Ypač slaptas „Varpo" projektas

1945-ųjų metų balandžio mėnesį amerikiečių Trečioji armija, vadovaujama generolo D. Patono, staiga ėmė pulti pietryčių Vokietijoje. Pagrindinis puolimo tikslas buvo Pilzenas ir didžiulės karinės "Škodos" gamyklos. Tai buvo gana keistas manevras, nes jis iškreipė sąjungininkų armijos dispoziciją ir grubiai pažeidė Jaltos konferencijoje pasiektą susitarimą dėl įtakos sferų Europoje po karo.

Ne vienas istorikas pasiūlė savo šių įvykių vertinimus, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas šalutiniam Patono armijos puolimui, kuris baigėsi kažkur Tiuringijos kalnuose. Kažkur tarp Veimaro ir Erfurto, kur jau ne vieną dešimtmetį įvairūs tyrinėtojai rengia ekspedicijas, norėdami aptikti požemius, kuriuose slepiami „Wunderwaffe" likučiai.

Prieš pusantro dešimtmečio lenkų žurnalistas Igoris Vitkovskis atliko savą šios „Tiuringijos mįslės“ tyrimą. Taip gimė knyga „Teisybė apie Wunderwaffe", iš kurios pasaulis sužinojo apie ypač slaptą „Varpo" („Die Glocke“) projektą.

Yra žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai jau trečiojo reicho ateitis buvo aiški, nacistų vadovybė vis dar stengėsi nusigriebti kokio šiaudo, tikėdamiesi technologinio stebuklo, galinčio pakeisti karo eigą. Tarp didžiulių tankų, „reaktyvinių siurblių" ir didžiulių povandeninių laivų projektų gana dažnos neaiškios užuominos apie kažkokius nepaprastus kūrinius.

Pastaraisiais metais į kažkokių ypač slaptų ginklų sąrašą buvo įtrauktas ir „Vitkovskio varpas". To priežastimi buvo lenkų žurnalisto knygos leidimai vokiečių ir anglų kalbomis bei anglų žurnalisto Niko Kuko knyga „Nulinio taško paieškos", kuri buvo išspausdinta, praėjus metams po sensaciją sukėlusios Vitkovskio knygos pasirodymo. Kukas gana savotiškai apdorojo Vitkovskio „kūrybinį palikimą", pridėdamas daugybę įdomių detalių.

„Milžino" poligonas

Kukas teigia, kad egzistavo slaptas eksperimentinis SS poligonas „Milžinas" („Der Riese"). Viename „Milžino" objekte netoliese Lenkijoje esančios Venceslašo šachtos ir buvo išbandomas „Varpas".

Kuko pateiktas „Varpo" aprašymas tiesiog patraukia dėmesį savo inžinerinėmis techninėmis detalėmis. Sis agregatas - tai maždaug 2,7 x 4,5 dydžio varpo formos objektas, pagamintas iš sunkaus ir tvirto metalo. Viduje įrengti du cilindrai, kurie didžiuliu greičiu sukasi priešingomis kryptimis.

Objekto vidus pripildytas kažkokios violetinės spalvos substancijos „Kserum-525“, kuri primena gyvsidabrį. Prie agregato buvo prijungti metro ilgio švininiai Diuaro indai, skirti „kserumo" laikymui, ir talpos iš torio peroksido ir berilio lydinio.

Tiek Vitkovskis, tiek Kukas mano, kad kalbama apie antigravitacinio variklio sukūrimą...

Pajutę sensaciją, po Vitkovsio ir Kuko šią temą ėmė nagrinėti sąmokslo teorijos šalininkai Džozefas Farelas, Džimas Marė ir Henris Stivensas.

Suprantama, kad po visos serijos romanų apie „Varpą" pasirodymo ši tema tapo didžiuliu miesto legendų mazgu. Jose galima aptikti pasakojimą apie dešimčių bandymų liudininkų sunaikinimą, ryšį tarp mistinio „kserumo" ir ne mažiau mistiško „raudonojo gyvsidabrio". Pateikiamos ir detalios techninės savybės - nuo antigravitacinių „varpelių", t.y. skraidančių Trečiojo reicho lėkščių, iki
sferinių veidrodžių, atspindinčių... praeitį ir dabartį.

