Žmonės-savantai. Kas jie tokie ("Lietaus žmogus" tarp mūsų)?

Prisiminimus turi visi žmonės. Vieni prisimena nedaug, kiti atsimena viską, kas vyko. Kai kalbama apie problemas su atmintimi, dažniausiai turima galvoje nesugebėjimas įsiminti. Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie per daug įsimena, ir tai laikoma ne mažesne blogybe, nei atminties trūkumas.

Savantai – tai žmonės, kurie atsimena viską

Retai sutinkamas savantizmo sindromas (pavadinimas kilo iš prancūzų kalbos žodžio „savant“ – mokslininkas) – tai būsena, kai žmonės, turintys nukrypimų savo išsivystyme, pasižymi nepaprastomis galimybėmis vienoje ar keliose srityse. Sindromas gali būti įgimtas arba įgytas, pavyzdžiui, dėl genetinės anomalijos, smegenų ligos ar galvos traumos.

Visus savantus vienija jų fenomenali atmintis, todėl tarp savantų yra puikių matematikų, muzikų, dailininkų. Tačiau beveik enciklopedinė savantų atmintis gali įgyti išsigimusias formas, ypač jeigu pats savantas gyvena mažai intelektualioje aplinkoje arba gimė tamsiais laikais. Pavyzdžiui, garsusis psichiatras Cezare Lombrozo savo knygoje „Genialumas ir beprotybė“ rašė apie vieną silpnaprotį vyrą, kuris atsiminė visus, kada nors palaidotus vietinėse kapinėse. Jis be jokios užrašų knygutės galėjo pasakyti visas datas, kai buvo palaidoti mirusieji, taip pat jų profesijas ir įpročius. Tačiau vyras, turintis tokią atmintį, negalėjo savarankiškai nei apsirengti, nei pavalgyti. Lombrozo taip pat rašo apie kitą žmogų, kuris galėjo atmintinai papasakoti bet kurią Šventojo rašto vietą ir pasakyti, kiek buvo žodžių, raidžių, skyrybos ženklų.

Lorencas Kimas Pikas – tikrasis Lietaus žmogus

Šis amerikietis (Laurence Kim Peek), gyvenęs 1951-2009 metais, pasižymėjo fenomenalia atmintimi ir dėl to buvo gavęs „Kimpiuterio“ pravardę. Pikas buvo žinomo filmo „Lietaus žmogus“ pagrindinio veikėjo prototipas. Kino mėgėjai žino, kad už šio silpnapročio genijaus vaidmenį aktorius Dastinas Hofmanas buvo apdovanotas „Oskaru“, kurio statulėlę vėliau su dėkingumu padovanojo savo prototipui. Aktoriui, norinčiam susitapatinti su kuriamu vaidmeniu, teko ilgai bendrauti su Kimu Piku, kuris išgarsėjo dar iki šio puikaus filmo sukūrimo. Prisiminkime visų šių įvykių prieš istoriją…

Yra žinoma, kad Kimas Pikas gimė su didelėmis anomalijomis – nepaprastai didelė kaukolė, teniso dydžio kamuoliuko smegenų išvarža, smegenėlių defektas ir jungties tarp abiejų smegenų pusrutulių nebuvimas.

Tačiau Kimo Piko visa tai nepavertė dvasiniu ligoniu, kaip mes tai suprantame. Nors jis išsilavinimą gavo tik namuose, netrukus Kimas Pikas tapo vienu iš didžiausių mūsų laikų eruditų…
Jis visada daug skaitė. Kimas pasižymėjo neįprasta skaitymo technika, kai kaire akimi skaitė kairįjį puslapį, o tuo pačiu metu dešiniąja akimi – dešinį puslapį. Abu puslapius perskaityti trukdavo apie 9-10 sekundžių. Įdomu tai, kad Kimas puikiai galėjo skaityti ir apverstą tekstą.

Tokie patys nepaprasti buvo ir gabumai muzikai. Jis atsiminė daugybę muzikinių kūrinių, jam pakakdavo išgirsti kūrinį vieną kartą, kad po daugelio metų jį be klaidų galėtų pagroti fortepijonu.
Tuo pačiu metu Kimas Pikas buvo ligotas žmogus. Jam buvo sunku judėti ir sunkiai sekėsi atlikti elementarius veiksmus. Pavyzdžiui, jis savarankiškai nesugebėjo užsegti kelnių. Nežiūrint į tai, kad atmintis buvo fenomenali, jis visiškai neturėjo abstraktaus mąstymo, nesuprato daugelio sąvokų, nebuvo gabus kūrybai…

Kimo fenemeninis sugebėjimas taip sudomino kino kūrėjus, jog jie parašė scenarijų filmui, kurio pagrindinis veikėjas buvo žmogus, turintis savantizmo sindromą.

Arago ir kiti fenomenai

Kaip teigia psichiatras Haroldas Trefertas, kuris visą gyvenimą tyrinėjo išprotėjusius genijus, panašius į Kimą Piką, šiandien mūsų planetoje gyvena ne daugiau nei 25 tokie žmonės. Yra individai, kuriems savantizmo sindromas pasireiškia silpnai, bei žmonės, turintys fenomenalią atmintį, tačiau be savantizmo požymių.

