Šėtono ietis virš Londono ir kitų miestų

Apie slaptą Trečiojo reicho ginklą yra pasakojama nemažai legendų. Viena labiausiai įsimenančių - skraidančios lėkštės, kurių pagalba vokiečiai rengėsi įvykdyti "Šėtono ieties" operaciją, t.y. suduoti smūgius Londonui, Niujorkui, Maskvai ir kitiems miestams bei taip pasukti Antrojo pasaulinio karo eigą savo naudai. visiškai galimas dalykas, kad šis stebuklingas ginklas buvo ne prasimanymas, o tikrovė. laimei, naciai nespėjo įgyvendinti savo piktų kėslų.

Kam skamba varpas

Vadavo šachtos (Lenkija) paviršiuje iki šiol išliko nežinomos paskirties metalinis karkasas. Kaip teigia lenkų žurnalistas ir tyrinėtojas Igoris Vitkovskis, tai yra vieno iš pačio fantastiškiausio nacių projekto „Die Glocke“ („Varpas“) bandymų poligono liekanos. Šio projekto darbai buvo pradėti 1940-ais metais ypač slaptame SS objekte Breslau apylinkėse, vadovaujant konstruktoriui Hansui Kamleriui. 1944-ųjų metų gruodžio mėnesį grupė mokslininkų, kurie atliko stebuklingo ginklo bandymus, buvo pervežti j požeminę laboratoriją Vadavo šachtos viduje. Verta paminėti, kad laboratorijos plotas buvo apie 10 kvadratinių kilometrų. Tyrimai tęsėsi iki 1945-ųjų metų balandžio mėnesio pabaigos ir buvo nutraukti tik tuomet, kai visiškas Vokietijos sutriuškinimas buvo nebeišvengiamas.

„Die Glocke“ iš tiesų priminė didžiulį varpą - maždaug 3 m pločio ir 4,5 m aukščio. Šį objektą sudarė du metaliniai cilindrai, besisukantys priešingomis kryptimis. Juose buvo didžiuliu greičiu sukama kažkokia tamsiai raudona skysta substancija, kuriai buvo suteiktas kodinis  pavadinimas „Xerum 525“. Greičiausiai, tai buvo skystas metalas - raudonasis gyvsidabris. Sprendžiant iš to, kad cilindrai buvo padengti 3 cm storio švino apvalkalu ir tokio pat storio švino sluoksnis dengė talpas, kuriose buvo laikomos „Xerum 525“ atsargos, tai buvo radioaktyvi medžiaga.

„Varpo“ paleidimui buvo reikalingas didžiulis elektros energijos kiekis. Paleidžiant įrenginį, nutrūkdavo elektros tiekimas visai apygardai. Dėl šios priežasties įrenginys negalėjo veikti ilgiau kaip 2 minutes. Darbinėje būsenoje „Varpas“ skleidė silpną šviesiai mėlyną švytėjimą. Į aplinką buvo išmetama mirtina radiacijos dozė ir, gali būti, vyko kitoks spinduliavimas (elektromagnetinis ir kt.), kuris buvo pražūtingas viskam, kas gyva.

Švino apsauga pasirodė esanti nepakankama, nes jau pirmojo bandymo metu žuvo penki iš septynių bandyme dalyvavusių mokslininkų. Vėliau į įrenginio bandymo zoną buvo suvaromi koncentracijos stovyklų kaliniai, naminiai gyvūnai, taip pat būdavo sumontuojami įvairūs prietaisai. 200 m spinduliu nuo įrenginio sugesdavo visa elektroninė aparatūra. Iš bandomųjų žmonių ir gyvūnų niekas neišgyvendavo. Jų kūnai per keletą minučių pavirsdavo juoda klampia substancija. Spinduliavimo paveikti augalai netekdavo chlorofilo, dingdavo jų spalva ir po kurio laiko iš jų likdavo tik dulkės.

