Šventoji Motinėlė Matrona – Maskvos

Mes visi norime stebuklo, net jeigu netikime, jog kažkas "iš aukštai" gali jį mums pasiųsti. Tačiau prašome jo visada - slapta, patyliukais, ir kartais šitas stebuklas įvyksta... Žmonės, iš pradžių vaikščioję į Danilovo kapines, o dabar į Pokrovo moterų vienuolyną Tagankoje, tikrai žino, kas jų prašymu daro stebuklus. Palaimintoji senolė Matrona - neįtikėtinas, stulbinantis mūsų dienų fenomenas. Realus, gyvenęs Stalino represijų laikais žmogus, kurio palaikams nusilenkti ateina tūkstančiai, padeda prašantiesiems ir po mirties.

Prieš pusantrų metų man apie ją papasakojo viena pažįstama: "Nuvažiuok į Danilovo kapines, pažiūrėk, kas ten vyksta, - nepasigailėsi".

Nuvažiavau. Jeigu pats nebūčiau savo akimis regėjęs, nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad pasaulyje yra tokių eilių. Lijo smulkus lietus, eilė, nusidriekusi per kapines, buvo apsigaubusi skėčiais, ir stovėjo tyliai tyliai, beveik nejudėdama. Teko išlaukti trejetą valandų, taigi suspėjau gerai įsižiūrėti į eilę, kurioje, keista, buvo daugybė ir jaunų vaikinų bei merginų, ir puikiai apsirengusių vyrų, sprendžiant iš visko, nesikankinančių dėl to, kad nesurado savo vietos gyvenime. Dauguma lankytojų buvo čia, aišku, ne pirmą kartą, ir todėl geranoriškai patarinėjo "naujokams", ką reikia daryti ir kaip elgtis. Iš centrinės kapinių alėjos eilė, pavirtusi siauru upeliu, pasuko į vos matomą praėjimą tarp aptvertų kapų ir atsirėmė į rankų darbo namelį - koplytėlę ties vienu kapu. Palenkę galvas, į namelį po vieną eidavo žmonės.

Pačiame namelyje buvo kapas, visas paskendęs gėlėse. Kapinių darbuotoja imdavo iš kiekvieno lankytojo žvakes - vieną palikdavo Matronai, o kitą, uždegtą nuo "amžinosios lampados" ant jos kapo, - sugrąžindavo. Kas prašė - davinėjo mažytį pakelį su smėliuku nuo palaimintosios kapo: jis buvo laikomas turįs galių. Štai ir viskas. Prie paties kapo kiekvienas sustodavo vos minutę...

Išėjęs iš namelio, atsisukau į eilę - ji nebuvo mažesnė. Žmonės iš eilės kiekvieną išeinantįjį nužvelgdavo kažkaip ypatingai - tarsi prisilietusį prie paslapties, prie kurios veržėsi ir jie.

Palengvėjimo išties būta. Gana greitai man išsisprendė tie reikalai, kurių prašiau Matronos padėti išspręsti. Papasakojau apie senolę visiems, kurie kreipdavosi į mane su klausimu - ką daryti? Po to daugelis sakė: "O tu žinai, Matrona ir man padėjo!"

O vėliau mano kolegė, kurios mirštančiai motinai išties buvo suteikta stebuklinga pagalba, atėjusi į darbą, pranešė žinią, nuo kurios tiesiog apstulbau. Pasirodo, palaimintosios senolės palaikai buvo perkelti iš Danilovo kapinių į Pokrovo moterų vienuolyną Tagankoje, ir dabar tikintieji nekantriai laukia stebukladarės kanonizacijos.

Į šio vienuolyno cerkvę, kur dabar ilsisi senolė, eilė dar didesnė negu kapinėse. Eilėje - ta pati geranoriškumo aura. Norėsi ką nors sužinoti - eilės "senbuviai" tau papasakos istoriją realios moters, kuri ir po mirties padeda tiems, kurie jos pagalba tiki. Istoriją, kuria negalima nesistebėti...