Pirmojoje XX amžiaus pusėje buvo gana gerai žinomas rusas Romanas Levitinas, kuris pasirodydavo sceniniu Arago pseudonimu. Gimęs neturtingoje šeimoje, jis negalėjo gauti tinkamo išsilavinimo, todėl nuo jaunų dienų turėjo įsidarbinti tekstilės parduotuvėje. Jo nepaprastus sugebėjimus įsiminti ir skaičiuoti parduotuvės šeimininkas pastebėjo labai greitai. Levitinas, supratęs, kad savo talentą gali ir naudingiau pritaikyti, įstojo Sorbonos universiteto matematikos fakultetą, tačiau dėl lėšų trūkumo ilgai nestudijavo. Būtent tuomet jis ir pradėjo rengti viešus pasirodymus, kuriuose atlikdavo mintinus skaičiavimus. Tokie žmonės buvo vadinami mnemonistais.

Arago programa buvo labai populiari, jis galėjo normaliai pragyventi ir gastroliuoti visame pasaulyje. Iš šalies atrodė, kad daugybos ar šaknies traukimo iš didžiulių skaičių veiksmus jis atlieka labai lengvai, tarsi žaisdamas. Tačiau tai buvo apgaulingas lengvumas. Arago, per dieną pasirodydamas iki 10 kartų, labai save išsekindavo. Buvo atvejų, kad tiesiog pasirodymų metu dėl nervų išsekimo jis netekdavo sąmonės. Mirtis jį ištiko scenoje, kai kraujas išsiliejo į smegenis.

Buvo ir kitų mnemonistų, kurie scenoje demonstravo savo nepaprastus sugebėjimus įsiminti ir skaičiuoti. XX amžiaus pradžioje toks buvo vunderkindas Vladimiras Zubrickis. Berniukui buvo vos 7 metai, kai jis su nepaprastu lengvumu daugino didelius skaičius, traukė antro ar trečio laipsnio šaknis. Tačiau greitai, kilus Pirmajam pasauliniam karui, o vėliau Rusijoje įvykus revoliucijai, Zubrickis nebeteko savo matematinių sugebėjimų.

Perteklinė atmintis – nauda ar žala?

Niekas neabejoja dėl to, jog gera atmintis būtina, siekiant profesijos ar socialinio statuso. Tačiau atmintis – tai tik viena iš smegenų veiklos pusių. Ne atsitiktinai dar garsusis senovės filosofas Heraklitas pasakė: „Daug žinių dar neišmoko būti protingu“. Atminties sutapatinimas su loginiu mąstymu ar intelektu yra ne tik iš principo ne teisingas, bet ir galintis sukelti daug klaidų. Deja, ir šiais laikais labai dažnai vertinama tik ši smegenų veiklos savybė įsiminti, kurią nesunkiai gali pakeisti žodynai, enciklopedijos ar internetas.

Kaip pavyzdį galima pateikti rusų rašytojo Antonijaus Pogorelskio apysaką „Juodoji višta arba Požemio gyventojai“. Šio apsakymo siužetas paremtas žinių „kalimu“. Apsakyme teigiama, kad tradicinis įsiminimo metodas, paremtas daugybe kartojimų, ne tik traumuoja intelektą, o pati prievarta įsiminta informacija sudaro informacijos balastą. Toks įsiminimas slopina žmogaus kūrybiškumą ir sudaro klaidingą įsitikinimą, kad toks mechaninis mokymasis ir yra profesijos pagrindas.

Su tuo tikriausiai sutiks buvę ar esami medicinos studentai. Štai ką papasakojo buvęs bendramokslis, kuris studijavo tuometiniame Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas): „Labai apgailestaujant tenka prisiminti, kiek laiko ir nervų teko išeikvoti pirmaisiais studijų metais – daugybė lotyniškų pavadinimų ir kitų žinių, be kurių nebuvo įmanoma gauti įskaitų ar išlaikyti egzaminų. Visos šios žinios praktikoje pasirodė visiškai nereikalingos ir jos buvo užmirštos. Deja, jos išstūmė ir tą informaciją, kuri buvo reikalinga“.

Atrodo, galima daryti išvadą, kad tai visiškai neliečia žmonių su savantizmo sindromu arba profesionalių mnemonistų, kurie tarsi žaisdami įsimena didžiulius skaičius ar kitą informaciją. Tačiau tokie žmonės turi kitą problemą – jie negali užmiršti to, kas jiems visiškai nereikalinga.

Nemažai mūsų gali teigti, kad tai nėra jokia problema. Juk žmogaus smegenys gali saugoti iki 7 milijonų megabaitų informacijos, t.y. visiškai užpildyti smegenis neužteks viso gyvenimo. Tačiau ne viskas taip paprasta. Mokėjimas užmiršti yra būtinas sveikatai, kaip maistas ir oras. Dalis įsimintos informacijos gali traumuoti psichiką. Paprasti žmonės naudoja informacijos užmiršimo ir pašalinimo mechanizmą, kurio mnemonistai ir savantai neturi.

Be to, negalima tikėtis sėkmės ir vystytis tik viena kryptimi, nedegraduojant kita. Tai ypač pastebima savantų tarpe, kurie neturi praktinių įgūdžių ir neprisitaikę savarankiškam gyvenimui. Tokie reiškiniai nereti ir tarp profesionalių mnemonistų, kurie dažnai labai naiviai įsivaizduoja supantį pasaulį ir yra labai nepraktiški.

Šaltinis Mįslės ir faktai