Žudyti per atstumą

Žmogus kartais pademonstruoja neįtikėtinus sugebėjimus. Daug pasakojimų yra apie magiją ir burtus. Štai 14 a. gyvenęs ibn-Kaldūnas^*) , parašęs “Didžiąją istoriją”, tvirtino, kad Indijoje yra asmenų, kuriems pakanka pirštu parodyti į žmogų ir tas krenta negyvas. Skrodžiant paaiškėja, kad tasai žmogus ... be širdies. Ir aišku visi girdėjo (ir prisižiūrėjo filmuose) apie vūdų burtus. Rusiškoje literatūroje radau tokį pasakojimą.

O viename dokumente pasakojama apie juodaodę burtininkę, grafo Geneso (de Gennes) paimtą į laivą, plaukiantį į Prancūzijos kolonijas. Ji gebėjo „išdžiovinti“ žmogaus širdį, kepenis ir kitus organus.

Viskas prasidėjo laivui sustojus prie vienos salų, kad pasipildytų gėlo vandens. Jūrininkai netrukus atvilko besipriešinančią pagyvenusią negrę. Grafas liepė jūreiviams pasiaiškinti. Vienas jų papasakojo, kad ankstesniais metais, kai laivas irgi sustojo prie šios salos vandens, prie vieno jūreivio senė tik lengvai prisilietė ir tasai iškart krito negyvas. Ji tada spėjo pasislėpti, o dabar jie ją surado.

Grafas aiškų nepatikėjo jų „kliedesiais“ ir jau norėjo paleisti negrę, tačiau ši netikėtai išsilaisvino ir stipriai spyrė grafui į pilvą. Grafas susiraukė iš skausmo, o jūrininkai senę nuvilko į laivą. Denyje bocmanas kelis kartus vožė moteriai virvės galu, o tada įsakė pririšti prie patrankos vamzdžio r gerai nuplakti.

Po plakimo atsigavusi senė per laive buvusį vertėją pasakė, kad bocmanui jo žiaurumas kaip reikiant atsirūgs, tačiau tasai tik nusijuokė, ir liepė jūreiviams dar daugiau „įkrėsti“ negrei. O po dviejų dienų jis mirė baisiose kančiose.

Laivo gydytojas, girdėjęs apie vūdū stebuklus, nusprendė atlikti skrodimą. Jis pašiurpo – bocmano širdis ir kepenys buvo sausi tarsi parakas! Gydytojas viską pranešė kapitonui, o šis, savo ruožtu, grafui Ginesui. Tada jie nusprendė išbandyti burtininkę ir per vertėją paprašo jos parodyti savo „juodąjį meną“. Ši paklausė, ar laive yra kokių vaisių ar kažko panašaus. Kapitonas pasakė, kad yra keletas moliūgų. Ji paliepė: „Parodyk juos man!” Atnešus moliūgus, burtininkė įdėmiai apžiūrėjusi kiekvieną, pareiškė: „Neprisilietusi prie jų prižadu per parą juos suvalgyti“.

Grafas su kapitonu sutiko, o moliūgus uždarė dėžėje. Ryte, ją atrakinę, pamatė moliūgus nepaliestus. Tačiau netrukus jie nustebo, kai kapitonas nusprendė pakelti vieną moliūgą. Jis, kaip ir likusieji, pasirodė esąs tuščias – telikusi tik perdžiūvusi žievė.

Grafas su kapitonu, įsitikinę burtininkės galia, įsakė nedelsiant ją nuplukdyti į jos gimtąją salą, jei ji niekam nedarys skriaudos. Senė sutiko... ir kapitonas pasuko laivą atgal į „prakeiktą salą“. O mums tereikia prisiminti vis dar ir Lietuvoje gyvą „nužiūrėjimo“ baimę.

Šis pasakojimas gali būti kilęs iš jūreivių, plukdžiusių vergus. Laivuose jie smarkiai kentė ir daug mirdavo. Tuo jie kaltino į laivą pakliuvusius „burtininkus“. Pvz., vienas 18 a. komentatorių tvirtino, kad vienas iš keturių į Ameriką atvežtų afrikiečių buvo apkaltintas „burtais“. Europiečiai nebuvo išimtis. Tik aukščiau pateikta istorija matyt yra pagražinta. D. Alvares „Gydymas Afrikoje...“ radau tokią panašią istoriją, kuri labiau panaši į tiesą ir gali būti aukščiau pateikto pasakojimo šaltiniu (vėliau nustačiau, kad jis yra iš Father Jean-Baptiste Labat^***). Nouveau voyage aux isles de l'Amerique (1722) knygos).

