Oumuamua nebuvo pirmasis tarpžvaigždinis objektas Žemės apylinkėse - vienas toks mūsų planetą jau buvo aplankęs

Tai buvo beprecedentis atvejis. 2017 m. astronomai atrado pirmąjį žinomą tarpžvaigždinį objektą, užklydusį į mūsų sistemą: Oumuamua. Paslaptingą cigaro formos mįslingą klajūną, kuris buvo pakrikštytas pirmuoju tarpžvaigždiniu objektu iš tolimojo kosmoso. Bet tai, kad Oumuamua tapo pirmuoju pastebėtu tarpžvaigždiniu objektu, visiškai nereiškia, kad jis buvo pats pirmasis apskritai.

Prieš penkerius metus į Žemės atmosferą kai kas rėžėsi – kai kas, taip pat atkeliavęs iš už Saulės sistemos ribų – tik mes to nepastebėjome. Naujame tyrime pora Harvardo mokslininkų siūlo versiją, kad 2014 m. į Žemės atmosferą įsirėžė meteoras – ir jis buvo dar vienas paslaptingas klajoklis iš tolimojo kosmoso, rašo „Science Alert“.

Tačiau priešingai nei Oumuamua, kurio kelionė tęsiasi 20 000 metų – ir kurio kelio tiek pradžia, tiek pabaiga slypi anapus mūsų žvaigždės sistemos – šis 2014 m. meteoras turėjo bilietą tik į vieną pusę: prieš penkerius metus jis sudegė danguje virš Papua Naujosios Gvinėjos.

Ir jei Oumuamua buvo pakankamai didelis objektas, pastebėtas toli nuo Žemės, minėtieji Harvardo mokslininkai sako, kad smulkesni tarpžvaigždiniai migrantai gali būti daug dažnesni – ir potencialiai egzistuoja arčiau mūsų namų.

„Vietoje to, kad žiūrėtume į tolimąjį kosmosą ir atsižvelgę į faktą, kad turėtų būti žymiai didesnis kiekis už Oumuamua mažesnių objektų, pamanėme – kodėl nepasižiūrėjus čia pat vietoje ir nesuradus tų mažesnių tarpžvaigždinių objektų, kurie susiduria su Žemės atmosfera?“, – leidiniui „Newsweek“ sakė vienas iš tyrimo autorių, astronomas Amiras Sirajas.

Dirbdamas kartu su jau pagarsėjusiu astrofiziku Avi Loebu (pastarasis kelia hipotezę, kad Oumuamua galėjo būti ateivių kosminis laivas), A.Sirajas ėmėsi tikrinti NASA’os NEO studijų centro meteorų susidūrimų katalogą Ir tame kataloge, tarp daugelio duomenų tūnojo pasislėpęs nepaprastas radinys: 2014 m. ugnies kamuolys, kuris praskrisdamas Saulę, į Žemę pasileido 60 kilometrų per sekundę (216 000 km/h) greičiu.

Turime būti dėkingi, kad šis objektas buvo pakankamai mažas, teigia „Science Alert“ – mažesnio nei metro skersmens – nes jei jis būtų žymiai didesnis, jis būtų sukėlęs dinozaurams jau pažįstamas problemas – vietoje palyginus taikaus plykstelėjimo atmosferoje, kas ir nutiko. Vis dėlto įdomiausia dalis – ne 2014 m. dangaus kūno dydis ir greitis.

Kai pagal pastarąjį A.Sirajas ir A.Leobas paskaičiavo meteoro trajektoriją, jų skaičiavimai parodė, kad objekto trajektorija nėra susieta su Saule: meteoras skriejo taip greitai, kad net išvengė Saulės gravitacinio postūmio. Kad tai būtų įmanoma, mano mokslininkai, meteoras turėjo pradėti savo kelionę kažkur toli – toli už Saulės sistemos.

Pagal jų skaičiavimus, meteoro greitis „reiškia galimą kilmę iš tolimos planetinės sistemos vidinės dalies arba žvaigždės Paukščių tako galaktikoje“. Ir nors tai yra gana drąsus sprendimas, ir radinys yra kol kas vien hipotetinis, A.Sirajausir A.Loebo tyrimas, kuris dar nėra recenzuotas, tarp astronomų jau susilaukė palaikymo.

„Manau, kad prasminga daryti išvadą, kad tokiu dideliu greičiu skriejęs objektas atvyko iš tarpžvaigždinių objektų populiacijos, – „National Geographic“ sako Arizonos universiteto fizikė teoretikė Kat Volk, nesusijusi su tyrimu. – Tikiu, kad tarpžvaigždiniai objektai yra pakankamai dažni – tiek iš teorinės pusės, tiek iš Oumuamua atvejo – tad manau, kad tarpžvaigždinis šio bolido kilmės aiškinimas yra paprasčiausias“. Žinoma, su tokia versija sutinka ne visi.

„Rezultatai įdomūs, bet jie remiasi vienintelio įvykio matavimais, – sako NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos astronomas Ericas Mamajekas. – Ar įvykis buvo statistinė fliuktuacija ar tikras tarpžvaigždinis meteoras?“ Pagal A.Sirajaus ir A.Loebo skaičiavimus, tokie tarpžvaigždiniai bolidų atvejai Žemės istorijoje nutiko daug kartų, o žvelgdami į būsimus vizitus, galėtume daug sužinoti apie šias tolimųjų keliautojų istoriją.

Tyrimas skelbiamas ArXiv. Rašo lrytas.lt