Palaimintoji senolė Matrona - realiame gyvenime Matrona Dmitrijevna Nikonova - gimė 1885 metais Tulos gubernijoje. Mergaitė nuo gimimo buvo visiškai akla, taigi nuo vaikystės jai teko patirti skriaudžiamo vaiko dalią. Bendraamžiai ją ir erzindavo, ir stumdydavo, todėl Matrona daugiau sėdėjo namuose, žaidė su ikonomis ir vaikštinėjo su motina į cerkvę. Sulaukus šešerių septynerių metų, aplinkiniai pastebėjo, jog mergaitei žinomos ne tik jų slaptos nuodėmės, bet ir mintys. Nuo aštuonerių metų Matrona suvokė turinti aiškiaregystės dovaną ir galių gydyti žmones. Iš visų aplinkinių kaimų pas ją pradėjo veržtis pasiligoję valstiečiai ir tie, kurie norėjo gauti palaimą ar pagalbą nelaimėje.

Maždaug tais metais Matrona įsigijo ikoną "Žuvusiųjų paieška" ir paaukojo ją vietos cerkvei. Mergaitės užsakymu kūrinį tapė dailininkas, kuriam prieš tai buvo liepta nueiti išpažinties ir priimti švenčiausiąją komuniją. Ir šiandien šis paveikslas laikomas šventu, padedančiu žmonėms nuo įvairiausių bėdų.

Kai Matrona sulaukė septyniolikos, jai nei iš šio, nei iš to pakirto kojas. Nuo to laiko ji jau nebegalėjo vaikščioti ir buvo priversta iki pat savo mirties sėdėti.

Atėjo ir sunkūs laikai, apie kuriuos ji dar vaikystėje visiems pranašavo. Matrona numatė, jog Rusijoje bus perversmas, jog bus žudomi dvasininkai, griaunamos cerkvės. Prasidėjo žemės dalybos, užklupo badas. Apie 1925 metus Matrona persikėlė į Maskvą: persikraustymo priežastis, ko gero, buvo ta, kad abu jos broliai įstojo į partiją, trėmė žmones į Sibirą, ir buvimas namie sesers, kuri ištisas dienas priiminėjo žmones, ragindama išsaugoti tikėjimą, jiems buvo nepakenčiamas. Be to, ir jie bijojo represijų. Gailėdama brolių ir senų tėvų, Matrona pasmerkė save klajonėms: gyveno Maskvoje pas gimines ir pažįstamus be jokios registracijos, o už tai grėsė areštas. Kai kuriuos butus jai teko palikti paskubomis milicijos apsilankymo išvakarėse. Srautas žmonių, ėjusių kiekvieną dieną pas ją, negalėjo nepatraukti valdžios dėmesio. Keletas žmonių dėl Matronos pateko į lagerius, tačiau jos neišdavė niekas.

Ypač žmonės pas ją ėjo karo metais: ėjo moterys pasiteirauti apie negrįžusius vyrus, sūnus, brolius. Aiškiaregės to meto gyvenimą vaizdingiausiai aprašė Z. Ždanova, pas kurią Matrona gyveno aštuonerius metus: "1942 metų rudenį aš atvykau į Sokolnikus, kur motušė gyveno mažame faneriniame namelyje. Priėjau prie senolės, o ji guli ant lovos veidu į sieną ir negali į mane atsisukti: plaukai buvo prišalę prie sienos - vos atplėšėme. Greit ją parsivežiau pas save. O štai čia ir prisižiūrėjau: kiekviena jos gyvenimo diena - tai ateinančių žmonių liūdesio ir sielvarto srautas, pagalba ligoniams, jų guodimas ir gydymas... Per karą būta daugybė atvejų, kai ji atsakinėjo ateinantiesiems į klausimus apie artimuosius: gyvas ar ne? Kam pasakys - gyvas, laukite, o kam - pasimelskite už vėlę.

