Žemė gilioje senovėje buvo apledėjusi

Geofizikai spėja, kad prieš 2,4 mlrd. m. Žemės paviršiuje temperatūra neviršijo - 40^o. Tokią išvadą jie padarė ištyrę deguonies (su 16 ir 18 nuklonų) kiekį meteoritų pavyzdžiuose, mirkusių ištirpusių ledynų vandenyje. Buvo paimti du pavyzdžiai: Kinijoje rastas 700 mln. senumo ir šiaurės vakarų Rusijoje rasto 2,4 mlrd. amžiaus. Pirmojo ledynų pėdsakai panašūs į dabartinius pietų Grenlandijoje, o senesnio – liudija buvus gerokai žemesnes temperatūras, o tada ledo storis turėjo siekti kelis šimtus metrų.

Pagal hipotezę „Žemė – ledo kamuolys“, kurios laikosi kai kurie mokslininkai, Žemė buvo apledėjusi maždaug prieš 0,5-1 mlrd. m. Naujas tyrimas šį laiką nukelia gerokai į praeitį. Kita vertus, šis atradimas nebloga naujiena ir gyvybės ieškotojams kosmose – gali būti, kad gyvybės yra ir šaltose kitų žvaigždžių planetose.

Nauji požymiai, kad paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis

Naujausio tyrimo rezultatai, publikuoti žurnale "Proceedings of the National Academy of Sciences", byloja, kad prieš 12,9 tūkst. metų Kvebeko apylinkėse (Kanada) nukrito didžiulis meteoritas ar kometa, rytinėje Šiaurės Amerikos žemyno pakrantėje sukėlusi išsilydžiusių uolienų lietų.

Po šio įvykio prasidėjo staigus klimato atšalimas ir paskutinis ledynmetis, per kurį išmirė daug stambių žinduolių rūšių (pvz., kardadančiai tigrai, mastodontai, gigantiškieji tinginiai ir kt.), skelbia "LiveScience.com".

Amerikiečių mokslininkai aptiko geocheminių požymių, kad ant 1,5 mlrd. metų senumo Kvebekijos (šiaurės rytų Kanada), netoli Šv. Lauryno įlankos, lijo smulkių sferulių pavidalo lietus. Susidūrimo metu regionas buvo padengtas kontinentinio ledo sluoksniu (kaip Antarktida arba Grenlandija nūdien).

"Radome požymių, kad ledo šelfo viršutiniai sluoksniai patyrė smūgį", - aiškina vienas iš tyrimo bendraautorių, Dartmuto koledžo (Naujasis Hampšyras, JAV) geochemikas Mukulas Šarma (Mukul Sharma).

Šio tyrimo rezultatai sudrebino kontraversiškos teorijos apie didžiulius klimato pokyčius Vėlyvojo Driaso periodu, kai Žemę prieš 12,9 tūkst. metų sukaustė ledynmetis, pamatus. Staigus klimato atvėsimas buvo siejamas su netikėtu Šiaurės Atlanto srovių išnykimu, kurio priežastis – didelio ledyninės kilmės ežero potvynis, Atlantą pasiekęs per Šv. Lauryno ir Makenzio upių žiotis. Tačiau 2007 m. buvo iškelta hipotezė, kad klimato atšalimą galėjo sukelti meteorito ar kometos smūgis. Nors jokio su tuo laikmečiu sietino kraterio nebuvo ir nėra rasta.

Naujajame Džersyje ir Pensilvanijoje rastos sferulės, kurias tyrinėjo M. Šarma su kolegomis, niekada nebuvo tiksliai datuotos, pažymi tyrimo autoriai. Jos gali būti keliais tūkstančių metų senesnės už plačias teritorijas aprėpusį ledynmetį. "Mes esame linkę manyti, kad dalelės yra Vėlyvojo Driaso epochos, bet datavimas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos čia dar reikėtų tiksinti", - pripažįsta mokslininkai.

Geocheminis išsilydžiusių uolienų zondavimas rodo, kad sferulės negali būti siejamos su neseniai netoli Kvebeko atrastu 4 km skersmens Korosalo krateriu (Corossal crater), kuris, kaip buvo manoma iki šiol, gali būti Vėlyvojo Driaso amžiaus.