Grafas de Gennes vadovavo Karališkojo laivyno eskadrai. 1696 m. du laivai su vergais, gautais iš anglų, išplaukė iš Gorės salos^**), kad nugabentų į prancūzų valdomas salas. Vieno laivo „krovinyje“ buvo keletas negrių (negresses, šis žodis dažnai naudotas kaip “vergo” sinonimas; dabar Prancūzijoje šis žodis yra įžeidžiantis, - netgi stipriau nei angliškasis „negro“ JAV) įvaldžiusių demoniškąjį meną. Po kelių savaičių plaukimo ir nepaisant palankaus vėjo, laivas nenutolo nuo Gorės salos^**) – jis buvo tarsi „prikaltas“ vienoje vietoje. Maistas seko, o vergai mirinėjo, o jų kūnus jūreiviai buvo priversti mėtyti per bortą. Kai kurie mirštantys vergai nelaimėmis apkaltino vieną moterį, kuri, atseit, sukeldavo jų mirtis, sakydami, kad ji „valgo jų širdis“. Laivo gydytojas atliko kelių mirusiųjų skrodimus ir nustatė, kad jų vidaus organai „sausi ir tušti“.

Kad išgautų jos prisipažinimą, kapitonas įsakė ją pririšti prie patrankos vamzdžio ir nuplakto. Mušimą ji atlaikė stoikiškai tylėdama, tarsi smūgiai jai nieko nereikštų. Supykęs laivo gydytojas griebė virvę ir kelis kartus kirto iš visų jėgų. Vėl iškentusi, negrė pasakė gydytojui, kad jis ją skaudino be priežasties, todėl ji „suvalgys jo širdį“. Po dviejų dienų gydytojas buvo miręs. Piktas ir įsigandęs kapitonas svarstė, ar pasmaugti negrę, ar išmesti pro bortą. Tačiau jis bijojo, kad ji gali būti ne vienintele burtininke ir jų kerai gali dar labiau pakenkti laivui, tad nusprendė su ja „derėtis“. Jis pasakė, kad jei ji liausis dariusi savo burtus ir leis laivui plaukti, jis ją ir kelis jos gentainius išlaisvins, nuplukdydamas į krantą. Moteris sutiko ir buvo su keliais kitais išlaipinta gimtinėje. Laivas pasipildė maisto atsargas ir sėkmingai nuplaukė į kitas prancūzų salas.

Šį fragmentą perpasakojau pagal:

Domingos Alvares, African Healing, and the Intellectual History of the Atlantic World, 2011

Tačiau originale dar yra tęsinys, kad ji sutiko parodyti ir savo sugebėjimus – ir ji „suvalgė“ arbūzus tokiu pat stiliumi, kaip pirmoje versijoje. To įvykio aprašymą pasirašė anglų forto karininkai ir belaisviai laive, o originalą paėmė ponia grafienė de Gennes.

Paaiškinimai:

^*) Ibn Kaldūnas (Abu Zayd ‘Abdu r-Rahman bin Muhammad bin Khaldun Al- Hadrami, 1332-1406) – Tuniso istorikas, vienas šiuolaikinės sociologijos, istoriografijos ir ekonomikos pradininkų. Jo knyga „Įvadas į istoriją“ padarė įtaką 17 a. Otomanų istorikams, kurie pateiktas teorijas naudojo Otomanų imperijos pakilimams ir nuosmukiams aiškinti. Jį vertino ir 19 a. mokslininkai, laikydami vienu iškiliausių islamo pasaulio filosofų.

^**) Gorės sala (Ile de Goree) – Viena iš labiausiai į vakarus Afrikoje esančio Senegalo sostinės Dakaro komunų, nuo kranto nutolusi per 2 km. Jos plotas 45 akrai ir joje šiuo metu gyvena per 1000 gyventojų. Sala garsi savo vieta vergų prekyboje – per ją vergai buvo gabenami į prancūzų kolonijas Karibuose (Haitį) ir Luizianą, be to į ispanų kolonijas (ypač Kubą) ir portugalų kolonijas Brazilijoje. Ji yra UNESCO paveldo sąraše nuo 1978 m.

^***) Jean Baptiste (apie 1656 – 1705, Plimute) – d'Oyac de Gennes grafas (nuo 1698), kariniame laivyne nuo 1673 m., laivo kapitonas nuo 1691 m., Saint-Christophe Antiluose valdytojas, 1702 m. neatsilaikęs prieš anglus ir pažemintas pareigose, eskadros vyr. virėjas. Žmona - Marie Guillet (1690).