Susirgęs vėžiu vyras patyrė, kas yra klinikinė mirtis

 

„Jeigu taip galima išsireikšti, pas šv. Petrą buvau“, – juokavo su lėtine limfoleukemija kovojantis vyras. Vis dėlto, bijoti chemoterapijos, S. Joniko nuomone, nereikia. Tik tiek, kad malonumas – menkas. „Kai nustatė vėžį, pirmą kartą man sulašino vaistų, paskui po savaitės ar kiek turėjau atvažiuoti vėl. Pastatė lašelinę, pradėjo lašinti vadinamąją chemiją ir atbėgo seselė: „Uoj, ne tą chemiją jums davėm!“ Atjungė lašelinę ir pradėjo kepenys irti“, – pasakojo S. Jonikas. Kaip atsimena, pasidarė silpna: „Nieko daugiau

Stasys Jonikas © DELFI (V.Spurytės nuotr.)

nemačiau, tik kad mane vežė, iš pradžių mačiau lubas, o paskui tik juoda juoda tamsa ir viskas. Atsigaudamas pajutau, kad kažką iš burnos traukia ir iš paskos to prietaiso pradėjo kruvinos putos eiti. Visą lapkričio mėnesį išbuvau reanimacijoje“.

Vėžio diagnozė jo neišgąsdino, sakė, kažkodėl labai šaltai ir ramiai tai priėmęs. „Gal toks mano charakteris, 22 metus dirbau Klaipėdos 1-ame policijos poskyryje budėtoju. Nė vienas tiek neiškentėjo, nes darbas buvo sunkokas. Be to, kasdien į tarnybą po 40 kilometrų pirmyn ir atgal važinėjau“, – pasakojo kintiškis. Į pensiją išėjo 1999 metais, o 2008-ųjų rugpjūčio 8 dieną buvo diagnozuota onkologinė liga.

Paklaustas, kaip dabar jaučiasi, S. Jonikas nesiskundė. Ypač savijauta pagerėjo, kai po Naujųjų pradėjo vartoti modernius vaistus, kurie Lietuvoje nekompensuojami, tačiau jam tapo prieinami kaip mokslinių tyrimų dalyviui. „Ir kalbos nėra, kad daug geriau jaučiuosi. Nauji vaistai kaip iš fantastikos srities. Po chemoterapijos būni taip išplautas, kad vos per kambarį pereini. O dabar, kai pradėjau naudoti ibrutinibą, vėl galiu darbuotis su bitelėmis. Darbas ne iš peties, tik 20 avilių turiu, tad spėju apeiti. Jaučiuosi nepalyginamai geriau, nors ir amžius nebe jaunas, rugpjūčio pabaigoje bus 67 metai“, – pasakojo S. Jonikas. Žmonėms, kurie išsigąsta išgirdę vėžio diagnozę, ponas Stasys pataria: „Svarbiausia neišgyventi, nepasimesti ir būti kariu. Nesusitaikyti su tuo, kad viskas, o kovoti“. Prieš klinikinę mirtį jis pats iki paskutinių sekundžių per daug nekreipė dėmesio į viską. „Sakiau sau – bloga, sunku, bet esu medikų priežiūroje ir jie padarys, ką gali“. Likimo draugams S. Jonikas prašė perduoti, kad nėra toks velnias baisus, kaip jį piešia, o jį gydantiems Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojams – padėkoti. Visų pirma hematologei Neringai Gailiūtei, kuri yra ne tik gera specialistė, bet ir didelės širdies žmogus.

„Lėtinė limfocitinė leukemija, kuria serga S. Jonikas, yra dažniausiai pasitaikanti leukemija Vakarų šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Kasmet ši liga naujai nustatoma 5-6 žmonėms iš 100 tūkstančių“, – komentavo gydytoja hematologė Regina Pileckytė.

 

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (VUL SK) Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro bendrosios hematologijos skyriaus vedėja akcentavo, kad šios ligos eiga

Regina Pileckytė © DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

skirtingiems pacientams gali būti labai nevienoda. Trečdalio pacientų iš viso nereikia gydyti, nes leukemija neprogresuoja, yra lėtinė ir stabili. Antram trečdaliui pacientų gydymas skiriamas po metų ar dviejų nuo ligos pradžios, litus reikia gydyti iš karto. Visi standartinę ligos riziką turintys pacientai gauna moderniausią gydymą – chemoterapiją derinyje su monokloniniais baltymais. Kitaip tai vadinama imunoterapija. „Tačiau toks gydymas gali būti taikomas tik pirmos eilės pacientams ir neturintiems rizikos veiksnių, kurie nustatomi molekuliniais tyrimais. Pastarųjų standartinis gydymas neveikia. Sėkmingo, efektyvaus gydymo jiems gydytojai pasiūlyti negalėjo. Ar tarp tokių pacientų ir  pašnekovas iš Kintų. Pasak daktarės R. Pileckytės, ne. Jis gavo imunoterapiją, tačiau ji komplikavosi į imuninę hemolizę ir standartinio gydymo nebebuvo galima tęsti. Po to šis pacientas gavo tris derinius įvairių vaistų, tačiau efekto nebuvo. Ką daryti tokiu atveju? Pasak hematologės, išeitis galėtų būti ne chemoterapijos pagrindu sukurtos taikinių terapijos vaistai, kurie blokuoja tam tikrą leukeminių ląstelių vystymosi, dauginimosi kelią. Ibrutinibas, kuris buvo skirtas S. Jonikui – tabletėmis geriami vaistai – apeina mechanizmus, kurie sąlygoja atsparumą standartiniam gydymui. Naujos kartos vaistų rezultatai labai džiuginantys ir dėl efektyvumo, ir dėl saugumo, pasitarnauja daugumai pacientų su didelės rizikos liga ir yra pakankamai gerai toleruojami.

R. Pileckytės duomenimis, Lietuvoje apie 60 lėtine limfocitine leukemija sergančių pacientų šį vaistą gavo per Vilties programą. Visi jį puikiai toleravo. Netgi vyresnio amžiaus žmonės, kuriems imunoterapija yra per sunki dėl pašalinių poveikių, vartodami ibrutinibą pasijuto geriau ir gyvena visavertį gyvenimą. „Šis vaistas iš tiesų labai reikalingas, nors ir brangus. Daliai mūsų ligonių jis – išgelbėjimas. Pacientams, kurių neveikia standartinis gydymas šis vaistas – vienintelė viltis“, – pabrėžė VUL SK Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro bendrosios hematologijos skyriaus vedėja. Lietuvoje šiuo metu yra apie 40-60 pacientų, kuriems reikėtų tokio gydymo, tačiau jie jo neįperka.

Svarstys, ar kompensuoti vaisto įsigijimo išlaidas