Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Kovo » 1

NSO katastrofa šalia Misisipės šeši metai prieš Rosvelio incidentą

1984-ųjų metų viduryje garbingo amžiaus ir silpnos sveikatos Floja Hafman, pajutusi, kad gyvenimas artėja į pabaigą, būdama "sveiko proto ir tvirtos atminties", nusprendė papasakoti ją slaugiusi anūkei Šarlotei Man daugelį metų saugotą didžiulę paslaptį. Tai buvo nepaprasta istorija, kurią anūkei papasakojo močiutė.

NSO, Ateiviai, NSO katastrofa, būtybės, Ufologija

Vieną 1941 metų balandžio mėnesio vakarą į močiutės vyro Viljamo Hafmano, baptistų pastoriaus Keip Džirardo mieste, esančio ant Misisipės upės kranto Misūrio valstijoje, namus atėjo du nepažįstami vyrai ir paprašė jį keliauti su jais ir atiduoti paskutinę pagarbą aviacijos katastrofoje žuvusiems lakūnams. Suprantama, pastorius negalėjo atsisakyti tokiam prašymui ir iškeliavo su dviem nepažįstamaisiais. Kai jie visi palei upę nuvažiavo apie 15 mylių ir atvyko į tragedijos vietą, tėvas Viljamas iš karto suprato, kad čia įvyko kažkas neįprasta. Pirmiausia jį nustebino keista skraidančio aparato išvaizda. Jaunam baptistų pastoriui ne kartą teko keliauti lėktuvais, todėl jis žinojo, kai jie atrodo — tiek keleiviniai, tiek kariniai. Tačiau tai, kas gulėjo pievoje netoliese upės, visiškai nepriminė lėktuvo. Hafmanas nieko panašaus nebuvo matęs. (paranormal.lt)

Tai buvo objektas, pagamintas, greičiausiai, iš metalo ir savo forma primenantis didžiulį dubenį. Jame nebuvo matyti jokių siūlių ar sujungimų. Vienoje vietoje paviršiuje žiojėjo didelė skylė suplėšytais kraštais, per kurią Viljamas galėjo pažvelgti į aparato vidų. Viduje jis pamatė nedidelį metalinį krėslą, kažkokius prietaisus ir pultus su indikatoriais, taip pat kitokius daiktus, kokių anksčiau nebuvo tekę matyti ir kuriuos jam buvo sunku apibūdinti.

Pats keisčiausias dalykas paslaptingo objekto viduje buvo tai, kad jame buvo daug įvairių žymėjimų ir užrašų, nepanašių į jokius žinomus jam rašmenis ir kažkiek primenančių egiptiečių hieroglifus.

Tačiau labiausiai tėvą Viljamą nustebino trijų būtybių, gulinčių ant žemės šalia skraidančio aparato, išvaizda - ir panašūs, ir nepanašūs į žmones. Jis suprato, kad tai yra tie, kurie skrido sudužusiu aparatu ir dėl kurių jis atsidūrė šioje vietoje. Du ekipažo nariai gulėjo visai šalia skraidančio aparato, o trečiasis šiek tiek toliau. Pastorius pagalvojo, jog šis, trečiasis, ne iš karto žuvo, kaip kiti du ekipažo nariai, o sugebėjo nužengti dar keletą žingsnių, kol jį apleido jėgos, o po to ir gyvybė.

Aplinkui stovėjo žmonės - kariškiai, policininkai, ugniagesiai, kurie tarpusavyje kalbėjo ir minėjo kažkokį ugnies sūkurį. Nors aplinkui buvo matyti gaisro pėdsakai, o žolė ir krūmai vietomis dar rūko, buvo aišku, kad ugnis nepalietė nė vieno žuvusiojo. Tėvas Viljamas už žuvusiųjų sielas sukalbėjo šiam atvejui tinkamą maldą.

Tuo metu į įvykio vietą atvyko įvairiais aparatais apsikarstę policijos fotografai. Du kariškiai pakėlė vieną ant žemės gulintį lakūną ir, prilaikydami iš šonų, pastatė ant kojų, kad fotografai galėtų padaryti nuotraukas „visu ūgiu“.

Dabar tėvas Viljamas keistąjį lakūną galėjo geriau apžiūrėti. Jo ūgis buvo apie 120 cm, kūnas atrodė kažkoks minkštas, tarsi jame nebūtų kaulų. Jis buvo apsirengęs lygiu prigludusiu kombinezonu be jokių siūlių ir sagčių, kurio medžiaga buvo panaši į aliuminio foliją, vietomis gofruotą. Neproporcingai ilgos rankos baigėsi ilgais pirštais. Kiekvienoje rankoje buvo po tris pirštus...