Autorių nuomonė apie tai, koks projekto likimas po karo, nesutampa. Vitkovskis mano, kad „Varpas" pateko į Argentiną, o Kukas tvirtina, kad projektas toliau buvo vystomas JAV, netgi įvardija vadovą -opergrupenfiurerį Hansą Kamlerį.

„Vokiškasis protėvių palikimas"

Kamlerio vardas susijęs su viena nacių organizacija, kuri kūrė ne vieną „stebuklingą ginklą", - okultiniu „Anenerbės" institutu.

Ši „Mokslinė vokiškojo protėvių palikimo istorijos tyrimo draugija" buvo įkurta 1935-ais metais. Iš pradžių visi darbai buvo skirti tam, kad būtų ištirtas šiaurės indogermanų gyvenamasis arealas, tačiau vėliau archeologiniai kasinėjimai ir etnografiniai ieškojimai persikėlė į Tibetą ir Artimuosius Rytus, kur buvo organizuotos ekspedicijos, ieškant „prarastų artefaktų", taip pat buvo rengiamos okultinės misterijos.

Nuo 1942 m. sausio 1 d. organizacija buvo įtraukta į SS reichsfiurerio Asmeninį štabą - taip atsirado Karinių tyrimų institutas „Anenerbė".

Tarp prioritetinių naujojo instituto veiklos užduočių buvo „keršto ginklo" sukūrimas ir dalyvavimas „Urano projekte". Aukščiausias slaptumo lygis ir specialios dokumentų rengimo bei laikymo taisyklės, kai ataskaitos apie tyrimus buvo periodiškai sunaikinamos, iki šiol neleidžia tiksliai suvokti kuo konkrečiai užsiėmė atskiri instituto padaliniai.

Tik netiesioginiai duomenys ir likusios finansinių ataskaitų ištraukos rodo, kad nuo 1943-ųjų metų antros pusės didelės lėšos buvo skiriamos skyriams, kuriuose buvo projektuojamos kažkokios nesuprantamos „stebuklingo ginklo" sistemos.

Tarp kitų sektorių ir skyrių, kuriuose buvo kuriama karinė technika, susidomėjimą kelia „R" skyrius, kuriame buvo atliekami „medžiagų skaidymo nebranduoliniais metodais" tyrimai. Kaip matyti iš gana šykščių antrinių duomenų, likusių „Reicho mokslinių tyrimų tarybos" dokumentuose, „R" skyrius savo darbams atlikti prašė didžiulius sodrinto urano, ypač švaraus grafito ir sunkiojo vandens kiekius. Įspūdingi ir skiriamos elektros energijos limitai.

Žaibo išlydžiu per atomą

1900-iais metais kelios dešimtys kilometrų nuo Niujorko esančioje Vanderklifo dykynėje serbų kilmės amerikiečių išradėjas Nikola Tesla pradėjo vykdyti savo grandiozinį „Pasaulinės sistemos" projektą, kurio tikslas buvo perduoti energiją be laidų.

Išradėjas norėjo pastatyti „Radijo miestą", iš kurio būtų galima ne tik susisiekti su bet kuriuo pasaulio tašku, bet ir pasiųsti savotišką „energetinį siuntinį" bet kuriam elektros varikliui.

Tesla projektavo tokią „Pasaulinę sistemą", kuri galėtų per „planetos atmosferos eterį" perkelti elektros energiją. Mokslininkas teigė, kad pavers Žemę vieningu rezonatoriaus kontūru, kuriame oro sluoksniai veiks kaip milžiniški kondensatoriai, o „energetinio eterio mazguose" susidarys „stovinčios energijos bangos".

Savo technologiniame parke Tesla rengėsi ne tik „supurtyti energetinius tolius", bet ir pažvelgti į atomo vidų, suskaidydamas jį ypač galingomis iškrovomis. Deja, prasidėjusi ekonominė krizė, akcininkų nepritarimas mokslininko idėjoms, Edisono ir Markonio intrigos neleido įgyvendinti mokslininko svajones.