Sklinda kalbos, jog Stalinas nepaliko Maskvos todėl, kad žinojo Matronos pranašystę - sostinė nebus paimta. Ar taip buvo iš tikrųjų, sužinoti neįmanoma. Bet esama liudijimo, jog Stalinas buvo girdėjęs apie pranašautoją ir per akademiką Bakulevą domėjęsis jos aiškiaregystėmis. O apie patį Staliną Matrona išties žinojo. Z. Ždanova liudija: "Motinėlė mums dažnai sakydavo - Stalinas prieš mirtį kankinsis".

Žmonėms, ją pažinojusiems asmeniškai, palaimintoji senolė įsiminė tokia: mažytė, miniatiūrinių rankų, sėdinti ant lovos arba ant skrynios. Šviesus, geras veidas. Ji dažnai melsdavosi naktimis: kalbama, jog turėjusi retą talentą atsiminti maldas.

Už savo pagalbą Matrona iš nieko neimdavo pinigų. Norėdami jai atsidėkoti, žmonės palikdavo produktų, kuklių dovanėlių - kas ką galėjo. Bet ir juos senolė paprastai atiduodavo - arba savo "šeimininkams", arba kokiems ligoniams. Ypač nenorėdavo nieko imti iš turtingesnių lankytojų (o ją slapta lankė ir generolai, ir gydytojai, ir advokatai). Neturtingųjų vaišes itin vertino ir visada leisdavo suprasti, jog brangina rūpestį ir dėmesį.

Savo mirtį jinai nujautė prieš tris dienas, ir visą tą laiką be poilsio priiminėjo žmones. Numirė 1952 metų gegužės 12 dieną, buvo palaidota Danilovo kapinėse. Į laidotuves suplaukė gausybė dvasininkų ir vienuolių. Jos laidotuvių dieną - gegužės 14-ąją - pradėjo gausiai snigti. Šitokio oro neatsiminė netgi seni maskviečiai. "Šventąją laidoja," - pasigirdo šnibždesys minioje...

"Senolei dar gyvai esant, niekas iš ją artimai pažinojusių žmonių neabejojo jos šventumu, - rašo Z. Ždanova. - Ir po jos mirties žmonės ėjo pas ją kaip pas gyvą... Dar būdama gyva, motinėlė vienąsyk pasakė: "Po mano mirties mano kapelį lankys nedaug žmonių, tiktai artimieji, o, kai ir jie numirs, ištuštės mano kapelis... Bet po daugelio metų žmonės apie mane sužinos ir būriais eis prašyti pagalbos ir maldauti pasimelsti už juos Viešpačiui Dievui, ir aš visiems padėsiu ir visus išgirsiu".

Po 1993 metų pirmojo Z. Ždanovos knygos "Žodis apie palaimintosios Matronos gyvenimą" leidimo ši pranašystė išsipildė. Naujuose knygos leidimuose nestinga liudijimų tų, kuriems Matrona padėjo po mirties.

"Motinėle, kur tu?! - šaukiu aš, - pasakoja N. Ševyrina savo sapną. - Ir staiga regiu priešais save Matroną. - Aš čia, sako ji meiliai. Motinėle, o kurgi tavo kapelis? - klausiu. Dar niekur nepaguldė, dukrele, sako ji liūdnai, nori išvežti toli ir ten paguldyti. Bet aš nevažiuosiu. Esu Maskvos stebukladarė ir gulėsiu tik jos žemėje - ten, kur mane lankys daug žmonių. O kurgi tu nori gulėti, motinėle? - klausiu aš. Na, tai turėtų būti didelė cerkvė, pavyzdžiui, Sergejaus Radoniečio cerkvė."

Maskvos stebukladarės niekas iš sostinės neišvežė. Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Aleksijaus II laiminimu jos palaikai pervežti į Taganką, į Pokrovo moterų vienuolyną.