harisonas kartu su bendraminčiais iš Masačiusetso universiteto iškėlė hipotezę, kad gyvybę Marse sunaikino didžiulė Fajetono skeveldra, kurios dydis prilygo Marso mėnuliams. Tokio planetoido smūgis galėjo suardyti planetos atmosferą ir išgarinti jūras.

Kol kas sunku pasakyti, kuri versija yra teisingesnė - vieno ar kelių didžiulių asteroidų smūgiai ar termobranduolinė ataka iš kosmoso. Bet kokiu atveju, jeigu marsiečių civilizacija iš tiesų egzistavo (tai visiškai pagrįstai neigia oficialusis mokslas), tai jos sunaikinimas rodo, kad egzistuoja priešiškai nusiteikusios natūralios ar dirbtinės kilmės kosmoso jėgos. Pastaruoju atveju gaunamas dar vienas Fermio paradokso sprendimas, susijęs su „žvaigždžių karų“ scenarijumi.

Ar tai reiškia, kad žmonijos civilizacijai pagrindinį pavojų kelia kita protinga civilizacija, kuri savo išsivystymo lygiu mus yra žymiai aplenkusi?