Praėjusio amžiaus 3-me dešimtmetyje nepriteklius privertė Teslą kreiptis į kelių šalių pasiuntinybes, siūlant pirkti jo nerealizuotų idėjų patentus. Kai kuriomis idėjomis susidomėjo ir vokiečių diplomatai...

Gali būti, kad tokiu būdu dalis Teslos darbų galėjo patekti ir „Anenerbės" instituto direktoriui Valteriui Biustui. Savo ruožtu, būdamas gynybinių projektų kuratoriumi, Biustas šią medžiagą perdavė „R" skyriaus viršininkui Zigmundui Rašeriui. Būtent taip ir galėjo užgimti „Varpo" projektas...

Sprogimas Uemulės saloje

1951 m. balandžio 2 d. populiarus amerikiečių žurnalas „Time" išspausdino sensacingą reportažą „Perono atomas". Jame buvo pasakojama apie Argentinos prezidento Chuano Perono spaudos konferenciją. Susirinkusiems žurnalistams jis pranešė iš tiesų sensacingą naujieną: „1951 m. vasario 16 d. Argentinos mokslininkai, pasinaudodami tik vietine medžiaga, atliko valdomą atomo energijos išlaisvinimą, t.y. atominį sprogimą... Sėkmingas eksperimentas buvo atliktas valstybinėje
atominėje stotyje Uemulio saloje, esančioje Nahuel Huapi aukštikalnių ežere maždaug pusantro tūkstančio kilometrų atstumu į pietvakarius nuo šalies sostinės Buenos Airių. Tam nereikėjo nei plutonio, nei urano..."

Perono žodžius patvirtino vienas iš svarbiausių Argentinos atominės programos mokslininkų daktaras Ronaldas Richteris, kuris po karo emigravo iš Vokietijos. Richterio pasakojimas specialistams sukėlė dideles abejones, nes vos keli kilometrai nuo Uemulio poligono stovi San Karloso de Bariločės miestelis, kurio gyventojai nei girdėjo kokį nors sprogimą, nei pajuto sprogimo bangą.

Pranešimai apie eksperimentus Uemulės saloje savo laiku sukėlė audringus ginčus mokslinėje ir populiariojoje spaudoje. Visi be išimties branduolinės fizikos mokslininkai atmetė tokių eksperimentų galimybę ir reiškė abejones dėl tokio keisto Perono pareiškimo. Dėl pasaulinės mokslinės bendruomenės spaudimo Peronas specialiu įsaku Argentinos Atominės energijos komisijai nurodė atlikti specialų tyrimą.

Tiesios beieškant

1952-ųjų metų rugsėjo mėnesį tyrimas buvo baigtas. Jo rezultatai buvo visiškai laukti ir juos trumpai galima apibūdinti, kad Richterio tyrinėjimų programa visiškai prieštarauja pagrindiniams šiuolaikinės atominės fizikos dėsniams.

Vienintelis keistų rezultatų, kuriuos, atseit, pasiekė Richterio grupė, paaiškinimas gali būti tai, kad buvo padarytos sisteminės klaidos ir visiškai neteisingai interpretuoti laboratoriniai eksperimentai. Visi komisijos nariai vienbalsiai patvirtino, kad nėra jokių „sprogstamojo energijos išlaisvinimo be urano ir plutonio" reakcijos įrodymų. Suprantama, kad po tokių kaltinimų Richteris buvo priverstas atsistatydinti.

„Varpo" projekto istorija leidžia suprasti „Urano projekto" nesėkmes. „Anenerbės" gynybiniams tyrimams buvo reikalingos tokios didžiulės lėšos, kad likusioms atominių krypčių darbams praktiškai neliko nieko. Be to, nepaisydami įsakymo nedelsiant įgyvendinti karinius atradimus, pseudo mokslininkai su SS uniformomis iki pat 1945-ųjų metų gegužės mėnesio praktiškai čiulpė žūstančios Vokietijos ekonomiką.

Taip Trečiojo reicho „okultiniai alchemikai" netyčia pakenkė vienam iš baisiausių masinio naikinimo ginklų žmonijos istorijoje projekto įgyvendinimui...

Šaltinis Mįslės ir Faktai