Paskutinis atšalimas Žemėje ir po jo sekęs ledynmetis prasidėjo maždaug prieš 12,9 tūkst. metų. Jam užslinkus, Šiaurės Amerikoje išmirė tokie megafaunos atstovai kaip mastodontai, gigantiškieji tinginiai-megaterijai, kardadančiai tigrai ir kt. Be to, anot kai kurių versijų, būtent šis Vėlyvojo Driaso atšalimas ir jo sukelti ekosistemų pokyčiai paskatino mūsų protėvius užsiimti maisto rinkimu, kuris, laikui bėgant, evoliucionavo į žemdirbystę.

Tai, kad atšalimas prasidėjo labai staigiai, mokslininkus paskatino apmąstyti meteorito ar kometos nuolaužų hipotezę. Pirmi šiai hipotezei palankūs argumentai buvo rasti 2007 m. Lourenso nacionalinės laboratorijos (Berklis, JAV) tyrėjų grupė, vadovaujama Ričardo Fajerstouno (Richard Firestone) pareiškė, kad išsyk kelių Š. Amerikos ir Europos vietų nuosėdinėse uolienose rado anomaliai didelių kiekių iridžio, titano bei mikroskopinių kalnų kilmės rutuliukų, kurie susidaro tik itin aukštoje temperatūroje – pavyzdžiui, su Žeme susidūrus asteroidui.

Po tokios publikacijos kiti tyrėjai šių mokslininkų darbo rezultatuose pradėjo ieškoti silpnų vietų. 2013 m. balandį vienai grupei pavyko įrodyti, kad tokios vienareikšmės išvados, ko gero, buvo padarytos dėl metodologinių klaidų – beveik tokie pat "pėdsakai" buvo rasti ir kitų pasaulio vietovių nuosėdinėse uolienose, siejamose su visai kitomis geologinėmis epochomis: jie ten galėjo atsidurti dėl gamtinių priežasčių.

Tačiau meteoritinės hipotezės niekas rimtai nepaneigė. R. Fajerstouno kolektyvas publikavo mažiausiai dar du straipsnius, palaikančius hipotezę. M. Šarma su kolegomis dabar pareiškė ne tik aptikę liudijimų, jog atšalimą sukėlė nukritęs dangaus kūnas, bet ir galį nurodyti, maždaug kurioje Žemės rutulio vietoje tas meteoritas ar kometos liekana nukrito. Tai – Kvebeko valstija Kanadoje.

M. Šarmos vadovaujami Mokslininkai nusprendė patikrinti "meteoritinę" sferulių kilmę ir įvertino osmio izotopo kiekį ir santykį tose sferulėse. Ištyrus 5 vietovių JAV ir Belgijoje mėginius, paaiškėjo, kad pakankamai "meteoritine" galima laikyti tik vieną iš šių vietovių – Pensilvaniją. Geocheminės sudėties analizė nurodė, kad sferulės Pensilvanijoje atsirado ne iš kosmoso, o iš Kvebeko valstijos teritorijos – jos kažkokiu būdu buvo pakeltos į orą ir nukrito Pensilvanijos teritorijoje.

Originalioje R. Fajerstouno idėjoje buvo spėjama, kad Žemėn smogė "vienas arba keletas kūnų" – tai reiškia, kad, galimas daiktas, Žemę ištiko nedidelio masto kosminis bombardavimas, po kurio ir prasidėjo klimato atšalimas. M. Šarma su kolegomis rašo, kad jų tyrimo rezultatai su šia hipoteze sutampa.

"Mes pirmieji nubrėžėme ribas regiono, kuriame Vėlyvojo Driaso periodu iš tiesų įvyko stambaus kosminio kūno susidūrimas su planeta, nors paties kūno mes kol kas neradome... Visai tikėtina, kad globalius to meto klimato pokyčius galėjo sukelti ne vienas, o keletas tokio tipo įvykių. Tačiau kol kas jokių kraterių nerasta. Viliamės, kad mūsų tyrimas leis netrukus atrasti bent vieno iš tokių kraterių pėdsakus", - kalbėjo tyrimui vadovavęs M. Šarma.