Patys mokslininkai bandymus stebėjo, būdami specialiuose skafandruose ir didesniu kaip 200 m atstumu nuo įrenginio. Patalpos, kurioje buvo „Varpas“, sienos buvo apmūrytos keraminėmis plytomis ir padengtos guminiais kilimėliais. Po kiekvieno dviejų minučių trukmės bandymo kilimėliai būdavo nuimami ir sudeginami. Pelenus kažkokių druskų vandeniniu tirpalu plaudavo artimiausių koncentracijos stovyklų kaliniai. Tuo pačiu tirpalu jie labai kruopščiai turėdavo išplauti ir patalpą. Kiek žmonių žuvo, atliekant šiuos darbus, nėra žinoma.

1945-ųjų metų balandžio pabaigoje SS speciali evakuacijos komanda įrenginį ir dokumentaciją išgabeno nežinoma kryptimi. 62 mokslininkai, visas aptarnaujantis personalas ir kiti žmonės, žinoję apie „Varpo“ egzistavimą, buvo sušaudyti. Beje, Hansas Kamleris ir kiti labai vertingi žmonės liko gyvi ir kartu su įrenginiu buvo išgabenti iš Vokietijos. Kur? Istorikų, tyrusių šį klausimą, nuomonės išsiskiria. Vieni tvirtina, kad „Varpas“ buvo išgabentas į slaptą nacių bazę Antarktidoje. Kiti jo pėdsakus aptinka Argentinoje. Treti mano, kad įrenginys atsidūrė JAV. 2001-ais metais JAV gynybos ministerijos rangovas pastatė „Varpo“ kopiją. Tam buvo išleista apie 1,2 milijono dolerių. Bandymų metu buvo gauti panašūs rezultatai, kaip ir vokiečių. Po to įrenginys buvo tobulinamas. Per bandymus buvo aptiktas antigravitacijos efektas bei erdvės ir laiko iškreipimas.

Kokiu tikslu naciai kūrė „Varpą“? Igoris Vitkovskis mano, kad šis įrenginys gamino kurą skraidančioms lėkštėms.

Tamsiųjų jėgų dovana

Nors šis teiginys atrodo iš fantastikos srities, tačiau kai kurie istorikai linkę su juo sutikti, nes yra manoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje sėkmingai vyko darbai, kuriant disko formos skraidančius aparatus (diskalėkius). Vokiečių inžinieriai ir konstruktoriai žymiai aplenkė savo laiką ir sugebėjo padaryti tai, apie ką kitose valstybėse net nebuvo galvojama. Tačiau vargu ar tai būtų pavykę, jei nebūtų sulaukę pagalbos iš kitur.

XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje mistinės Trečiojo reicho bendrijos („Tulė“, „Vril“, „Ananerbė“) pabandė užmegzti kontaktus su aukščiausiais nežinomaisiais, arba, kaip juos vadino, „išoriniais protais“. „Ananerbės“ darbuotojams Tibeto vienuolynuose pavyko aptikti senovinius okultinius raktus, t. y. formules, užkeikimus, leidžiančius užmegzti kontaktą su „dievais“ - nežemiškosios civilizacijos atstovais. Šie seansai buvo vykdomi labiausiai patyrusių mediumų ir kontaktuotojų, kurie neretai prieš tai buvo paveikiami haliucinogeniniais narkotikais. Taip naciams pavyko gauti slaptos informacijos, pavyzdžiui, disko formos skraidančių aparatų, kurie savo charakteristikomis žymiai lenkė ano meto aviacijos techniką, brėžinius ir aprašymus.

Kaip teigiama slaptoje informacijoje, 1936-ais metais netoliese Freiburgo miesto (Vokietija) nusileido skraidanti lėkštė. Ar tai NSO patyrė avariją, ar tai ateiviai nusprendė naciams įteikti dovaną (akivaizdu, kad su mistinėmis bendrovėmis bendravo tamsiosios jėgos, norėjusios pakenkti Žemės gyventojams) - tai nėra žinoma. Sis aparatas buvo išgabentas į Augsburgą, esantį netoli Miuncheno, kur SS padalinio inžinieriai ir konstruktoriai atliko jo detalų tyrimą, o vėliau sugebėjo atkurti b energijos tiekimo sistemą, ir variklį. Šių darbų rezultatas - sukurti keturi „Vril“ serijos diskalėkiai. Pirmuosiuose trijuose buvo sumontuoti tik kulkosvaidžiai, o ketvirtajame buvo sumontuotas „Panteros“ tanko bokštelis.