Po to močiutė Floja Šarlotei papasakojo, kad su kiekvienu katastrofos vietoje atsidūrusiu civiliu asmeniu pakalbėjo FTB darbuotojas. Viljamas Hafmanas nežinojo, kas buvo sakoma kitiems, tačiau jam buvo pasakyta: čia nieko neįvyko, tai, ką čia, atseit, matėte, jums paprasčiausiai pasirodė. Atsiminkite: jūs nieko nematėte, mūsų pokalbis - valstybės paslaptis, apie tai niekada, niekur ir niekam negalima pasakoti.

Tačiau pastorius, grįžęs namo, vis tik nusprendė apie nepaprastą įvykį papasakoti žmonai ir sūnums, prieš tai sulaukęs jų pasižadėjimo visa tai laikyti paslaptyje. Floja Hafman 43 metus niekam nieko apie tai nepasakojo.

Iš močiutės išgirstą pasakojimą Šarlotė papildo savo prisiminimais. Vaikystėje ji ir jaunesnioji sesuo kartais girdėdavo pokalbių tarp tėvo ir dėdės nuotrupas apie nepaprastą nutikimą, kurio dalyviu teko būti jos seneliui. Be to, ji tiksliai prisimena, kad namuose buvo saugoma keisto aparato ant trijų kojų nuotrauka, kuri vėliau kažkur dingo.

NSO, Ateiviai, NSO katastrofa, būtybės, Ufologija

Be dabar jau mirusių Viljamo Hafmano, šio nepaprasto nutikimo dalyvio ir liudininko, ir Flojos Hafman, apie viską išgirdusios „iš pirmų lūpų“, yra ir kitų žmonių, kurie gali daugiau ar mažiau patvirtinti istorijos, kurią močiutė Floja papasakojo anūkei Šarlotei, tikrumą. Tai gali būti Šarlotės sesuo, kuri savo raštiškame pareiškime parašė, jog, būdama paauglė, girdėjo savo tėvo ir dėdės pokalbius apie keistą žuvusią būtybę, kuriai maldą sukalbėjo jos senelis, o kartą netgi akies krašteliu matė šios būtybės nuotrauką. Yra duomenų, kad dar gyvas ir pasiruošęs viską papasakoti apie numanomą NSO avariją prie Misisipės upės Klaresas Šeidas, kurio brolis 1941 metais buvo Keip Džirardo apygardos šerifas. Šį įvykį taip pat tiria Kalifornijos valstijos politechnikos instituto absolventas, kompiuterinės matematikos bakalauras, taip pat ufologas ir žurnalistas Rajanas Vudas. Susitikimo su juo metu Šarlote prisiminė kai kurias šių tolimų įvykių detales.

- Praėjus maždaug dviem savaitėms po katastrofos, - ji papasakojo Rajanui, - prie senelio gatvėje priėjo jaunas nepažįstamas vyras ir pasakė, jog matė jį tragedijos vietoje, girdėjo, kaip senelis skaitė maldą už žuvusių keistų būtybių sielas, ir visa tai jam padarė didelį įspūdį. Po to jaunuolis dar pasakė, kad sugebėjo nepastebimai kartu su policijos fotografais padaryti vienos būtybės nuotrauką, kurią seneliui, ko gero, bus įdomu turėti. Tai taręs jis seneliui perdavė nuotrauką, nusilenkė ir nuėjo šalin.

Nuotrauką saugojo Viljamas Hafmanas, jos niekas, išskyrus šeimos narius, niekada nematė. Po pastoriaus Viljamo mirties nuotrauka atiteko Šarlotės tėvui Gajui Hafmanui, kuris jos nuo pašalinių neslėpė. 1954 metais jis, neatsispyręs įkalbinėjimams, nuotrauką laikinai davė savo bičiuliui, kuris nuotrauką taip ir negrąžino.

Rajanas Vudas kartu su kitu Stenu Fridmanu, dar vienu garsiu ufologu, pavyko užčiuopti nedoro bičiulio pėdsaką. Tai pasirodė besąs Naujosios Meksikos valstijoje gyvenantis Volteris Veinas Fiskas. Fridmanas paskambino Fiskui telefonu, tačiau pokalbis nesusiklostė. Fiskas atsisakė kalbėti apie nuotrauką. Jis taip pat nieko neatsakė į Šarlotės Man laišką su prašymu grąžinti nuotrauką ar bent informuoti, kur ji dabar yra ar koks jos likimas.

Rajano nuomone, Fisko elgesys, nors ir netiesiogiai, tačiau gana įtikinamai patvirtina, kad nuotrauka su ateiviu tikrai egzistavo ir buvo saugoma Hafmanų šeimoje. Abejoti jos originalumu nėra jokio pagrindo. Vargu ar kam nors būtų šovę į galvą daryti klastotę tolimais 1941-ais metais, kai apie NSO ir ateivius dar niekas nieko nebuvo girdėjęs.

Rajanas Vudas ir Stenas Fridmanas tęsia savo tyrimą.

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Čia galite rašyti savo paranormalų nutikimą, pranešimą spaudai, reklaminį straipsnį, istorijas, pamąstymus, sveikatos patarimą, receptą... Prisijunkite ir rašykite!
Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar