Velnio spąstai

Keistas ir neįprastas atsitikimas įvyko 1753 m. gegužės 3 d. nedideliame Takonos miestelyje Sicilijoje. Albertas Gordonis, gerbiamas miestietis ir šeimos galva, vaikštinėjo savo dvaro kieme ir netikėtai visų akyse dingo. Jis neišvyko į kitą miestą, neišplaukė į žemyną, nepasiklydo kalnuose. Šio nepaprasto įvykio liudininkais tapo Gordonio žmona, grafas Zenetis ir pora draugų.

Miesto valdžios atstovai detaliai apžiūrėjo įvykio vietą, tačiau jokių slaptų šulinių, duobių ar įgriuvų neaptiko. Senjoro Alberto giminės netgi perkasė visą kiemą - jokių pėdsakų.

Mieste ėmė sklisti šiurpūs gandai, o baisioji vieta buvo pavadinta „Velnio spąstais“. Tačiau tai dar nebuvo istorijos pabaiga. Praėjus 22-iems metams po aprašytųjų įvykių Gordonis vėl grįžo į savo namus. Netikėtas jo pasirodymas sukėlė dar didesnį sąmyšį, nei dingimas.

Albertas buvo primygtinai klausinėjamas, buvo įtarinėjamas, kad buvo pabėgęs pas kitą moteriškę, tačiau vyras nieko suprantamo nesugebėjo papasakoti. Jis tik pasakojo apie kažkokį tunelį, kurio gale tvyrojo kažkoks keistas rūkas. Dar jis matė neįprastą paveikslą, kuriame švietė žvaigždės ir taškai. Jokių įprastų žmonėms daiktų šalia nebuvo.

Albertas velnio spąstuose sutiko tik dvi gyvas būtybes. Pirmoji buvo kažkokia nežinoma ir keista būtybė, apaugusi ne tai plaukais, ne tai vilna. Nepažįstamasis vyrui papasakojo, kad jis pateko į laiko plyšį. Išsigauti iš šios vietos nėra jokių galimybių.

Antroji sutikta būtybė velnio tunelyje buvo moteris. Ji daug pasakojo apie keistus lašus, kurie erdvėje gali judėti greičiau už šviesą, apie tamsoje atsiveriančius vartus, apie skraidančius miestus ir juose gyvenančias žmonių sielas. Nelaimingasis Albertas nieko nesuprato, tačiau po kiek laiko pasijuto vėl besąs savo mėgstamame kiemelyje Sicilijoje. Jis teigė, kad tunelyje išbuvo apie porą valandų.
Po tokių pasakojimų valdžios atstovams neliko nieko kito, tik uždaryti „keliautoją velnio tuneliu" į psichiatrinę ligoninę. Gordonis šioje įstaigoje praleido septynerius ilgus metus, kol jo istorija nesusidomėjo gydytojas Marijus. Jis ištisas valandas klausinėjo vyrą apie jo nuotykius, kažką užsirašinėjo ir, galiausiai, nusprendė atlikti eksperimentą „vietoje“.

Daktaras kartu su pacientu atvyko prie „Velnio spąstų" ir paprašė parodyti, kaip viskas vyko tą lemtingą dieną prieš 29-ius metus. Albertas ryžtingai patraukė link tos vietos ir... vėl dingo. Šį kartą jau negrįžtamai. Daktaras Marijus, apstulbintas to, kas įvyko, įsakė baisiąją vietą aptverti aukšta siena ir uždraudė miesto gyventojams prie jos artintis.

Mūsų dienų mokslininkai mano, kad nelaimingasis sicilietis pateko į vieną anomalią zoną, kurios kartas nuo karto sutinkamos mūsų planetoje. Kas tai yra iš tikrųjų - niekas paaiškinti negali. Vieni tvirtina, kad šios zonos susijusios su perėjimu į paralelinį pasaulį. Kiti laikosi nuomonės apie laiko įtrūkimus. Tretieji iš viso pasakoja savo teoriją apie kažkokį astralinį sluoksnį Visatoje.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad netiesioginių tokių anomalių zonų egzistavimo patvirtinimų buvo dar senais laikais. Pasakojimai apie burtininkų užburtus žmonės, kurie prarado laiko nuovoką, Odisėjaus istorija, nutikusi Kalipso saloje. Neįprasti laiko įtrūkimai Žemėje buvo žinomi dar prieš tūkstančius metų.

Labiausiai „pasikaustę" šiuolaikiniai teoretikai mano, kad visų šių nepaprastų stebuklų priežastimi yra laiko nepastovumas. Laikas niekada nebėgo visiškai paprastai. Vaizdžiai išsireiškus, laikas primena siūlą, suvyniotą ant nematomos ritės. Todėl šalia gali egzistuoti ir dabartis, ir ateitis, ir praeitis. Kartais dėl nežinomų priežasčių ribos tarp „sluoksnių" išsitrina, todėl atsiranda „Velnio spąstai".

Yra daugybė hipotezių ir prielaidų. Tačiau kuris aiškinimas yra arčiausiai tiesos? Šiandien velnio spąstų egzistavimas nėra patvirtintas, išskyrus šį pasakojimą, tad jums patiems lieka spręsti ar šie laiko įtrūkimai iš tikrųjų egzistuoja.