SS IV bandymų ir konstravimo centre, priklaususiame „Juodosios saulės“ bendrijai, buvo sukurta „Haunebu“ diskalėkių serija. O. Bergmanas knygoje „Vokiečių skraidančios lėkštės“ pateikia kai kurias „Haunebu-2“ technines charakteristikas: skersmuo - 26,3 m; variklis

-    23,1 m skersmens „Tulė“ tachionatorius (variklis, naudojantis tachioninio lauko, kuriame dalelės juda greičiu, didesniu už šviesos greitį, energiją); valdymas - magnetinio lauko impulsinis generatorius; greitis - 6000 km/h (paskaičiuotasis greitis - 21 000 km/h); skrydžio trukmė

-    55 h ir daugiau; pritaikymas skraidymui kosminėje erdvėje - 100%; ekipažas

-    9 žmonės, su keleiviais - 20 žmonių. Diskalėkiuose trijuose besisukančiuose bokšteliuose apačioje buvo sumontuoti šeši aštuonių colių kreiseriniai salviniai pabūklai (KSP), o atskirame viršutiniame besisukančiame bokštelyje - 11-os colių KSP, valdomas nuotoliniu būdu.

Šių aparatų serijinė gamyba buvo suplanuota pradėti 1943-ųjų metų pabaigoje arba 1944-ųjų metų pradžioje.

Sulaužytas ginklas

Rusų armijos paimto į nelaisvę SS grupenfiurerio Jakobo Šporenbergo ir amerikiečių armijos sulaikyto „Škodos“ koncerno direktoriaus Vilhelmo Foso apklausų protokolai liudija, kad 1945-ųjų metų balandžio mėnesio pabaigoje naciai planavo diskalėkiais įvykdyti operaciją „Šėtono smūgis“, t. y. suduoti smūgius Londonui, Niujorkui ir Maskvai. Juk šie aparatai smūgius priešininko armijai ir miestams galėjo smogti iš kosmoso, kur jų nepasiekė priešininko aviacija ir priešlėktuvinės gynybos ginkluotė.

Jeigu dar apginkluoti atominėmis bombomis...

Laimei, naciams nepavyko planuotu laiku pradėti serijinės gamybos.

Bandymų metu diskalėkiai gana dažnai patirdavo avarijas. Jie gana greitai per keletą sekundžių pakildavo į kelių dešimčių kilometrų aukštį, tačiau išlaikyti stabilumą skrydžio metu niekaip nepavykdavo. Nuo mažiausio piloto vairo aparato pasukimo skraidantys aparatai imdavo siūbuoti, pasvirdavo ant šono, prarasdavo aukštį. Nemažai bandomųjų diskalėkių sudužo, atsitrenkę į žemę. Gandai apie tūkstančius skraidančių lėkščių, pramoniniu būdu pagamintų Vokietijoje karo pabaigoje, negali būti laikomi patikimais. Dauguma bandomųjų pavyzdžių, greitai artėjant rusų ir sąjungininkų armijoms, buvo nacių sunaikinti ar išgabenti nežinoma kryptimi. Tačiau ir rusams, ir amerikiečiams į rankas pateko po keletą diskalėkių su visa dokumentacija. Ir jie ilgai nedelsdami tuo pasinaudojo.

Georgas Kleinas interviu vienam Šveicarijos laikraščiui metu 1954 m. lapkričio 19 d. pasakė, kad skraidantys diskai - tai ypač slaptas JAV ir Rusijos ginklas, sukurtas, remiantis vokiečių darbais.